Gyko komentarai. Viduržemės raktai

Apie Tolkiną ir jo kūrybą prirašyta tikrai daug. Dar rašytojui esant gyvam, įvairūs kritikai analizavo „Hobitą“ ir „Žiedų Valdovą“ bei jų poveikį skaitytojams. Vėliau, pasirodžius „Silmariljonui“ ir Tolkino raštams (t.y. „Viduržemės istorijai“), analizės tik daugėjo. Dešimtys, jei ne šimtai, knygų, įvairios konferencijos, moksliniai straipsniai, netgi atskiri Tolkino studijų žurnalai… Atrodytų, ką ten galima rasti – fantastika kaip fantastika, įdomi ir populiari, ir tiek. Tačiau pakapsčius giliau, atsiveria klodai sąsajų, simbolių, literatūrinės išmonės ir dar visokių įdomybių, kurios tyrinėtojams duoda peno jau ne vieną dešimtmetį.

Viena iš tokių „giliai kapstančių“ knygų – vos prieš penketą metų išleista „The Keys of Middle-Earth: Discovering Medieval Literature Through the Fiction of J. R. R. Tolkien“ („Viduržemės raktai: Atrandant viduramžių literatūrą per Dž. R. R. Tolkino kūrybą“). Jos autoriai – Oksfordo universiteto Senosios anglų kalbos dėstytojas Stiuartas Li (Stuart Lee) ir to paties universiteto Bodlėjaus bibliotekos (Bodleian Library) Specialiųjų rinkinių skyriaus tyrėja Elizabeta Solopova (Elizabeth Solopova). Abu autoriai taip pat yra aktyvūs senosios (~V-XI a.) ir vidurinės (XI-XV a.) anglų kalbos bei literatūros tyrinėtojai. Bodlėjaus biblioteka dar reikšminga tuo, jog joje saugoma didžioji dalis Tolkino nesistemintų rankraščių, kuriais naudojantis buvo rašoma ir garsioji jo biografija (Carpenter, 1977) ir iš jų surinkti visi 12 „Viduržemės istorijos“ tomų.

Knygos tikslas – atskleisti paraleles tarp kai kurių Tolkino kūrybos (apsiribojama tik „Hobitu“ ir „Žiedų valdovu“) elementų – siužeto vingių, vietovių aprašymų, papročių, simbolių, – ir ištraukų iš viduramžiškos literatūros – islandų, skandinavų, anglosaksų, anglų, – kūrinių. Įžangoje pakartojama jau beveik ritualine mantra tapusi frazė, jog „tai nėra bandymas rasti šaltinius, iš kurių Tolkinas pasiėmė gabaliukus savo kūriniams, nes Tolkinas šaltinių analizės labai nemėgo“. Frazė, žinoma, neklaidinga – Tolkino požiūris į perdėtą susidomėjimą kūrinių įtakos šaltiniais puikiai išdėstytas jo esė „Apie pasakas“ („On Fairy-stories“) – bet dažnai sutinkamas jos kartojimas kartais sukelia priešingą efektą: imi galvoti, kad tyrinėtojai taip sako tik bandydami apsidrausti ir nukreipti dėmesį nuo to, kad iš tikro jie pateikinėja ne ką kitą, o šaltinių analizę. Bet mano supratimu, tokia analizė tikrai nėra blogai; kol nepradedame žiūrėti į literatūros kūrinį kaip į margaspalvę skolinių ir nusirašymų krūvą, tol nagrinėti galimus įtakos šaltinius ir bandyti juos suprasti yra visai šaunus ir įdomus užsiėmimas.

Bet autoriai stengiasi šią knygą pristatyti iš kitos pusės – ne kaip Tolkino kūrybos aspektų lyginimą su viduramžiškais kūriniais, bet kaip viduramžiškų kūrinių pristatymą nurodant galimą jų įtaką Tolkino kūrybai. Įžangoje gana daug kalbama apie tai, kad knygos pavadinimas specialiai parinktas „Viduržemės raktai“ („Keys of Middle-Earth“), o ne „Raktai į Viduržemę“ („Keys to Middle-Earth“). Suprask, tai nėra bandymas surasti raktus, kuriais būtų galima magiškai atrakinti Viduržemės simbolizmą (ir gerai, nes Tolkinas būtent šito ir nemėgo), o priešingai – bandymas panaudoti Viduržemės istorijų fragmentus kaip raktus, kuriais atrakinami vartai į platų viduramžiškos literatūros pasaulį. Tačiau man pasirodė, jog įnikę į bandymus pasiaiškinti, kokių spynų kokiems raktams ieškoma, autoriai pamiršo kitą angliško žodžio „key“ reikšmę. Muzikoje „key“ reiškia „tonaciją“; mano labai menkos muzikos teorijos žinios teigia, jog tai yra tam tikras vienijantis muzikinio kūrinio skambesys ar kažkas panašaus. Bet svarbu yra tai, kad nors skirtingos tonacijos kūriniai skamba skirtingai, tos pačios tonacijos kūriniai toli gražu nėra vienodi – tonacija yra tik vienas aspektas, kažką kūriniui suteikiantis, bet jo beveik neapribojantis. Šituo noriu pasakyti, kad tuos pristatomus viduramžiškus kūrinius galima suprasti kaip esančius tokios pačios „literatūrinės tonacijos“ – ar tai būtų simbolika, ar siužeto archetipas, ar aprašymas, ar dar kas, – kaip ir Viduržemės istorijos. Tokia interpretacija yra labai panaši į Tolkino panaudota „mitologinės sriubos katilo, į kurį kiekviena karta įdeda kažką nuo savęs, ir kiekvienas pasakotojas pasiima kažką jam tinkančio“ analogiją. Šiuo atžvilgiu knyga yra tikrai įdomi ir bandymas analizuoti panašumus visiškai pateisinamas.

Bet net ir nesigilinant į pavadinimo reikšmę ir šaltinių analizės reikšmingumą, galima tiesiog bandyti įsijausti į senovinių kūrinių dvasią, ar ne? Galima, tačiau sunkiai. Visi kūriniai yra pateikiami originalo kalba (senovės šiauriečių, senovės anglų arba vidurine anglų), greta pridedamas vertimas į dabartinę anglų kalbą. Iš principo tai yra labai sveikintina, bet koją pakiša dvi problemos. Pirmoji – vertimai yra, kiek supratau, gana tiesmuki, padaryti net nebandant išlaikyti senovinės ritmikos ir aliteracijos, kuri yra bene svarbiausia kūrinių dalis. Aš suprantu, kad išversti poemą, išlaikant ir turinį, ir eilėdarą, yra nelengva, bet tai nėra neįmanoma, o praradus formą, pradingsta ir didžioji dalis kūrinio žavesio*. Bet šita bėda nebūtų tokia didelė, jei galėčiau nesunkiai perskaityti originalo kalba užrašytus tekstus ir pajusti jų ritmą, kurį jau mintyse sujungčiau su turiniu, perskaitytu vertime. Čia išryškėja antroji problema – nors knygos pradžioje yra pateikta šiek tiek informacijos apie tris naudojamas originalo kalbas, bet ta informacija yra beveik vien tik istorinė, atmiešta vos pora eilučių apie tarimą ir sakinių struktūrą. Jei autoriai būtų nepatingėję parašyti bent keleto puslapių apimties pradžiamokslius, kuriuose paaiškintų, kaip teisingai tarti ir kirčiuoti, o gal net ir suprasti, originalius tekstus, viskas būtų puiku. O dabar, nors ir bandžiau skaityti originalo tekstus, greitai pasidaviau ir tik kartais permesdavau juos akimis. Spėju, kad daugeliui skaitytojų, išskyrus jau mokančius kurią nors iš tų kalbų, kyla tokia pati problema ir beveik pusė knygos turinio tampa nepasiekiama.

Visgi, nepaisant šios kalbinės maišalynės, pristatomi kūriniai ir komentarai, atskleidžiantys įvairius jų aspektus, yra tikrai įdomūs. Knygoje rasite ir ištrauką iš Poetinės Edos – islandų nacionalinio epo, – kurioje minimi dvorfų vardai; kelias Beovulfo ištraukas; anglišką antikinio mito apie Orfėją interpretaciją; ištraukas iš anglosaksų metraščių; dievų ir milžinų protų dvikovas… Senovinės šiaurės Europos literatūros įvairovė tikrai stebina. Ir nors iš pradžių sunku įsijausti į gana keistą dėstymo manierą, įpratus darosi tikrai įdomu. Kiekviena ištrauka yra vos poros puslapių ilgio, taigi perskaityti tikrai neužtruks, o norint galima skaityti ir iš lėto, bandant suvokti kiekvieną sakinį, nes kartais geriau pasigilinus net ir vertime atsiskleidžia įvairios prasmės.

Deja, skaitant tekstus, ypač jų komentarus, į akis krenta dar viena problema – įvairios klaidelės. Sugebėjau aptikti netgi vieną ar porą nedidelių klaidelių senovinės anglų kalbos tekstuose; kas žino, kiek tokių klaidelių ten gali būti likę iš tikro? Taip pat, nors ir smulkmenos, bet nervina, kai drakonas Ankalagonas virsta Ankalongu (na bent jau ne enciklongu), o Tolkinas vienoje vietoje – Tollkinu. Taip pat į akis krito viena gana didelė fakto klaida. Keletą kartų teigiama, jog „Rohanas buvo kurtas smarkiai remiantis anglosaksais; rohirimai netgi kalbėjo anglosaksiškai“ ir tai pateikiama kaip vienas iš požymių, jog Tolkinas siekė savo mitologiją sukurti kaip tam tikrą pagrindą kitoms ir kaip iš tolimų priešistorinių laikų atėjusius pasakojimus. Antroji dalis yra daugmaž teisinga – bent jau ankstyvuoju kūrybos periodu Tolkinas kažką panašaus ir tikėjosi padaryti, – bet kalbėdami apie rohirimus, knygos autoriai, atrodo, pamiršo, jog „Hobitas“ ir „Žiedų Valdovas“ yra išversti į anglų kalbą iš Vestrono, tad archaiška rohirimų kalba atitinka archaišką Vestrono variantą.

Bendrai paėmus knyga atrodo tikrai įdomi, kūriniai parinkti įvairūs, pristatyti nuodugniai. Analizė taip pat, mano menku supratimu, yra giliai siekianti, bet nebandanti primesti nebūtų dalykų. Iš kitos pusės, kelios minėtos klaidos verčia į visus teiginius žiūrėti gana skeptiškai. Bet jeigu tai neatbaido, ir jei turite noro susipažinti su viduramžiška šiaurės Europos literatūra – perskaityti tikrai rekomenduočiau.

* – esu skaitęs ritmiškai, nors ir ne visai aliteraciškai, išverstą „Beovulfą“, taip pat Tolkino senuoju stiliumi parašytą „Volsungų sagos“ interpretaciją bei Tolkino Viduržemiškas aliteracines poemas. Nuo šitų vertimų skiriasi kaip diena ir naktis, nors turinys kai kuriais atvejais labai panašus ar net identiškas.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.