Kąsnelis Visatos DXVII: Pokalėdinis

Kalėdos šiemet atnešė puikią dovaną astronomams – pagaliau į kosmosą pakilo James Webb kosminis teleskopas. Bet tai, žinoma, ne vienintelė kosminė naujiena iš praėjusios savaitės. Tarp jų randame Merkurijaus ir Veneros atmosferų teorinę analizę, Plutono paviršiaus struktūrų modeliavimą, planetų-vienišių paiešką ir artimą aktyvią galaktiką gaubiančius milžiniškus burbulus. Gero skaitymo!

***

James Webb teleskopas pakilo! Šeštadienį, pirmąją Kalėdų dieną, po daugiau nei dešimties metų atidėliojimų, nukėlimų, pratęsimų ir kitų negandų į kosmosą pakilo James Webb kosminis teleskopas. Infraraudonųjų spindulių ruožo bangoms jautrus prietaisas yra didžiausias iki šiol žmonijos iškeltas kosminis teleskopas. Jo pagrindinis veidrodis, sudarytas iš 18 šešiakampių elementų, yra daugiau nei šešių metrų skersmens. Teleskopas skries orbitoje ne aplink Žemę, o aplink Saulę – antrajame Saulės-Žemės sistemos Lagranžo taške, kuris nuo mūsų planetos nutolęs pusantro milijono kilometrų tolyn nuo žvaigždės. Toje pozicijoje teleskopas visada išliks beveik vienodu atstumu nuo Žemės; be to, Saulė ir Žemė bus vienoje pusėje, tad nuo abiejų kūnų infraraudonosios spinduliuotės jį apsaugos vienas šilumos skydas. Teleskopas bus daug jautresnis už visus ankstesnius; tai leis jam ieškoti labai blausių tolimiausių galaktikų ir žvaigždžių, kurios padės suprasti, kaip vystėsi Visata per pirmuosius šimtus milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Taip pat James Webb tyrinės egzoplanetas, mažuosius Saulės sistemos kūnus ir vykdys daugybę kitų astronominių uždavinių. Teleskopas dažnai vadinamas Hubble’o įpėdiniu, bet toks palyginimas nėra visiškai teisingas: skirtingas elektromagnetinių bangų ruožas, kuriame stebėjimus atlieka šie teleskopą, leis jiems vienam kito misiją papildyti, o ne užgožti. Teleskopo kelionė iki L2 taško truks apie mėnesį. Šiandien jis jau nuskrido toliau nuo Žemės, nei Mėnulis. Visą kelionę galite sekti NASA tinklalapyje.

***

Juodoji skylė pataiko į Žemę – skamba kaip prasto fantastinio filmo scenarijaus pradžia. Bet iš tiesų toks įvykis nėra neįmanomas; gali būti, kad taip net yra atsitikę. Kaip atrodytų toks susidūrimas, ar jis keltų pavojų Žemei ir žmonijai? Apie tai pasakoja PBS Space Time:

