Gal girdėjot, kad praeitą savaitgalį vyko toks renginukas, kuris vadinosi Vilniaus knygų mugė. Ir aš ten apsilankiau penktadienį po darbo, pasistumdžiau alkūnėmis su kitais, knygų ištroškusiais, pasižvalgiau į zombius ir knygas, keletą netgi nusipirkau. Ir netgi perskaičiau jau dvi – Tapino „Maro dieną“ ir Maumo (dar žinomo kaip Justinas Žilinskas) „mano Vilnius mano“ (bet dar nesugalvojau, kuris iš keturių galimų kirčiavimo variantų tinkamiausias šitam pavadinimui). Ir parašysiu porą žodžių apie jas, o kodėl apie abi iš karto, irgi parašysiu.

Iškart turiu perspėti, kad recenzija bus visiškai neobjektyvi ir šališka. Nes ir Tapiną, ir Maumą pažįstu asmeniškai, Tapinui esu amžinai dėkingas už tolkinizmo nešimą į Lietuvą, o Maumas yra šiaip kolega fantastas, tai nešališkai rašyti tikrai nesugebėčiau. Taigi nesakykit, kad neperspėjau.

Apie „Maro dieną“ sunku rašyti, nepradedant nuo „Vilko valandos“. Visgi viena yra kitos tęsinys, nors įvykius skiria dveji metai, o ir dauguma veikėjų visai kiti (nors pora tų pačių reikšmingų yra). „Viko valandą“ perskaičiau prieš kiek daugiau nei metus; susiskaitė lengvai, tik nusivyliau pabaiga, nes labai jau daug visko turėjo įvykti, bet taip niekas ir neįvyko. Ne tai, kad palikti neužrišti galai, bet tiesiog – „užsimojimas ant euro, smūgis ant rublio“, ar kaip čia geriau šiuolaikiškai išsireiškus. Tai va, „Maro dienoje“ to išvengta. Siužetas vystosi tvarkingai, linijos dėliojasi, viskas susieina į vieną tašką ir įvyksta, kaip ir galima buvo tikėtis. Nebuvo kažkas labai stebuklingo, bet susiskaitė tikrai maloniai. Tiesa, pastebėjau dalyką, matytą ne vienoje kitoje knygų ar filmų serijoje – pirmoji knyga pasibaigė ir pasibaigė, o antrosios pabaigoje paliktas ne vienas kabliukas, kad labiau lauktume trečios. Lyg ir suprantu, kodėl taip būna daroma, bet šiek tiek kenčia bendras visos serijos vientisumo įspūdis. Nors gal taip ir turėjo būti, ką aš žinau.

Po „Maro dienos“ beveik iškart paėmiau į rankas „mano Vilnius mano“ (taip ant viršelio parašyta, pirmas žodis mažąja, tai nekeičiau). Eidamas į mugę nemaniau, kad pirksiu šitą knygą, bet pasikalbėjęs su Maumu nuomonę pakeičiau. Tiesiog kai pasakė, kad „čia Vilniaus istorija, bet su fantastikos ir detektyvo elementais“, tai nusprendžiau, kad gal patiks. Ir neapsirikau. Knyga skirta paaugliams, bet man tai beveik niekada netrukdo, netrukdė ir šįkart. Tuo labiau, kad tas veikėjų paaugliškumas išlenda ne taip jau dažnai. Visos knygos esmė yra Vilniaus istorija, sudėliota kaip mozaika iš įvairiausių įdomybių, bet apjungiama ir apibendrinimais. Žinoma, viskas parašyta paprastai, kad jaunimui (ir tokiems, kaip aš, kurie Vilniuje menkai tesigaudo) nenusibostų ilgi gilinimaisi į smulkmenas. Bet ir smulkmenų yra – kad ir visas skyrelis apie pirmąją šakutę Vilniuje. Pabaigoje gal norėjosi kokio nors gabaliuko apie ateities Vilnių, bet ir tokia pabaiga, kokia buvo, su netikėtu egzaminu, gražiai užbaigė istoriją.

Apie šias dvi (o gal ir tris, jei „Vilko valandą“ pridėtume) knygas kartu rašau ne šiaip sau. Mat man ir, tikiuosi, daugeliui kitų skaitytojų jos visos yra labai įdomūs gidai po Lietuvą. „Vilko valanda“ ir „mano Vilnius mano“ – po Vilnių, „Maro diena“ – ir po Kauną. Jei ne šitos knygos, aš greičiausiai nebūčiau sužinojęs, kad Basanavičiaus gatvė kažkada vadinosi Pohulianka, o jos gale stovėjo balti stulpai, žymintys miesto ribą. Kalbant apie Basanavičių, jo pavertimas alchemiku „Vilko valandoje“ visiškai netrukdė, o kaip tik – sudomino, kaip ir kitos istorinės ar ne visai asmenybės. Aišku, aš žinau, kad Basanavičius alchemikas nebuvo, bet štai kiek tikroviški yra Vileišių paveikslai Tapino kūriniuose, pasakyti negaliu. O pasidomėti norisi. Po „Maro dienos“ man net kilo noras Žemaitę paskaityti; jei kas man šitai būtų pasakęs dvyliktoje klasėje, niekad nebūčiau patikėjęs. Iš „mano Vilniaus“ išsinešiau irgi daugybę naujų žinių – apie tai, kad sovietai norėjo nutiesti naują gatvę nuo Žaliojo tilto iki geležinkelio stoties, tikrai anksčiau nebuvau girdėjęs. Kaip ir apie tai, kad Vilnius XIX a. pradžioje buvo trečias pagal dydį Rusijos imperijos miestas. O dabar žinau. Ir tikiuosi artimiausiu metu sužinoti dar.

Pabaigai dar įterpsiu savo trigrašį į kai kur pasigirstančius ginčus, ar tokia literatūra, kaip šitos Tapino knygos, gali būti laikoma rimta ir ar turi išliekamąją vertę. Tai vat aš taip galvoju, kad jei XVIII amžiuje būtų buvęs internetas ar bent spauda, panašiai būtų buvę rašoma ir apie Donelaičio „Metus“. Nes ten irgi lengvoji literatūra, be jokių gilesnių minčių.

Skaitinių įvertinimų knygoms nerašysiu, nes nesugalvoju, kokie jie galėtų būti. Ar patiko? Taip. Ar vertos tų pinigų, kuriuos mokėjau? Tikrai taip. Ar kažką iš jų pasiėmiau ilgesniam laikui? Dar ir kaip. Tai įvertinimas tikrai geras.

Laiqualasse