Ar pažinimas yra gražu?

Penktadienio vakaras – pats laikas filosofavimams apie gyvenimo esmę ir prasmę. Tad ir aš pasinaudojęs progą parašinėsiu ne visai apie astrofiziką, o bendriau apie mokslą, mokslinį pažinimą ir panašius dalykus.

Reikalas tas, kad nors daugelis mano aplinkos žmonių yra mokslininkai arba mokslui „prijaučiantys“ ir daugumos nuomone gilesnis pasaulio pažinimas yra gėris, toks požiūris būdingas ne visiems. Net ir tarp mėgstančių mokslą pažįstamų pasitaiko teigiančių, kad per daug žinių atima grožio iš pasaulio. Aš taip negalvoju ir žemiau pabandysiu detaliau paaiškinti, kodėl man atrodo, kad pažinimas jokio grožio iš pasaulio neatima, greičiau jau priešingai. Taip pat labai noriu sulaukti skaitytojų komentarų šiuo klausimu.

Kažkada senokai šiame bloge jau esu dalinęsis komiksu, rodančiu, kaip pasaulį mato mokslininkai. Savaime suprantama, palyginimas truputį pastiprintas – iš tiesų magistro laipsnis nesuteikia pagerinto regėjimo sugebėjimų, rodančių lygtis ant kiekvieno objekto (įtariu, kad daktaro laipsnis ar profesoriaus kėdė to irgi nesuteikia, bet empiriškai patvirtinti negaliu). Bet tiesos jame irgi yra; neretai pagaunu save mąstantį apie fizikinius procesus, nulemiančius vieno ar kito matomo reiškinio savybes. Štai šiemet, besibastydamas pajūryje, bangų mūšoje mačiau įvairius rezonansus, bangų interferenciją ir šiaip hidrodinamikos dėsnius.

Pasidalinęs aukščiau minėtu komiksu sulaukiau komentaro, kad „gaila man jūsų, mokslininkai“ (citata netiksli). Paaiškėjo, kad kai kuriems žmonėms atrodo, jog toks „visko“ pažinimas (prie pažinimo visuotinumo dar grįšiu) atima iš aplinkos mistiškumą, o su juo ir grožį. Toks požiūris man atrodo gana keistas, nes pažintame dalyke matau daugiau priežasčių susižavėjimui, nei nepažintame.

Mano supratimu, nepažintas dalykas labiausiai žavi tuo, kad parodo, jog dar yra kur tobulėti ir ką suprasti. Jei nepažinto dalyko ir nebandome pažinti, tai jis telieka aplinkos dalele ir jo pažinumas/nepažinumas nebėra svarbus mūsų požiūriui į jį. Galime žavėtis dalyko išvaizda, jo teikiamais potyriais ar dar kažkuo, bet tą daryti galima nepriklausomai nuo pažinimo ar supratimo, kaip reiškinys atsiranda ir veikia.

Ką gi duoda dalyko pažinimas? Man jis duoda bent du dalykus. Pirmasis – suvokimą, kad kažkas sugebėjo tai pažinti, o man teko nuostabi galimybė perimti tą pažinimą. Ar tai būtų paprasčiausia elektros lemputė, ar fraktalinė struktūra paparčio lape, mane žavi žinojimas, jog kažkada kažkoks žmogus ar žmonės suvokė, kad viskas veikia taip, o ne kitaip. Antrasis nuostabus dalykas, ateinantis susipažįstant su reiškiniu, yra jo vietos Visatos struktūroje suvokimas. Nuo menkiausios molekulės iki didžiausios galaktikos, viskas Visatoje yra kažkaip susiję, kaip neįsivaizduojamai didžiulio mechanizmo dalys. Galimybė suvokti, kaip kažkoks reiškinys įsiterpia į šį „mechanizmą“, kaip atsiranda iš mažesnių detalių ir kokią didesnio masto dalį pats sudaro, mane tikrai nuoširdžiai žavi. Mane žavi tai, kad fizikos dėsniai leidžia atsirasti tokiems dalykams, kaip kosminiai ūkai arba atominiai kristalai. Mane žavi evoliucijos eigoje atsirandančios gyvosios gamtos bendruomenės ir jų tarpusavio santykiai. Mane žavi net ir toks kasdienis dalykas, kaip kambario apšvietimas, ir žavi būtent todėl, kad žinau, kaip jis atsiranda.

Taigi pažinimas man (ir, neabejoju, tikrai ne man vienam) duoda daug galimybių kitaip pamatyti pasaulį ir juo grožėtis labiau, nei grožėčiausi nepažindamas. Tačiau ne visas grožis ateina per pažinimą – pavyzdžiui, miškas man gražus tikrai ne tik dėl to, kad apytikriai žinau, kaip auga medžiai ar matau fraktalus jų lapijose. Tik neatsimenu nei vieno atvejo, kai pažinimas man trukdytų kažkuo grožėtis. Tie patys fraktalai medžių lapuose, evoliucinė adaptacija katės kailio raštuose ar bet koks kitas mokslinis dalykas, kurį matau aplinkoje, net jei ir neprideda grožio, tai tikrai jo neatima.

