Pirmadienį apsilankiau VU Komunikacijos fakulteto studentų mokslinės draugijos organizuotoje diskusijoje „Ar verta būti mokslininku?“. Nors pokalbis gerokai nukrypo nuo šios temos, bet dalyviai – FTMC direktorius (taigi ir mano viršininkas, for full disclosure) Gintaras Valušis, fizikas iš Katalonijos ir šiaip legenda Kęstutis Plankas, mikrobiologė Urtė Neniškytė, VU sintetinės biologijos komandos vadovas Ignas Maželis ir žurnalistė Goda Raibytė (su kuria kartu dirbam prie Techo projekto, for fuller disclosure) – išsakė įvairių įdomių minčių. Viena iš jų man kažkur smegenų kamputyje kirba ir nepaleidžia nuo pat pirmadienio, tai pagalvojau čia išguldyti ir šiek tiek pafantazuoti. Mintis paprasta (deja, neatsimenu, kuris iš dalyvių ją pasakė, ir ar pasakė būtent tokia forma, ar čia jau mano (pa)sąmonės priedas) – o jeigu egzistuotų specializuotos mokslo mokyklos, panašiai kaip dabar egzistuoja specializuotos muzikos mokyklos?
Kalba čia eina apie mokyklas, analogiškas Čiurlionio ar Dvariono mokykloms, t. y. tas, kurios teikia vidurinį išsilavinimą ir specializuojasi muzikoje/mene, o ne popamokines veiklas. Tokių mokyklų idėja, kiek suprantu ir išsiaiškinu internetuose, yra suteikti galimybę išskirtinį talentą turintiems vaikams jį auginti, įgyti specifinių žinių ir įgūdžių, paruošti juos galimai tolesnei muzikanto ar su muzika susijusio žmogaus profesijai. Skaitydamas tokį pristatymą, tikrai galvoju, kad jis idealiai tiktų ir mokslo mokyklos reikalingumui pagrįsti:
– išskirtinį talentą turintys vaikai? Manau, kad tikrai taip. Beveik kiekvienas vaikas mėgsta kažką piešti, groti ar dainuoti (na, dainuoti gal mažiau, bet vis tiek nemaža dalis tuo vaikystėje žaidžia), bet tik nedaugelis tam turi tikrą talentą, kurį gali identifikuoti menų mokytojai. Lygiai taip pat kiekvienas vaikas pažindinasi su aplinka darydamas visokius eksperimentus (aišku, žaidimo forma), bet tik nedaugelis ima gilintis ar kažką sugalvoja tokio, kas rodytų juos turint talentą būti mokslininkais. Nereikia apsimesti, kad „kiekvienas gali būti mokslininku“; žymiai daugiau naudos būtų identifikuoti talentingesnius vaikus ir jiems suteikti galimybę mokytis išskirtinėmis sąlygomis (čia „išskirtinės“ nebūtinai lygu „geresnės“, kaip ir muzikos mokykla nebūtinai yra „geresnė“ už įprastines);
– galimybės talentą auginti? Tikrai taip. Mokslininkui reikia įvairių įgūdžių, kuriuos šiais laikais studentai įgyja universitete per paskaitas/pratybas arba išvis tik nuėję į laboratorijas atlikti profesinių praktikų. Su tokiais dalykais, kaip eksperimentų eiga, hipotezių kūrimas ir tikrinimas, būtų galima supažindinti ir anksčiau. Galų gale, taip būtų lengviau suteikti moksleiviams galimybę pasinaudoti geresnę tyrimų infrastruktūra – geriau įrengtomis mokslų klasėmis, ekskursijomis ir t.t. Įsivaizduoju, kad toks pasiūlymas atrodo elitistinis, nes vat paprastoms mokykloms tai jau nelieka nei laboratorijų, nei ekskursijų. Bet pinigų visiems tikrai neužteks, tad reikia kažkaip prioritetizuoti. Manau, kad toks prioritetizavimas būtų prasmingesnis, nei bandymas paskirstyti trūkstamas lėšas visoms mokykloms po truputį;
– specifinės žinios? Irgi svarbus dalykas. Aišku, visiems mokiniams nepakenktų logikos, mokslinio metodo, duomenų analizės ir tikrinimo kursai mokykloje, bet būsimiems mokslininkams to reikėtų ypatingai. Galbūt galima galvoti ir apie gilesnes specifinių dalykų (pvz. fizikos ar biologijos) žinias, bet daugiau įsivaizduoju būtent tokius bendrus dalykus;
– paruošimas tolimesnei karjerai? Tokia mokykla būtų geras kelias tolesniam stojimui į atitinkamas universitetų specialybes, panašiai kaip menų mokyklos paruošia būsimus Muzikos ir Teatro Akademijos studentus. Mokiniai, į kurių mokslinį augimą investuota daug lėšų ir laiko, galėtų sėkmingai augti toliau universitetuose, kurių programos dera su jų mokyklų programomis. Žinoma, universitetai būtų atviri ir kitų mokyklų abiturientams, bet jiems gali būti sunkiau, neturint iš mokyklos atsineštų mokslinio darbo pagrindų.
Galima būtų teigti, kad tokios mokyklos, kaip Vilniaus Licėjaus, Vilniaus Inžinerijos licėjus, KTU gimnazija, galbūt ir J. Balčikonio gimnazija Panevėžyje, iš dalies atitinka šiuos kriterijus, bet jose visgi mokoma pagal standartinę, o ne specializuotą mokymo programą (pataisykit, jei klystu). Tuo tarpu specializuotos mokslo mokyklos galėtų turėti ir specializuotą programą, įtraukiančią aukščiau minėtus dalykus.
Kiek tokių mokyklų reikėtų Lietuvoje – neįsivaizduoju. Turbūt bent po vieną Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose tikrai būtų gerai. Truputį mažesniuose apskričių centruose – irgi. Vilniuje gal ir ne viena išsitektų. Mokyklos ruoštų ne vien būsimus mokslininkus – sustiprintą mokslinį išsilavinimą turintys abiturientai galėtų tapti ir gerais analitikais (ar finansų, ar politikos, ar dar bet ko), ir mokslo žurnalistais ar komunikatoriais, ir mokslo politikos formuotojais, ir taip toliau.
Toli gražu ne kiekvienas tokios mokyklos mokinys taps mokslininku. Bet juk kiekvienas „muzikalkės“ abiturientas netampa muzikantu, ar ne? Taigi galbūt tokia investicija būtų naudinga?
Laiqualasse