Niekada nesibaigianti kelionė [Mokslo populiarinimo konkursas]

Keturioliktasis mokslo populiarinimo konkurso darbas – apie nesibaigiančią paukščių migracijos kelionę. Jo autorė – VU biologinės įvairovės programos magistrantė Grėtė Vaičaitytė. Skaitykite tekstą žemiau, o perskaitę pagalvokite, gal patys norite sudalyvauti: laiko dar turite iki savaitės pabaigos.

Niekada nesibaigianti kelionė

Gretė Vaičaitytė

Turbūt ne vienas iš mūsų yra stebėję į šiltus kraštus rudenį išskrendančių, ar iš jų grįžtančių paukščių būrius, ar vieną dieną pastebėję, kad kiemas staiga tapo pilnas čiurlių. Tačiau kaip gyvūnams sekasi, kol jie būna kelionėje?

grete_vaicaityte_1

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad gyvūnai migruoja bet kur, kur bus malonesnis klimatas. Tačiau iš tiesų jie migruoja paskui maistą, kurio šaltuoju metų laiku ims trūkti. Taip pat galima pamanyti, kad visos šios rūšys, pradėjus šalti, tiesiog persikelia piečiau ir gyvena kaip gyvenę. Bet čia visa įdomybė ir slypi – piečiau persikelia ne visi. Tokios rūšys, kaip paprastasis uodas, padeda šalčio nebijančius kiaušinius ir žūsta (t.y. sezoniškai keičia gyvenimo formą). Vasarą uodus gaudę gyvūnai, atėjus žiemai to daryti nebegali ir turi ieškoti kitų būdų – smulkūs paukšteliai dažniausiai išskrenda žiemoti kitur, o dalis šikšnosparnių lieka, bet užmiega žiemos miegu ir nesimaitina. Nemigruojantys, bet visą žiemą aktyviais išliekantys gyvūnai, tokie, kaip didieji margieji geniai, sumažėjus maisto, pakeičia mitybinę bazę: vasarą minta lervomis, o žiema tampa vegetarais ir lukštena kankorėžių sėklas. Taigi gyvūnams, sezoniškai keičiant maitinimosi vietą, įpročius ir aktyvumą, kinta ir mitybos tinklai. Mitybos tinklai, kuriems priklauso migruojančios ir kelionės metu besimaitinančios rūšys, persipina ir su migracijos tinklais.

Šie migracijos tinklai erdvėje išsidėsto taip pat ne bet kaip. Gyvūnai pasirenka migracijos koridorius pagal vietovės reljefą. Galbūt atrodo, kad didžiausi žvėrys slepiasi tolimiausiose ir sunkiausiai prieinamose vietose. Beabejo, laukinėje gamtoje yra labai svarbu turėti kur pasislėpti, tačiau brautis per nepraeinamus brūzgynus gyvūnams yra taip pat sunku kaip ir žmonėms. Štai sumanius paieškoti žvėrių pėdsakų, geriausiai yra pirmiausiai susirasti kvartalines miško linijas – stambiesiems žinduoliams tai tarsi iš anksto paruošti „takai“, kuriuose jų judėjimas yra didesnis. O Norvegijoje gyvenantys briedžiai, elniai ir stirnos nesikuklina keliauti per gatves, taip kartais netgi stabdydami eismą. Norvegai naudoja skirtingus kelio ženklus, skirtus kiekvienam žvėriui atskirai! Smulkučiai šikšnosparniai, migruodami neretai natūraliu koridoriumi pasirenka upės vagą. Upės vaga yra saugus koridorius – niekas negali užpulti nei iš šonų, nei apačios, skristi yra daug vietos, o sausuma, kurioje galima pailsėti – visai čia pat. Galimybę bet kada nusileisti sausumoje turi ne visi, todėl kranto linija, ilgai skridusiesiems virš atviro vandens, irgi atlieka svarbų vaidmenį. Rytine Baltijos jūros pakrante driekiasi vienas didžiausių paukščių migracijos kelių vakarų Palearktikoje. Štai todėl žiedavimo stotys, kurios būna aktyviausiuose taškuose, Lietuvoje yra įrengtos sausumos iškyšuliuose, įsiterpiančiuose į didelius vandens telkinius – Kuršių marias (Ventės rage) ir Baltijos jūrą (Kuršių nerijoje).

Migracijos tampa dar sudėtingesnės, kuomet migrantus pradeda medžioti plėšrūnai. Štai Eleonoros sakalas jauniklius atsiveda gana vėlai – vasaros gale – rudens pradžioje. Mat tuo metu vyksta intensyvi smulkių paukščių migracija – grobis atskrenda pats, o sakalui tereikia tik jį pasiimti ir atnešti jaunikliams. Natūralu, kad mažieji paukšteliai, tokių vietų, kur gali būti užpulti, pradeda vengti – mokslininkai tai vadina plėšrūnų reljefu. Nors tai nėra nei kalnai, nei daubos, o tik hipotetinis reljefas, jis ne mažiau reikšmingai valdo mažų paukštelių srautus nei tikrasis. Sakalas išmintingai panaudoja ir tikrą reljefą – lizdus jis daro salose arba ant uolų virš jūros. Ilgą kelią virš vandens be poilsio skridusiems paukščiams, salos ir uolos (kaip ir Kuršių nerija ar Ventės ragas) atrodo kaip išsigelbėjimas, todėl kai kurie iš jų ryžtasi skristi kaip tik pro sakalo lizdą.

Be maisto, reljefo ir grėsmių, migracijos koridorių išsidėstymą taip pat gali lemti ir klimatas. Paukščiai, ypač stambesni, stengiasi skristi pavėjui, todėl migracijos laiką ir vietą jie renkasi atsižvelgdami ir į sezonines oro sąlygas. Na o virš vandenyno pučiančios oro srovės lemia vandenynų sroves, kurios jau išnešioja ir kitus gyvūnus. Jei ne Golfo ir Šiaurės Atlanto srovės, Sargaso jūroje išsiritusios upinio ungurio lervutės Lietuvos tikriausiai taip ir nepasiektų. Viskas susipina į milžinišką tinklą – vandenų ir sausumos pasauliai nėra vienas nuo kito atskirti.

Nepasiklysti migruojantiems paukščiams padeda magnetitai – magnetinio lauko receptoriai, kurių dėka paukščiai gali jausti žemės magnetinio lauko kryptį ir pagal ją orientuotis. Prijaukinti balandžiai, kurie buvo paleisti už 27 km nuo namų, ir turėjo prie nugaros priklijuotus magnetus, nesugebėdavo grįžti namo nepasiklydę, nes paukščiai jausdavo ir magnetų skleidžiamą magnetinį lauką, kuris jiems trukdė. Senovėje, keliaujantiems žmonėms nepaklysti taip pat padėdavo magnetinis laukas, tiksliau – jį parodantis kompasas. O giedromis naktimis, keliautojai naudodavo astroliabiją, padedančią orientuotis pagal žvaigždes. Tie paukščiai, kurie migruoja naktį, irgi orientuojasi pagal žvaigždes. Tai buvo įrodyta, mažą paukštelį Passerina cyanea paleidus “migruoti” po dirbtiniu dangumi (ne visada atitinkančiu tikrovę) planetariume. Galbūt ne be reikalo ir savąją galaktiką, gimtojoje kalboje vadiname “paukščių taku”?

grete_vaicaityte_2

Tačiau keliaujantiems gyvūnams pasiklysti yra baisu ne visada, nes kai kurie ir migruoja tam, kad kuo plačiau paplistų. Vieni tokių – savotišką būdą pairinkę amfisbenai. Vykstant žemynų skilimui, šie, į mažus kirminėlius panašūs ir toli nukeliauti nepajėgiantys žvėreliai, plito plaukdami ant vandens paviršiuje plūduriuojančių salelių. Žinoma, nuplaukti iki gretimo žemyno užtrunka ne taip ir trumpai, todėl tose salelėse plaukdavo ir amfisbenai, ir vabzdžiai, kuriais jie misdavo kelionės metu – migravo visa miniatiūrinė ekosistema. Tiesa, tai – jau ne sezoninė, o gerokai ilgiau trunkanti migracija, kurios tikslas visai kitoks.

Migruoja ne tik paukščiai, bet ir daugybė kitų gyvūnų. Migracijos padeda jiems ištverti žiaurią žiemą, bet kelionėje jie susiduria ir su įvairiais iššukiais. Jos vyksta ne bet kaip – atrodo, kad migrantai, ypač skrendantys, galėtų į savo tikslą keliauti tiesia linija, tačiau kelionės maršrutą lemia vietos reljefas, tykantys plėšrūnai, klimatinės sąlygos, todėl jie laikosi nuo seno susiformavusių migracijos koridorių. Na, o kad nuo jų nenuklystų, ar kaip tik, išplistų kuo plačiau, gyvūnai turi specifinius pojūčius ir prisitaikymus. Visa tai susipina į vientisą, nuolatos dinamišką sistemą, kurią stebėti gali kiekvienas iš mūsų, įsižiūrėdami į sezoninius gamtos pokyčius, o galbūt – netgi bandydami pagal juos nuspėti būsimus orus.

Šaltiniai:

  1. Mullarney, Killian, et al. „Collins bird guide.“ The most complete field guide to the birds of Britian and Europe. Collins (1999).

  1. Aarestrup, Kim, et al. „Oceanic spawning migration of the European eel (Anguilla anguilla).“ Science 325.5948 (2009): 1660-1660

  2. Emlen, Stephen T. „The stellar-orientation system of a migratory bird.“ Scientific American 233.2 (1975): 102-111.

  3. Furmankiewicz, Joanna, and Monika Kucharska. „Migration of bats along a large river valley in southwestern Poland.“ Journal of Mammalogy 90.6 (2009): 1310-1317.

  4. Ydenberg, Ronald C., Robert W. Butler, and David B. Lank. „Effects of predator landscapes on the evolutionary ecology of routing, timing and molt by long-distance migrants.“ Journal of Avian biology 38.5 (2007): 523-529.

  5. Keeton, William T. „Magnets interfere with pigeon homing.“ Proceedings of the National Academy of Sciences 68.1 (1971): 102-106.

  6. Vidal, Nicolas, et al. „Origin of tropical American burrowing reptiles by transatlantic rafting.“ Biology Letters 4.1 (2008): 115-118.

  7. http://oceanservice.noaa.gov/education/kits/currents/05currents1.html (2016.12.29)

  8. http://senas.birdlife.lt/index.php/gamtos-klase/litetuvos-pauksciai/buriai/geniniai/didysis-genys/ (2016.12.29)

  9. http://vros.lt (2016.12.29)

  10. http://www.miske.lt/straipsniai/kuo-minta-musu-elniniai-zverys/ (2016.12.29)

  11. https://en.m.wikipedia.org/wiki/Road_signs_in_Norway (2016.12.29)

  12. https://www.tripadvisor.co.uk/Travel-g190455-c110294/Norway:Driving.In.Norway.html (2016.12.29)

Paveikslų šaltiniai:

  1. Autorė

  2. https://s-media-cache-ak0.pinimg.com/564x/ef/d3/18/efd3186a36c80d851b45fde5d4466161.jpg (2016.12.29)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *