Gyko komentarai. „Žiedinis pasaulis“

Lario Niveno (Larry Niven) „Žiedinis pasaulis“ (Ringworld) – mokslinės fantastikos klasika, kurią visgi perskaičiau tik prieš porą dienų. Taigi, tai yra mokslinis fantastinis romanas, todėl pagal šituos tris kategorizavimo punktus ir įvertinsiu.

Mokslinis. Taip, tikrai mokslinis. Neatsimenu, kada paskutinį kartą skaičiau fantastinį kūrinį, kuriame ne tik kad liapsusų, susijusių su mokslu, nėra, bet netgi kartais kalbama konkrečiai apie mokslinius dalykus. Paaiškinimai, kas yra Kemplererio rozetė, Daisono sfera ir panašūs dalykai, svarstymai, kaip žiediniame pasaulyje susiformuoja vertikalus, o ne horizontalus debesų sūkurys, ir t.t. puikiai įsilieja į bendrą siužeto eigą, ir net kai kurie vos ne išnašiniai paaiškinimai skliausteliuose tikrai netrukdo. Neabejoju, kad daugeliui skaitytojų tokie moksliniai interliudai yra, geriausiu atveju, pagražinimas, bet nemanau, kad kam nors jie turėtų labai kliūti ir gadinti viso kūrinio skaitymo malonumą. Beje, čia kartais padiskutuojama net ir apie visiškai fantastinių mokslinių išradimų fiziką – pavyzdžiui, jei variklis yra bereakcinis, tai nebūtina jo laikyti laivo išorėje. Paprasta ir genialu, ir vėl išvengiama nusipezėjimo iš mokslinės pusės, nes tie fantastiniai išradimai nebandomi paaiškinti visokiais plačiais rankų mostais. Jie tiesiog yra, ir viskas.

Fantastinis. Irgi tikra tiesa. Veiksmas vyksta berods tūkstančio metų ateityje. Tiek Žemėje, tiek kituose apgyvendintuose pasauliuose transportas vyksta teleportacija. Galima keliauti greičiau už šviesą, bet apribojimų tam irgi yra. Žinomoje erdvėje, be žmonių, egzistuoja dar bent penkios mąstančios rasės, nors romane plačiau susipažinti pavyksta tik su dviejų gana netipiniais atstovais. O šie atstovai yra tikrai fantastiniai – pustrečio metro ūgio katinas gal ir neatrodo labai keistas dalykas, bet jo mąstymas sukurtas tikrai kitoks; na o lėlininkas (čia toks rasės pavadinimas) tai yra visiškai ateivis tiek išvaizda (dvi galvos, burnos-rankos, trys kojos…), tiek mąstymu. Ir netgi viena iš pagrindinių veikėjų, nors ir žmonių rasės atstovė, irgi sukurta pakankamai subtiliai kitokia, nei daugelis žmonių, kad galima būtų suvokti jos išskirtinumą. Paties Žiedo pasaulio egzistavimas nėra labai įspūdingos fantazijos požymis, bet jo paviršiaus ir šiaip detalių aprašymas – išskirtinai realistiškas.

Romanas. Na taip, apimtis yra, keletas pagrindinių veikėjų yra, kelios siužeto linijos irgi yra. Tiesa, nėra kulminacijos. Arba galima sakyti, kad jų yra keletas, bet nei viena nėra išskirtinai įspūdinga ir apverčianti viską aukštyn kojomis. Tai man labai patinka, nes suteikia kūriniui papildomo realistiškumo – tikrame gyvenime juk irgi nebūna akivaizdžių įžangų, dėstymų, kulminacijų ir pabaigų. Priežastys ir tikslai, nulemiantys veikėjų veiksmus, taip pat sukurti įtikinamai. Ir netgi sekso scenos – tai, kas man literatūroje ir kine kliūna labiausiai – čia daugeliu atveju įdėtos taip, kad nekyla didžiulis noras vartyti akis ir bandyti suvokti, ar autorius tiesiog dar nepergyveno paauglystės, ar būtent paaugliams bandė romaną „pritaikyti“. Užkliuvo tik vienas dalykas – veikėjų emocijų trūkumas. Aš suprantu, kad jie visi yra matę gyvenimo ar turi kitokių priežasčių į aplinką reaguoti labai ramiai, bet kartais norėjosi ir emocinių reakcijų. O dabar… „‘Ji mirė‘, pagalvojo Luisas. ‚Mirė, tai mirė. Toks jau gyvenimas.‘“ O tai juk jo mylimoji buvo, bent jau kuriam laikui.

Tai va tokia trumputė apžvalga. Seniai nebuvau taip skaniai sukramtęs kokio nors literatūros kūrinio. Bendras įvertinimas – 11/10 už mokslą, 10/10 už fantastiką, 8/10 už romaną, taigi iš viso 10/10.

 

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.