Prieš porą savaičių aprašiau vieną idėją, kaip įvairias studijas universitetuose padaryti įdomesnes, įvedant kūrybines laboratorines užduotis. Šįkart, vėlgi remdamasis asmenine patirtimi, papasakosiu apie kitą dalyką, kuris daug prisidėjo prie to, kad baigęs magistro studijas nusprendžiau toliau tęsti astrofizikos mokslus. Šis dalykas – tai beveik asmeninis akademinis vadovas (academic tutor), mane iš dalies prižiūrėjęs visus studijų metus.

Truputį detaliau apie tai, kas čia per išmislas ir kaip jis vyksta. Į bakalauro studijas įstojusiam pirmakursiui priskiriamas vienas dėstytojas, kuris bus jo akademinis vadovas. Mūsų fakultete pirmakursių būna po 70-80, vienam dėstytojui tenka kokių 4-5 studentų grupelė. Ši grupelė (vadovas + studentai) nesikeičia visus trejus metus, nebent kai kurie studentai iškrenta iš universiteto ar meta studijas. Vadovas su savo studentais pirmame ir antrame kurse susitinka bent sykį per savaitę – tam yra paskirta viena valanda, įrašyta tvarkaraštyje, tačiau galima susitarti ir dėl kitokio laiko, jei jis visiems patogus. Susitikimo metu:

a) studentai gali išsakyti problemas, su kuriomis susidurė studijose – ar tai būtų nepakankamai paaiškinta teorija, ar niekaip neišsprendžiamas uždavinys, ar kažkokia įdomybė, apie kurią norėtų sužinoti daugiau, bet gūglis nepadeda; vadovas į tokius klausimus arba atsako pats, arba nukreipia studentą pas kitą dėstytoją, kuris yra to dalyko specialistas; tai yra pagrindinis tokių susitikimų tikslas;

b) vadovas duoda studentams spręsti uždavinių iš ankstesnių metų egzaminų, čia pat pataria, kaip teisingai įveikti uždavinį, pakomentuoja gautus atsakymus; tą daro ne visi vadovai, bet kai kurie tuo užsiiminėja beveik kiekvieną savaitę;

c) vadovas su studentais aptaria šių planus, pabaigus studijas; nesvarbu, kiek tie planai yra aiškūs, svarbu, kad būtų išsakyti ir apie juos pasikalbama; sudaromas „karjeros planas“, pagal kurį organizuojama papildoma veikla, aiškinamasi apie įvairias galimybes, nustatomos sritys, kur studentas turėtų pasitempti, ir taip toliau; apie karjerą kalbamasi ne dažniau nei sykį per mėnesį, o dažniausiai išvis kokį sykį per pusmetį;

d) studentai vadovo nurodyta tema paruošia trumpą (iki 15 minučių) pristatymą – toli gražu nebūtinai savo atliekamų tyrimų, bet dažniausiai tiesiog kažkokios mokslo srities apibendrinimą; pristatymas rodomas vadovui ir kitiems grupelės studentams, paskui kritiškai aptariamas ir įvertinamas; tai daroma sykį arba du per mokslo metus.

Taigi, keturi dalykai, kuriais užsiiminėjama daugmaž reguliariai. Kas iš to? Matau du esminius pliusus. Pirmas – būtent ta veikla leidžia geriau įtvirtinti žinias, užduoti klausimus, kol jų dar nepamiršai. Dažniausiai studentai egzaminams ruošiasi prieš pat egzaminus, o štai toks kassavaitinis uždavinių sprendimas priverčia atgaminti paskaitose išgirstas žinias. Karjeros planų įvardijimas bei aptarimas leidžia geriau susivokti, ką nori daryti ateityje ir bent šiek tiek prisideda prie to, kad diplomą gavęs studentas neliktų gatvėje ir neeitų plauti indų kabake. Ir, galiausiai, pristatymas mažytei auditorijai yra puiki galimybė pasipraktikuoti prieš kursinių ir diplominių darbų gynimus bei kitus viešuosius kalbėjimus, kurių bent vieną kitą gyvenime vis tiek teks atlikti.

Antras, ne toks tiesioginis, bet taip pat labai svarbus pliusas, yra kontaktas tarp studento ir dėstytojo. Pirmakursiui, tik atėjusiam į universitetą, informacijos iš visų pusių yra pateikiama labai daug – visokiausia biurokratija, nauji draugai, paskaitos, užduotys, būreliai, savarankiško gyvenimo pradžia… Pasimesti labai lengva. Nenuostabu, kad tikėtis, jog iškilus kažkokiam klausimui, studentas savarankiškai ras, kuriam dėstytojui geriausia užduoti klausimą, yra nelogiška. O jei klausimą ir užduos, dėstytojas gali atsakyti nepakankamai ar neaiškiai ne iš blogos valios ar laiko neturėjimo, o dėl to, kad nepažįsta studento ir neįsivaizduoja, kiek šis jau išmano. Asmeninio vadovo buvimas abi šias problemas išsprendžia. Studentas žino, kam uždavinėti klausimus (aišku, gali juos uždavinėti ir kitiems dėstytojams), o vadovas geriau nei kuris kitas dėstytojas žino, kaip atsakyti. Dar vienas netiesioginis efektas, kurį duoda asmeninis vadovas – tai galimybė studentui truputį artimiau susipažinti su „mokslo darymu“, nes vadovui galima užduoti klausimų ir apie jo darbą.

Aišku, kiekviena lazda turi porą galų, ne išimtis ir šita. Vadovai turi būti bent šiek tiek motyvuoti, kad savo elgesiu paskatintų studentus daugiau domėtis studijuojamu dalyku ir paaiškintų tai, ką reikia. Atsainiai į pareigas žiūrintis dėstytojas norą mokytis gali atmušti dar labiau, nei jokio vadovo nebuvimas. Bet tokius dalykus išsprendžia studentų atsiliepimų išklausymas ir potencialių vadovų atrinkimas bei motyvavimas.

Tai tiek šiam kartui. Beje, įdomus pastebėjimas – kiek girdėjau, nors oficialios statistikos ir nemačiau, studentai, rimtai žiūrintys į šitą reikalą, pirmo kurso egzaminus išlaiko gerai, o žiūrintys nerimtai po tų egzaminų dažniausiai iškrenta iš universiteto.