Apie smegenis ir kompus

 Šiandien sėdėjau paskaitoje, kurioje buvo kalbama apie superkompiuterių galingumo ir greičio kitimą per pastaruosius dešimtmečius. Šiuo metu galingiausi superkompiuteriai dirba maždaug petaflopo per sekundę greičiu. Petaflopas – tai 10^15, arba kvadrilijonas, flopų – matematinių operacijų keturiais baitais aprašomais skaičiais (angl. floating point operations). Matavimo vienetas sutinkamas nedažnai – tiesą sakant, nesu tikras, kaip jis susijęs su procesoriaus taktiniu dažniu (tais gigahercais, kurie visur rašomi, kaip svarbiausias procesoriaus požymis) ir kitomis savybėmis. Na bet ne tame esmė. Esmė tame, kad lektorius kaip palyginimą ir pagalbą įsivaizduojant šitą dydį, pasakė, jog žmogaus smegenys veikia taip pat maždaug petaflopo per sekundę greičiu. Ir pajuokavo, kad "greičiausi superkompiuteriai dabar veikia maždaug taip greitai, kaip kiekvieno iš jūsų smegenys".

Nesigilinsiu, ar teiginys apie smegenų darbo greitį teisingas. Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų būti išmatuota, bet patikėsiu, kad taip ir yra. Bet ir tuo atveju šitoks lyginimas mane labai labai LABAI nervina, kiekvieną sykį, kai tik išgirstu. Toks įspūdis, kad daugelis net ir labai protingų mokslininkų galvoja, jog smegenys yra iš principo kažkas labai panašaus į silicio mikroschemomis paremtą kompą. Vienintelis skirtumas – kiekybiškas: smegenyse neuronų jungčių gerokai daugiau, nei laidelių kompuose, taigi ir veikia smegenys greičiau. Ne "kitaip", o "greičiau". Bet juk nors truputį pamąsčius pasidaro aišku, kad tai yra visiška nesąmonė.

Smegenys iš principo veikia kitaip, nei kompas. Detalių apie chemiją, elektrinius impulsus ir neurologiją paaiškinti nebandysiu, nes tai tikrai ne mano sritis, bet vien iš fenomenologinės pusės (t.y. to, kaip mes patys suvokiame savo smegenų veiklą ir kaip matome kompų veiklą) akivaizdūs milžiniški kokybiniai skirtumai. Kompiuteriai dirba preciziškai – daro tiksliai tai, kas nurodyta, saugo reikalingą informaciją ir ją visada bando pasiekti, kai prireikia, o kai to negali padaryti – praneša apie klaidą arba užlūžta. Žmonės gautus duomenis pamiršta, tie duomenys po truputį genda, įsivelia atminties klaidų ir taip toliau. Kompiuteriai gali akimirksniu atlikinėti tokias operacijas su skaičiais, kurias atlikdamas žmogus praleistų daugelį metų, jei nespjautų į visą procesą iš viso (geriausias šitokio skirtumo pavyzdys – skaičiaus pi ženklų po kablelio ieškojimas; kai kurie žmonės tam paskyrė visą savo gyvenimą ir rado keletą tūkstančių ženklų; kompai, vykdantys gerokai mažiau nei petaflopą operacijų per sekundę, per keletą mėnesių rado milijardus). Iš kitos pusės, kompai vis dar sunkiai atpažįsta atskirus objektus nuotraukose, o žmonėms tą padaryti nekyla jokių problemų. Kompai mąsto konkrečiai ir preciziškai, žmonės – abstrakčiai ir apytikriai. Žmonės užduoda klausimus, kompai pateikia atsakymus. Jei būtų kaip nors kitaip, jei žmonės ir kompai kokybiškai mąstytų panašiai, tai arba vienų, arba kitų šioje Žemėje turbūt ne(be)būtų, nes efektyviau mąstantys mažiau efektyvius būtų nurašę kaip nevertingus ir sunaikinę.

Tad ar tik man vienam taip atrodo, kad kompų ir smegenų kiekybinis lyginimas yra beprasmiškas ir netgi klaidinantis?

Laiqualasse

2 komentarai

    1. Jei žmonių ląstelės atsivertų 100 procentų, tai visi tie žmonės mirtų, nes išsiderintų bet kokie cheminių elementų ir junginių balansai.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.