Gyko komentarai. Magija; yra papildomų sąlygų

Aš skaitau daug fantastikos. Netgi galima sakyti, kad beveik visa grožinė literatūra, kurią skaitau, yra fantastika. Būna mokslinės fantastikos, būna maginės. Bet kuo daugiau skaitau, tuo labiau suprantu, koks teisingas yra vieno tokio rašytojo Sturgeon‘o vardu vadinamas dėsnis – „90% visko yra šlamštas“. Na, jei ne šlamštas, tai bent jau nieko ypatingo. Tikrai nedažnai pasitaiko perskaityti kūrinį, kuris būtų kažkuo originalus. Mokslinė fantastika labai dažnai apsiriboja tuo, kad „veiksmas vyksta ateityje/kosmose“, o naujų idėjų rasti pavyksta tik klasikoje (Bredberis, Azimovas, Nivenas ir pan.). Maginė fantastika, kaip gerai pasakė berods Terry Pratchett, yra „baldų perstumdymas Tolkino palėpėje“. Jei prie Tolkino pridėtume dar ir Robert‘ą Howard‘ą (tą, kuris Konaną sukūrė), gauname išvis beveik visą maginę fantastiką. Tad kai vieną kartą atradau maginės fantastikos (dar vadinamos fentezi) kūrinį su daugmaž originalia idėja, skubu pasidalinti įspūdžiais.

Kūrinys net ne vienas, o du. Dvi apysakos, du autoriai, bet tas pats pasaulis. Pirma apysaka vadinasi „Alchemikas“ (The Alchemist) – nesupainiokite su Coelho mokyklinio lygio rašinėliu, kuris kažkodėl nesveikai visam pasauliui patinka. Šio kūrinio autorius – Paolo Bacigalupi, galbūt girdėtas kaip romano „The Windup Girl“ kūrėjas. Kita apysaka – daugiau karinę/kovinę fantastiką ir nuotykinę literatūrą rašančio Tobias S. Buckell „Budelė“ (The Executioness). Jų siužetai niekaip nesusiję, bendras tik pasaulis ir veiksmo laikotarpis, ir veiksmo pradžios vietovė. O originalumas atsiskleidžia būtent pasaulyje.

Visų pirma, pasaulis neįprastas jau tuo, kad paremtas daugmaž Persijos ir Indijos kultūra ir geografija. Dažniausiai fentezi kūrinių veiksmas vyksta daugiau ar mažiau užmaskuotoje Europoje (vėlgi, Tolkino įvestas standartas, kurio kažkodėl laikosi beveik visi), ir geografiškai (vandenynas vakaruose, žemės rytuose, civilizacija vakaruose, tamsiaodžiai barbarai pietuose ir t.t.), ir kultūriškai (mūrinės pilys, riteriai ir damos, feodalizmas ir panašiai), ir lingvistiškai (dažnai vietovardžiai ir asmenvardžiai yra įtartinai panašūs į angliškus). O čia – ir miestai visokie Jhandpara ar Khaim ar Mimastiva, ir veikėjai visokie Jal, Anto ar Jiala (nors yra ir Anezka ir Bojdan), ir aplink auga citrinmedžiai bei granatmedžiai, ir magiškos pilys sklando ore… Malonu.

Tiesa, magiškos pilys nebesklando, sklando tik legendos, jog jos kažkada sklandė. Apskritai magijos naudojimas yra labai griežtai reguliuojamas dalykas, o naudojančius ją be leidimo visur lengva ranka baudžia mirtimi. Ir tai yra pagrindinis pasaulio originalumas, jo vinis, aplink kurią sukasi ir abiejų apysakų siužetai. Mat šiame pasaulyje magijos naudojimas turi pražūtingą pašalinį poveikį. Kiekvienas burtas kažkur išaugina nuodingo ir ypatingai gajaus augalo ūglį. Tas augalas angliškai vadinamas bramble, lietuviškas vertimas yra gervuogė, bet čia jis reiškia tiesiog dygų vijoklį. Manau, kad lietuvių kalboje artimiausias atitikmuo šitam dalykui būtų erškėtis. Jei kiekvienas prisilietimas prie erškėčio sukeltų mieguistumą, o įsidūrimas į vieną iš daugybės adatėlių – beveik neabejotiną daug savaičių trunkančią komą, o erškėčiai augtų ant bet ko (žemės, žvyro, akmens, metalo) ir sunaikinti (pavyzdžiui, sudeginti) pažertų daugybę sėklų bei ataugtų per keletą dienų – tada jie būtų maždaug tai, kas „Alchemiko“ ir „Budelės“ pasaulyje yra bramble. Ir tas dalykas plinta tuo greičiau (ir daugmaž ten), kuo daugiau naudojama magija. O magiją naudoti gali bet kas, tam tereikia žinoti burtažodžius ir turėti ingredientų…

Tokiame pasaulyje vystosi du siužetai. Ir abiems šios magijos problemos yra ne tolimas kartais paminimas fonas, bendro pasaulėvaizdžio dalis, o kasdienė gyvenimo realybė bei kylančių problemų ir asmeninių istorijų pagrindas. „Alchemike“ pasakojama apie išradėją, kuris sukuria prietaisą, galintį sunaikinti erškėtį, ir kaip tas prietaisas panaudojamas visiškai kitaip. Nors siužetą galima suvesti į „norėjau kaip geriau, o gavosi kaip visada“, pasaulio originalumas jam duoda puikų nepabodusį prieskonį. „Budelė“ yra istorija apie žmones, kurie mano žiną, kaip sukovoti su erškėčiu, bet kitiems atrodo kaip kraupūs ir pavojingi religiniai fanatikai, ir vienos moters kovą prieš juos. Ir vėl siužetas nėra kažkuo labai įspūdingas, bet jo iškilimas iš pasaulio sąrangos ir nelemtųjų erškėčių suteikia taip retai pasitaikančio originalumo.

Abu kūrinius prarijau per du pusdienius – kaip man, tai gana greitai, paprastai skaitau lėčiau. Ir tai tikrai nėra joks knygų minusas, greičiau priešingai, skaitosi lengvai, siužetas nestringa, baltų siūlų nesimato, skaitymas – vienas malonumas. Labai rekomenduoju, jei tik mėgstate fentezi. O jei ir nemėgstate, pabandykite – gal pradės patikti.

Laiqualasse

6 komentarai

  1. Parašai įdomiai, ne per daug ir ne per mažai, būtų smagu daugiau tokių komentarų-rekomendacijų pamatyt, laikui begant :) ir apie filmus visai smagu išgirst būtų :)

    1. Gyko komentarus rašau, kai ant seilės užeina. Apie kiekvieną perskaitytą knygą ar peržiūrėtą filmą nekyla ranka rašyti, labai vienodai viskas atrodytų. Bet pasistengsiu nepamiršti, kad yra skaitytojų, kuriems ir šitas blogo aspektas patinka :)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.