Tai tiek šiam kartui padrikų minčių apie pažinimą ir pasaulio grožį. Pasikartosiu, kad labai laukiu jūsų nuomonių.

Laiqualasse

9 komentarai

  1. Manau, grožio sumenkimo, pažinus priežastis ir sąryšius nuomonė/mitas atsirado iš to, kad geresnis pažinimas suteikia galimybę matyti giliau. Kaip kad sako, jog muzikantai negirdi orkestro, o tik atskirus instrumentus. Jie gali įvertinti grojimo meistriškumą, kuris gali slėptis už kitų garsų. Neištreniruotai ausiai viskas atrodo gražu ir gerai, o profesionalui rėš ausį ir kels abejones gyvenimo šioje planetoje tikslingumu;) Neištreniruotų ausų savininkų daugiau ir jie, negalėdami suprasti, kodėl profesionalai kabinėjasi prie jų dievukų, susidaro nuomonę, (kurią, tingėdami pagrįsti, automatiškai perkelia visiems labiau išsilavinusiems asmenims) kad jei jau profesionalas/mokslininkas, tai nemato grožio, tik sudedamąsias dalis.
    Paslaptingumas natūraliai traukia ir žavi. Norisi tikėti, kad stebuklų būna, kad viskas turi prasmę ir tikslą. Nežinomam daiktui ar reiškiniui galima priskirti visas norimas savybes – tai labai patogu. Dievinti termobranduolines vandenilio virtimo heliu reakcijas sunku ir kvaila, o štai gyvybę ir šilumą teikiančią, galinčią bausti, galinčią apdovanoti Saulę garbinti lengva ir savaime suprantama.

    1. Ačiū už pastebėjimus – tikrai įdomūs. Nebuvau pagalvojęs apie gilų matymą ir požiūrį į giliai matančius. Skamba logiškai, nors abejoju, ar paaiškina visą skirtumą.

      O štai termobranduolinių reakcijų, arba plačiau – mokslo pasiekimų, garbinimas ir mistifikacija yra irgi labai įdomus reiškinys, kurį gal irgi kada nors pabandysiu aprašyti, kai pats labiau susiprasiu, ką apie jį mąstau.

      1. Labai lauksiu publikacijos tokia tema. Bent lietuviškoje medijoje toks klausimas nenagrinėjamas plačiau, man regis. Nearti dirvonai, taip sakant :)

  2. Kartais pažinimas man prideda ir grožio (kai žinau, kad žvaigždės – ne vinys dangaus skliaute, o tarp jų yra sunkiai įsivaizduojami atstumai, kad matau daugybę metų keliavusią šviesą, kad jos gyvena savo gyvenimą). Kai kuriuo atveju veikiau prideda tik įdomumo, ne grožio (miškas ir taip patinka). O kartais įdomumas gali nusverti pirminę neigiamą reakciją (vargu ar daug kam šiaip graži askaridė, bet, manau, užtektų apie ją parašyti diplominį, ir ne vienas rašytojas į pabaigą grožį atrastų… :).

    1. Manau, kad parašius diplominį apie bet ką, požiūris į tą dalyką pasikeičia. Ne visada į gerąją pusę, bet pasikeičia :)

  3. Manau, kad pažinimas yra dvejopas, yra du pažinimai. Galima vadinti ir pažinimo lygiais :D Pirmas, kai reiškinį matai pirmą kartą (pvz., vaikystėje stebėta ta pati bangų mūša, medžių laja, paukščio skrydis…), kai pradedi stebėti ir pats sau iškeli klausimą, pastebi tendenciją ir suteiki pavadinimą tam reiškiniui (nebūtinai žodinį, abstraktų – įrašas atmintyje, kad toks dalykas egzistuoja). Antrinis pažinimas (arba pažinimas iš priešingos pusės; gilesnysis pažinimas), kai sužinai pavadinimą (kartu ir visą kitą informaciją) ir reiškinio parametrus pritaikai arba pažintuose, arba nepažintuose dalykuose, bet pagal savybes priskiri tam tikras reikšmes tam tikroms. Asmeninė informacija ir patirtis lyginama su daugelio žmonių, t.y. daugelio patyrimų, patirčių – pažinimų informacija. Fizikinį pažinimą gamtoje siečiau su modeliais, matai reiškinį ir pritaikai jam paprastą, elementarų, fundamentalų, išgrynintą modelį, tiksliau atpažįsti jame. Ir taip pat manau, kad estetinis pažinimas ir mokslinis pažinimas savo prigimtimi yra skirtingi, tačiau gali būti suderinami tarpusavyje (skonio klausimas). Kas nors gali būti gražu jausmiškai, o kas nors gali būti įdomu, dominti – manau, kad tai yra skirtingos emocijos.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *