Gyko komentarai. Drakonai Napoleono karuose

Paskutiniu metu beveik nustojau žiūrėti filmus ir geiminti, tai ir gyko komentarų neberašau. Tačiau vis dar skaitau knygas, o tarp jų kartais pasitaiko viena kita, kurią norisi ir pakomentuoti. Jau kurį laiką galvojau parašyti šį bei tą apie seriją „Temeraire“, o supratęs, kad nuomonė per pastaruosius tris mėnesius nepasikeitė, netgi prisiruošiau tą padaryti.

Temereras. Dailininkas, atrodo, Todd Lockwood.
Temereras. Dailininkas, atrodo, Todd Lockwood.

Temeraire“ yra planuojama aštuonių romanų serija; kol kas išleisti septyni, skaičiau šešis. Serijos idėja įvardinta įrašo pavadinime: drakonai Napoleono karuose. Veiksmas vyksta pasaulyje, kuriame gyvena drakonai – protingi, kalbantys ir daugelyje šalių naudojami kaip karinės oro pajėgos. Tiksliau – kaip orlaiviai, mat kiekvienas drakonas turi ir įgulą, priklausomai nuo būtybės dydžio svyruojančią nuo vieno iki kelių dešimčių žmonių. Per šimtmečius (kai kur – tūkstantmečius) trukusį žmonių ir drakonų bendradarbiavimą jų priveista begalė veislių, pasižyminčių visokiomis drakoniškomis savybėmis: vieni kvėpuoja ugnimi, kiti spjaudo rūgštį, treti sugeba sukelti audras ir taip toliau. Dar būna jūrose plaukiojančių šimtametrių driežų, kurie giminingi drakonams, bet kalbėti lyg ir nemoka.

Savaime suprantama, drakonų egzistavimas nulėmė ir įvairius visuomenės skirtumus nuo mums įprastos. Anglijoje, kur prasideda veiksmas, bei kitur Europoje tarnystė oro pajėgose laikoma kone dėme šeimos garbei (priešingai nei karjera laivyne), drakonai apgyvendinti atokiai nuo visuomenės, o paprasti žmonės drakonų bijo ir juos yra matę tik labai iš tolo. Tuo tarpu Kinijoje žmonės ir drakonai gyvena vieni šalia kitų, drakonai yra laisvi piliečiai ir gali dirbti bei užsidirbti; Afrikoje drakonai garbinami kaip protėvių dvasios ir vadovauja žmonių gentims; o centrinės Azijos kalnuose ir kitose atokiose vietose gyvena laukinių drakonų gentys.

Drakonų bendruomenės, jų santykiai su žmonėmis ir pačių drakonų charakteriai yra stiprioji visos serijos pusė. Keli drakonai, su kuriais skaitytojas supažindinamas artimiau, yra pakankamai skirtingi vienas nuo kito ir nuo žmonių, kad lengvai suprastum, jog turi reikalą su nepaprastais padarais. Kai kurie drakonai elgesiu kažkuo primena kates, taip pat šarkas, mat negali atsispirti visokiems blizgučiams (medaliams, spindintiems šarvams ar brangakmeniams). Žmonių reakcijos į drakonų išdaigas irgi įtikinamos ir atskleidžia ne tik visuomenės normas, bet ir asmenybių skirtumus.

Deja, žmonių charakterių gerumas praktiškai užsibaigia santykiais su drakonais. Likę veikėjų bruožai daro juos labai jau dvimačius: jei randame pasipūtėlį didiką, tai jis ir bus pasipūtėlis didikas ir niekas daugiau. Tas pat galioja erzinančiam biurokratui, tobulam patriotui, ištikimam kareiviui ir kitiems archetipams, kurių visur pilna. Ir tikrai ne visi archetipai atrodo įtikinamai XIX amžiaus pradžios kontekste. Nors armijos ir laivyno atstovai bei įvairūs su drakonais nesusiję didikai elgiasi taip, kaip įsivaizduoju tų laikų kareivius (ar bent jau jų elgesys mano įsivaizdavimui neprieštarauja), oro pajėgų atstovai kone visi atrodo lyg atėję iš dabartinių laikų ir netgi nepanašūs į kareivius. Nors autorė bando aiškinti oreivių familiarų bendravimą, disciplinos nebuvimą ir kitus ekscesus kaip neišvengiamybes, atsirandančias dėl drakonų būdo bei oro kovų specifikos (pavyzdžiui, egzistuoja rangų dichotomija tarp oficialaus karinio rango ir pilotuojamo drakono pajėgumų), paaiškinimai neįtikina. Viena iš tokių keistenybių, nesuvokiama ne oreiviams, yra moterų tarnavimas pajėgose; nors aiškinama, kaip sunku buvo britams pripažinti tokio pokyčio neišvengiamumą, mat viena drakonų veislė nepriima vyrų kapitonais, bet pokytis įvyko bent šimtas metų iki knygose aprašomų įvykių ir Napoleono laikais oreiviai kitokios situacijos net neįsivaizduotų. Paaiškinimas yra, bet neįtikinantis savo nuoširdumu.

Prie to paties oreivių keistumo galima pridėti ir dar vieną knygoje nervinusį dalyką. Neretai drakonų, ypač pagrindinio veikėjo Temerero, bei kai kurių žmonių, daugiausiai oreivių, lūpomis autorė gana aiškiai rašė dalykus, visiškai nederančius prie laikotarpio ir siužeto, bet labai populiarius šiais laikais. Na žinot, visokios lygios teisės, demokratinė valdžia ir panašiai. Labai nemėgstu, kai XXI amžiaus temos kišamos į istorinius romanus, net jei jie yra ir fantastiniai.

Kalbant apie Napoleoną, dar vienas knygos pliusas yra istorinio periodo parinkimas. Pernelyg daug alternatyvią istoriją rašančių autorių renkasi nuvalkiotus Pasaulinius karus arba JAV nepriklausomybės ar pilietinį karą. O Napoleono laikai yra ir kažkiek girdėti statistiniam skaitytojui, ir ne per daug išrašyta tema. Man asmeniškai būtų buvę įdomiau skaityti apie drakonus ankstesniais laikais – per Kryžiaus žygius arba karus tarp kryžiuočių ir turkų osmanų, – bet XIX a. pradžia irgi labai gerai.

Bet ir istorinis periodas, nors ištirtas ir vaizduojamas neblogai (neskaitant aukščiau minėtų oreivių), palieka nelabai gerą įspūdį. Kodėl? Kaip minėjau, drakonai su žmonėmis gyvena ir yra naudojami karuose šimtmečius, o kai kur – tūkstantmečius. Paminėta, kad Europoje pirmieji drakonus prisijaukino romėnai. Tačiau pasaulis yra beveik identiškas mūsiškiam. Vis tiek egzistuoja Britanija ir jos kolonijos, yra JAV, yra Napoleono valdoma Prancūzija, baigianti užkariauti kontinentinę Europą, yra Prūsija, Austrija, Osmanų imperija ir Rusija, ir taip toliau. Taip, yra keletas skirtumų: Inkų imperija niekada nebuvo nukariauta konkistadorų, o Kinija atrodo žymiai galingesnė ir linkusi skleisti savo įtaką pasaulyje. Bet šie skirtumai, užuot apmalšinę manyje tūnančio alternatyvios istorijos mėgėjo nuoskaudą dėl drugelio efekto nepaisymo, ją tik paaštrina. Nes bet kuris iš šių pokyčių, kaip ir bet kuris drakonų panaudojimas kuriame nors svarbiame mūšyje, turėjo neatpažįstamai pakeisti viso pasaulio istoriją. Aišku, aš suprantu, kad romanas, kuriame Europos masto karas vyktų tarp Bretanės konfederacijos ir Airijos imperijos, o aplink suktųsi Vendijos, Burgundijos ir Aragono karalystės, būtų sulaukęs mažesnio pasisekimo, nei „Napoleono karai… su drakonais!“, bet tai vis tiek atrodo neteisinga.

Kad ir koks bebūtų istorinis periodas, tai nėra pagrindinis knygų aspektas. Romanų siužetai – dar viena stiprioji pusė. Nenuobodūs, gerai subalansuotos veiksmo vietos, įvykiai, aktyvesnės ir pasyvesnės dalys – visa tai susijungia į tikrai smagias ir lengvai skaitomas knygas. Nors čia nerasite gyvenimą keičiančių išminties perlų, bet jų ir nereikia; lengvam paskaitymui prieš miegą „Temerero“ serija tinka puikiai. Kai kurias knygas suskaitydavau per porą vakarų ir tai toli gražu nėra blogai. Bet, nors knygos labai patiko, manau, kad serija galėjo pasibaigti su penkta knyga. Ne dėl to, kad autorė būtų išsikvėpusi (šešta knyga vis tiek įdomi), bet penktos knygos pabaiga galėjo lengvai tapti gražia visos serijos pabaiga su tvarkingai užrištais galais. Skaitant netgi buvo kilęs įspūdis, kad taip ir norėta padaryti, bet apsigalvota paskutinę minutę ir paskutiniai pora skyrių pakeisti.

Nepaisant visų čia išvardintų trūkumų, „Temeraire“ serija paliko labai gerą įspūdį. Taip, iki tobulumo trūksta nemažai. Bet yra originali idėja, yra geras jos išpildymas, įtraukiantys siužetai ir vaizdingi aprašymai. Klaidas galima ir atleisti. Perskaityti rekomenduoju.

Labai subjektyvus vertinimas – 7 iš 10 (atskiras knygas vertinčiau tarp 6 ir 8).

Laiqualasse

6 komentarai

  1. Nežinau ar nepasirodysiu kaip internetų trolis, čia bereikalingai komentuodamas, tačiau su šypsena žiūriu į visus tuos fantazy šablonus, kai naudojami drakonai, vorai, karžygiai ir epiniai nuotykiai. Kažkaip jie manęs „neužkabino“, tad jų perskaičiau gal tik kokią porą dešimčių. Trūksta man tame žanre rašytojų kritiškumo veikėjų atžvilgiu (jų „mirtingumo“ ir paprastumo). Daug labiau mėgstu sci-fi : ten teko „sutikti“ keletą gerai sudėtų tiek protagonistų, tiek antagonistų. Gal man koją kiša aiškus logikos trūkumas fantazy žanre, kai paklūstama mega-vorų valiai ar piktai orkų armijai: aš esu žmogus, tai cmon’ – nebijau aš tų jūsų magijų, tuoj išrasiu dinamitą ir padarysiu magijai galą. Va taip panašiai jaučiuosi skaitydamas fantazy :)

    1. Kaip trolis nepasirodysi, nuomonė yra nuomonė :) Man fentezi patinka, bet patinka ir „kietoji“ SF (būtent kietoji; visokios kosmoso operos ar šiaip kvaili pritempimai SF erzina daug labiau, nei fentezi). O va Temerero serijos drakonai yra padaryti gana smarkiai kitaip, nei fentezi klišės; ir pasaulis ne fentezi standartas – jokių magijų nėra, anei orkų.

    1. Prieš kelias dienas perskaičiau Enderio žaidimą. Nelabai patiko, nors pabaiga bendrą įspūdį pataisė (o paprastai būna atvirkščiai :)).

      Bet va Alvino serijos aprašyme parašyta, kad ten yra daug skirtumų nuo mūsų istorijos. Tai – jau pliusas. Reikės pabandyti kada.

  2. Aš manau,kad šios knygos yra labai įtraukenčios į veiksmą. Žinoma, esu gana kraujo ištroškusi kraujo :D ir veiksmo. Tiesa pasakius būtu nuostabu turėti tokią ateitį su nepaprastais gyviais.Buvo kiek nesusipratimų kaikuriose knygose ,nes teko skaityti ispanų kalba.
    Tie žmonės kurie komentavo jum palieku tokį komentarą:
    1. Rašosi ‘Fantasy’
    2. Gaila negalite įsijausti į knygas kaip aš… Nuostabios tos fantastinės knygos <3.

    1. Šiaip oficialiai turėtų būti išvis „maginė fantastika“, tai kaip pavadinsi, VLKK vis tiek bus blogai :)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *