Taip, rašoma būtent taip. Mažoji ‚b‘, didžioji ‚Ū‘, didžioji ‚Z‘. Ir ji pakeis jūsų gyvenimus. Kas tai? Iš pirmo žvilgsnio tai – tik žaidimas. Bet iš tiesų „bŪtiZ“ yra gerokai daugiau nei žaidimas. Tai – naujas būdas žaisti žaidimus, toks būdas, kuris visą žaidimų pasaulį apvers aukštyn kojomis. Taigi pažadinkite savo žaidimų aparatus ir leidžiamės į „bŪtieZ“ kelionę!
Turbūt jau krapštotės pakaušius ir galvojate, ko šitas gykas užvalgė (ar parūkė), kad tokias nesąmones rašo. Bet aš čia ne apie jokį naują žaidimą, o apie filmą „eXistenZ“. Nors jau 12 metų senumo, mano akiratį šitas kūrinys pasiekė tik prieš porą savaičių. Pernelyg nesigilindamas ir neieškodamas spoilerių, pasižiūrėjau ir likau… na gal ne priblokštas, bet sužavėtas – tikrai. Nelabai atsimenu, kaip atrodė „tipiški“ fantastiniai (ar bet kokie kiti) filmai prieš daugiau nei dešimtmetį, bet lygindamas su šiuolaikiniais standartais, „eXistenZ“ randu tik pliusus.
Filmo siužetas, galima sakyti, yra gana paprastas: virtualios realybės kompiuterinio žaidimo pristatymo metu įvykdomas išpuolis prieš žaidimo kūrėją, ji šiaip taip pabėga su vienu darbuotoju, nenoromis tampančiu jos asmens sargybiniu. Jiems tenka pasijungti į tą patį žaidimą, kad išsiaiškintų, ar nebuvo pažeista sistema, tame žaidime jie persikelia į dar vieną žaidimo lygį, ir kuo toliau, tuo labiau visos scenos, temos ir veikėjai pinasi tarpusavyje, kol galiausiai tampa visai nebeaišku, kur čia žaidimas, o kur – realybė. Galima sakyti, jog kažkuo primena „Inception“, išskyrus tai, kad „Inception“ atskyrimas tarp įvairių sapno lygių yra nepalyginamai aiškesnis. Dar kažkuo primena Filipo Diko romanus, ypač „Ubiką“, arba Lemo „Futurologų kongresą“.
Bet nors siužeto pagrindai yra, galima sakyti, klišiniai, apipavidalinimas viską atperka su kaupu. Kompiuterinių žaidimų veikėjai, reaguojantys tik į specifines frazes; „medinė“ vaidyba ten, kur to reikia; šlykštūs ir mieli žaidimų aparatai; kauliniai pistoletai… Visos detalės susilieja į vientisą gumulą, kuriuo galima žavėtis ir apie kurį galima mąstyti. Ir minčių bei požiūrių galima rasti įvairiausių – nuo to, kaip virtualybė pakeičia gyvenimą (teigiamai ar neigiamai), iki to, kaip žmonės priima kitokius vaidmenis ir kaip bando susitvarkyti su netikėtia užgriuvusia atsakomybe.
Bandau sugalvoti kokių nors priekaištų filmui, bet nepavyksta. Gal tik garso takelio pritrūko (muzikos beveik nėra), bet tai nėra būtinas dalykas. „Medinė“ vaidyba, kaip sakiau, yra kaip tik tinkama siurrealistinei atmosferai. Kai kuriose vietose visas veiksmas atrodė šiek tiek blankokas, bet tą irgi atpirko idėjų kiekis ir aplinkos detalės. Taigi kūrinys tikrai patiko ir nesigailiu tų poros valandų, praleistų jį bežiūrint.
Subjektyvus įvertinimas – 9/10.