Nors įrašų dažnumas rodo priešingai, šitas blogas nėra miręs. Ta prasme, nėra to blogo, kas neišeitų į blogą (suprasti galima dvejopai), ir taip toliau ir panašiai. Enivei, dabar tik keletas pavienių minčių. Šiandien su vienu kolega ekspromtu sukūrėm keletą variantų, kaip žiniasklaida gali panaudoti fizikos žinias (arba jų trūkumą visuomenėje), užglaistydama įvairias problemas:
1986-ųjų balandžio 26-oji: „Susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms, Černobilio atominės elektrinės pirmasis blokas penkmečio energijos gamybos planą įvykdė per 3,6 sekundės.“
1945-ųjų rugpjūčio 6-oji: „Jungtinių Valstijų aviacija suteikė Hirosimos gyventojams unikalią progą artimai susipažinti su radioaktyvumu.“
Tiesiog bet kada: „Mūsų vyriausybė dar sykį įrodė, jog puikiai ir ryžtingai nuolatos kovoja su Visatos šilumine mirtimi.“ (Čia, spėju, reikia vertimo: šiluminė mirtis (heat death) – situacija, kai visa Visata pasiekia energetinę pusiausvyrą, kitaip tariant, maksimalią entropiją. Bet koks veiksmas entropiją didina. Taigi vienintelis būdas kovoti su šilumine mirtimi – nieko nedaryti.)
Ir kitas dalykas – ką tik grįžau iš Stiveno Hokingo (Steven Hawking) paskaitos apie Visatos kilmę. Pati paskaita nebuvo labai ypatinga (daugumą dalykų jau žinojau iš kosmologijos kurso), bet sužavėjo tai, kad Hokingas pasakoja labai paprastai, suprantamai, ir dažnai pajuokaudamas. Aišku, turint omeny, kad paskaitą jis visgi įsirašo iš anksto (sakė, kad valandos ilgio paskaitą paruošti užtrunka keletą savaičių…), gali ir pasitaisyti, bet vis dėlto su tokia liga, kaip jo, sugebėti juokauti (ir netgi dirbti) galėtų tikrai toli gražu ne kiekvienas.
Tai tiek dabar.
Laiqualasse