[Gyko komentarai] Viduržemės mokslas

Gykiškumui ribų nėra.

~ Pats sugalvojau

 

…ir šiuo požiūriu gykiškumas yra panašus į tobulumą. Na bet geriau nepradėsiu girtis, o eisiu prie reikalo. Ši frazė kilo begalvojant apie neseniai perskaitytą knygą – Henrio Dži (Henry Gee) “The Science of Middle-Earth”. Jau senokai žinojau, kad egzistuoja tokie dalykai, kaip moksliniai fantastikos pasaulių tyrinėjimai (bene pirmoji tokia knyga yra “The Science of Star Trek”, o gal analogiška Star Wars knyga yra ir ankstesnė), tik vis tingėdavau jas paskaitinėti, arba tiesiog nerasdavau, kur patogiai įsigyti. Tačiau kai prieš keletą mėnesių akis užkliuvo už “The Science of Middle-Earth” knygyne, nenusipirkti tiesiog negalėjau. Nepadėjo ir tai, kad viršelis yra gana, atsiprašau už atvirumą, idiotiškas – na nerašoma ten apie į Frodą su Gandalfu keistai panašius Obi-vaną ir Anakiną, skraidančius po rožinį Koruskanto peizažą, tikrai nerašo. Knyga yra gerokai rimtesnė.


Ar bent jau taip atrodo perskaičius. Knygos autorius – žurnalo Nature redaktorius, taigi apsiskaitęs įvairiose mokslo srityse žmogus. Jo paties straipsniuose, atrodo, daugiausia kalbama apie paleontologiją irba mokslo įtaką kultūrai. Knygos įžangoje jis prisipažįsta domėjęsis įvairiais moksliniais Tolkino kūrybos aspektais, tiek “kietaisiais” (fizikiniais, biologiniais), tiek socialiniais (kultūrų samplaika ir pan.), taip pat teigia daugelyje šių sričių nesąs ypatingas ekspertas. Žodžiu, apsidraudžia gana saugiai.

 

Taigi, pati knyga. Pradžioje kalbama apie Tolkino santykį su mokslu, lyg ir paneigiamas mitas, neva Tolkinas buvo nusistatęs prieš bet kokį mokslą ir technikos pažangą – greičiau jau priešingai, jam tik nepatiko mokslo pasiekimų naudojimas amoraliems tikslams ir aplinkos niokojimas. Pateikiamas nedidelis istorinis pagrindas – kas buvo tie “Inklingai”, kaip jie visi žiūrėjo į mokslo pažangą bei beatsirandantį fantastinės literatūros žanrą. Palaipsniui pereinama prie būtent Tolkino kūrybos nagrinėjimo – tiesa, pirmi keturi knygos skyriai sunkiai pavadintini “mokslo” analize: juose kalbama apie daugiau filosofinius aspektus, pavyzdžiui, kalbų svarbą, Tikrojo Vardo galią, perimtą iš mitų, taip pat Ardos mitologijos sąsajas su ne tik skandinaviškąja, bet ir graikiškąja bei netgi hebrajiškąja (ir ne tik Biblija).

 

Po šios, iš mano požiūrio taško, gerokai per ilgos įžangos, po truputį prasideda tikrasis knygos turinys. Nuo gyvenimo olose iki orkų dauginimosi, nuo elfų akių fiziologijos iki palantyrų gamybos subtilybių – nagrinėjami tikrai įvairūs reiškiniai. Nepamirštamas ir amžinas klausimas – ar balrogai buvo su sparneliais, ar nebuvo? Čia jis pristatomas iš aerodinaminės pusės, bandant įsivaizduoti, kaip turėtų judėti balrogas, jei tie “sparnai”, aprašomi “Žiedo draugijoje”, būtų tikri (užuomina – vaikščioti jis nelabai galėtų, nes sparnai keltų jį aukštyn po kiekvieno žingsnio). Elfų ir kitokia “magija” paaiškinama iš daugmaž mokslinės pusės. Pristatoma nemažai šiuolaikinių mokslo pasiekimų (genetinės transplantacijos, kvantinis surišimas, teleportacija, netgi stygų bei branų teorijos).

 

Tarpu šių “kietojo” mokslo skyrių yra ir vienas kitas “lengvesnio” turinio intarpas. Pavyzdžiui, viename skyriuje kalbama apie nykimo, praradimo ir mirties simboliką Ardos mituose. Kitame pristatoma Viduržemės flora ir kalbama apie tai, kokiais būdais kai kurie “neeuropietiški” augalai, pavyzdžiui, tabakas, galėjo pasiekti Viduržemę (iš Nūmenoro, kaip gi kitaip? :)).

 

Deja, pasitaiko ir klaidų. Tiek elementarios matematikos problemų (M2/M3 nėra lygu M2/3…), tiek supainiotų faktų (visgi banginiai, o ne drambliai yra didžiausi žinduoliai), tiek neteisingų aiškinimų (kvantinis surišimas, kaip bebūtų gaila, neleidžia siųsti informacijos… na gerai, kol kas nėra sugalvota, kaip kvantinio surišimo pagalba būtų galima perduoti informaciją). Gaila, negaliu taip kritiškai įvertinti sudėtingesnių teiginių apie geologiją, paleontologiją ar biologiją, nes tų dalykų neišmanau. Taigi gali būti, kad klaidų yra ir daugiau. Nepaisant to, ir prisimenant, jog klysta visi, knygą skaityti yra tikrai įdomu – viskas parašyta lengvu stiliumi, tyrimų rezultatai bei sudėtingos teorijos aiškinamos “nuo nulio” ir taip, kad, mano nuomone, turėtų suprasti kiekvienas.

 

Bendrai paėmus, knygą perskaičiau lengvai, ir susidomėjęs. Keliose vietose šyptelėjau, kai kur su interpretacijomis nesutikau iš filosofinės pusės (elfų technologija, paremta genetinėmis modifikacijomis? Ne, ačiū…), kai kur, kaip jau minėjau, radau klaidelių. Bet toks mokslo populiarinimas, mano supratimu, yra labai geras dalykas.

 

Diletantiškas įvertinimas – 8/10.

 

Laiqualasse

 

P.S. Paskutinis knygos skyrius vadinasi “Science and Fantasy”. Ten rašoma bendrai apie mokslo populiarinimą, “tikrojo” mokslo ir fantastikos santykį bei panašius dalykus. Neminėjau čia todėl, kad ta tema verta atskiro, ir ne vieno, straipsnio, kurį galbūt kada nors parašysiu.

 

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *