Nedažnas rašytojas gali pasigirti, kad leidžia naujus kūrinius praėjus beveik keturioms dešimtims metų po mirties. Ir netgi be nekromantijos įsikišimo. Tai va Tolkinas yra vienas iš tokių rašytojų. Jam gyvam esant, buvo išleisti tik „Hobitas“ ir „Žiedų Valdovas“, o nuo mirties iki dabar – visa gausybė knygų, apie Viduržemę ir ne tik. Šįkart šiek tiek pastebėjimų apie vieną iš tų „ne tik“.
Daugelis, nors kiek besidominčių Tolkino gyvenimu ir kūryba, žino, kad jis labai žavėjosi šiaurės šalių kalbomis ir mitologija. Ardos mituose galima rasti daugybę paralelių su skandinavų, germanų arba suomių mitais. Tačiau Tolkinas, pasirodo, rašė ne tik remdamasis šiais mitais. Jis ir pats parašė (ar, tiksliau sakant, perrašė) dviejų garsių mitų eiliuotas versijas. Šis anksčiau niekur nepublikuotas kūrinys ir yra „Legenda apie Sigurdą ir Gudruną“. Tiksliau sakant, tai yra du kūriniai – „Baladė apie Volsungus“ (Völsungakviða en nýja) ir „Baladė apie Gudruną“ (Guðrunakviða en nýja). Skliausteliuose pateikti kūrinių pavadinimai senovės šiauriečių kalba – būtent šia kalba, labai primenančia šiandieninę islandų, buvo parašyta didžioji dalis legendų ir poemų, iš kurių Tolkinas sėmėsi informacijos ir pavyzdžių kūrybai. Abi legendos yra žinomos iš šių šaltinių – daugiausia iš „Poetinės Edos“ ir „Prozinės Edos“, dviejų didžiulių šiaurietiškos mitologijos rinkinių, XII-XIII a. surinktų iš jau tada senomis atrodžiusių tautosakos elementų. Taip pat pagal šias legendas XIII a. parašytas vokiečių nacionalinis epas „Nibelungų giesmė“, o XX a. Vagneris sukūrė garsiąją operą „Nibelungų žiedas“.
Nepaisant gana gausaus šaltinių kiekio, legendos, deja, nelabai žinomos plačiajai visuomenei, tad truputį pristatysiu. Pirmoji, Volsungų, baladė pasakoja apie Sigurdą – vienintelį išgyvenusį iš vienuolikos karaliaus Sigmundo vaikų. Jis yra priverstas slėptis nuo tėvo priešų, pražudžiusių visą jo šeimą ir užgrobusių žemes Skandinavijoje. Sigurdas susipažįsta su kalviu Reginu (o gal Redžinu… nesu tikras, kaip tarti, bet turbūt teisingesnis pirmas variantas), kuris papasakoja apie drakoną Fafnirą ir šio lobį. Iš Regino gavęs kalaviją Gramą ir žirgą Granį, Sigurdas nugali drakoną ir pasiima lobį. Paskui, keliaudamas pietuosna, susitinka ant kalno miegančią gražuolę – valkyriją Brunhildą, kurią pažadina, įveikia kovoje ir su ja susižada. Bet Brunhilda nenori už jo tekėti, kol šis negaus savo žemių. Taigi Sigurdas iškeliauja į pietus, į prie Reino gyvenančių Niflungų žemes. Ten, karaliaus Gjukio rūmuose, jis susidraugauja su šio sūnumis, padovanoja Niflungams Fafniro lobį ir pasirodo besąs tikrai šaunus karys. Gjukio žmona, nusižiūrėjusi Sigurdą kaip galimą jaunikį jų dukrai Gudrunai, apžavi jaunikaitį ir priverčia jį pamiršti valkyriją. Po vestuvių su Gudruna Sigurdas padeda Gjukio sūnui įkalbėti Brunhildą, gyvenančią ne per toliausiai vienišoje pilyje, už šio tekėti. Per tų vestuvių puotą Brunhilda išsiaiškina visą situaciją ir susuka smegenis Gjukio sūnums taip, kad Sigurdas nužudomas, Niflungų princai susitepa jo krauju ir išduoda priesaiką ir Brunhilda gali pakelta galva pabėgti iš įvykio vietos.
Gudrunos baladėje pasakojama apie tai, kas vyko toliau. Gudruna, kupina sielvarto, pasitraukia į miškus ir gyvena ten vieniša, kol galų gale motina priverčia ją grįžti į pilį ir ištekėti už hunų valdovo Atlio (Atilos). Atlis netrunka sužinoti apie Niflungų pilyje saugomą Fafniro lobį. Apgaule prisikvietęs Gjukio vaikus pas save į svečius, juos nužudo. Gudruna, įniršusi dėl tokio savo ir šeimos likimo, nužudo savo naująjį vyrą ir vaikus, padega tvirtovę ir pasitraukia amžiams klajoti dykromis, tapusi tikra mirties šmėkla.
Štai ir beveik visas abiejų legendų siužetas. Jo nėra daug, pačios legendos irgi ne tokios jau ilgos (pirmoji – pusketvirto šimto posmelių, antroji – vos pusantro šimto). Toks jau yra, pasak Tolkino, šiaurietiškų poemų stilius: jose nesileidžiama į plačias ir ilgas beletristikas, o stengiamasi staigiai ir tiksliai apibūdinti svarbiausius įvykius. Galima sakyti, jog tokios legendos, o ypač šios dvi Baladės yra tik griaučiai – ir tai ne visiškai pilni – ant kurių jau vaizduotei leidžiama lipdyti visus aprašymus ir vaizdinius. Šitoks kūrinio pritaikomumas yra dar vienas bendras skandinavų mitologijos ir Tolkino kūrybos bruožas. Tiesa, kai kuriose vietose, ypač Volsungų baladės įžangoje, tas glaustumas man pasirodė pernelyg fragmentiškas ir nežinant istorijos siužeto sekti įvykių tapo nebeįmanoma. Bet taip buvo tik poroje vietų.
Beje, skaitant legendas ir balades, siužetas dažnai tėra antraeilis dalykas. Svarbiau yra kuriamas vaizdinys bei teksto tėkmė, ritmas irba rimas, kuris pagauna skaitytoją ir nusinešą į tą miglose slypintį mistišką pasaulį. O ritmas šiose eilėse beveik visur yra labai aiškus ir tvirtas. Mat Tolkinas rašyti mėgo mūsų ausiai neįprasta, bet labai galingai ir epiniuose kūriniuose deramai skambančia aliteracine eilėdara. Tokioje eilėdaroje nesvarbu rimas tarp gretimų ar kiek tolimesnių eilučių, sutinkamas daugelyje gerai žinomų eiliuotų kūrinių; čia svarbu ritmas, kirčiuotų skiemenų padėtys – beje, nepastovios, nors kiekvienoje keturių skiemenų eilutėje ir privalo būti lygiai du kirčiuoti skiemenys – ir, svarbiausia, kirčiuotų skiemenų sąskambiai, t.y. pati aliteracija. „The Great Gods then / began their toil, / the wondrous world / they well builded. / From South the Sun / from seas rising / gleamed down on grass / green at morning.“ – argi ne pakiliai skamba? Argi ne tvirtai ir didingai? Taip, jau galite suprasti, kad man tokia eilėdara labai prie širdies. Tiesa, kaip bebūtų gaila, kūrinyje neišvengta nukrypimų nuo šitos griežtos tvarkos – nors aliteracija išlaikoma visur, bet kartais eilutėse pasitaiko daugiau skiemenų, kurie skaitytoją išmuša iš šio ritmo. Į jį vėl „įsivažiuoti“ nėra sunku, bet tokios klaidelės šiek tiek trikdo.
Kaip ir kituse „pomirtiniėse“ JRRT knygose, taip ir šioje prie pačių kūrinių pateikta daugybė komentarų. Tiesa, šįkart, priešingai nei paprastai, nemažai tų komentarų yra ne rašyti sūnaus Kristoferio, o tik surinkti ir truputuką redaguoti Ronaldo skaitytų paskaitų konspektai. Ten paaiškinamas ir Tolkino požiūris į šiaurės šalių mitus, ir jų kūrybos bei eilėdaros ypatumai. Po kiekvieno kūrinio Kristoferis išsamiai palygino jų fabulas su senosiomis legendomis ir pristatė sąsajas su kai kuriais kitais kūriniais. Pačiame gale yra trys priedai – šių legendų atsiradimo istorija, rimuotai Tolkino sueiliuota Sibilės pranašystė (dar viena šiek tiek susijusi skandinavų legenda) ir pora ištraukų iš senąja anglų kalba rašytos legendos apie Atilą. Taigi medžiagos pririnkta daug, pateikta ji aiškiai ir įdomiai.
Apibendrinant ši knyga yra kitokia, nei JRRT kūriniai Ardos tematika, bet taip pat kitokia, nei kiti žinomi jo darbai („Lapas, nutapytas Niekelio“, „Apie pasakas“ ir kt.). Nedrįsčiau vertinti reklamiškai, t.y. „Tolkinas, kokio jūs anksčiau nematėte!“), bet tai tikrai kažkas netoli to.
Nuoširdžiai rekomenduoju. 9/10.