***

Ankstyvoji Merkurijaus atmosfera. Merkurijus, artimiausia Saulei planeta, šiandien atmosferos neturi; iš jo garuojančios dujos sudaro tik nepastovų ploną sluoksnį, vadinamą egzosfera. Bet praeityje, tik susiformavusią, planetą greičiausiai kurį laiką gaubė atmosfera, sudaryta iš įvairių medžiagų, garuojančių iš magmos okeano. Magmos okeanas yra tipinė besiformuojančių didelių uolinių kūnų stadija, kai krentantys asteroidai išlydo visą kūno paviršių. Tokie okeanai kadaise kurį laiką dengė ir Žemę, ir Mėnulį, ir Venerą bei Marsą, tad šiuo požiūriu Merkurijus tikrai ne išimtis. Tačiau Merkurijaus magmos okeano evoliucija galėjo nulemti, kokie cheminiai elementai išliks planetos paviršiuje. Tai, savo ruožtu, apsprendė, kokios mineralinės sudėties uolienas rasime Merkurijuje. Pavyzdžiui, jei didelė dalis magmos okeano išgaravo ir pabėgo iš planetos, tai galėtų paaiškinti, kodėl Merkurijus turi santykinai labai masyvų metalinį branduolį – jis sudaro apie 70% planetos masės, tuo tarpu Žemės branduolio masė siekia tik kiek daugiau nei 30% planetos masės. Naujame tyrime Merkurijaus magmos raidą mokslininkai ištyrė pasitelkę skaitmeninius planetos ir atmosferos evoliucijos modelius. Išnagrinėję du galimus jauno Merkurijaus dydžius – panašų į šiandieninį ir kiek didesnį – bei keturias galimas magmos okeano chemines sudėtis, tyrėjai apskaičiavo, kaip greitai planeta atvėstų ir okeanas pasidengtų pluta, bei kiek masės Merkurijus per tą laiką netektų dėl įvairių garavimo procesų. Paaiškėjo, kad efektyviausias garavimo būdas yra fotogaravimas, kai virš okeano susidariusią atmosferą ardo Saulės šviesa. Priklausomai nuo įvairių sąlygų, fotogaravimas gali pašalinti nuo kelių milijonų iki kelių milijardų kilogramų medžiagos per sekundę. Viršutinė šio intervalo riba išgarintų visą Merkurijaus mantiją per kelis milijonus metų. Visgi planeta atvėsta daug greičiau: vos per 10 tūkstančių metų. Taigi magmos okeano stadijoje Merkurijus netenka ne daugiau nei 0,3% pradinės masės. Toks masės pokytis negali paaiškinti, kur dingo pradinė mantijos medžiaga. Taip pat šie rezultatai rodo, kad Merkurijus tikrai galėjo išlaikyti pradinį lakių medžiagų, tokių kaip vanduo ar natris, kiekį, tad nenuostabu, kad jų šiandien randama paviršiniuose mineraluose. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.

***

Gyvybingi regionai Veneros atmosferoje. Pernai paskelbus atradimą, jog Veneros atmosferoje galbūt esama fosfino dujų, susidomėjimas kaimynine planeta pasiekė naujas aukštumas. Daugybė mokslinių tyrimų ieško atsakymo į klausimą, ar kur nors Veneros atmosferoje gali būti tinkamos gyvybei sąlygos. Gaunami rezultatai – nevienareikšmiški. Fosfino atradimas sukritikuotas, taip pat nustatyta, kad atmosfera yra labai labai sausa; iš kitos pusės, atmosfera pasižymi įvairiomis savybėmis, kurių neišeina paaiškinti kitais modeliais, kuriuose neįtraukiama gyvybė. Naujame tyrime bandoma atsakyti į dalį šių klausimų, įtraukiant į Veneros atmosferos modelius naują komponentą – amoniaką. Šį junginį Veneroje galimai aptiko dar Venera 8 ir Pioneer Venus zondai, tačiau jų duomenys interpretuojami nevienareikšmiškai. Amoniakas reaguoja su sieros rūgštimi, kuri sudaro didelę dalį Veneros debesų; reakcijos produktai yra sieros dioksidas ir amonio sulfitų druskos, kurios gali pagauti dioksidą ir neleisti šiam išgaruoti. Druskos po truputį krenta žemyn ir išgaruoja po debesų sluoksniu, išlaisvindamos sieros dioksidą – toks procesas paaiškina stebimą šių dujų koncentracijos gradientą. Sulfitinės druskos yra kiek mažiau rūgščios, nei gryna sieros rūgštis; jų sankaupos debesyse sukuria terpę, panašią į rūgščiausias gyvybingas vietoves Žemėje. Koks procesas kuria amoniaką, nežinia, bet jei tai yra gyvybė, tuomet tokiu būdu ji gali palaikyti sau tinkamą aplinką – sukurti mažiau rūgščius burbulus sieros rūgšties debesyse. Be to, pagrindinė žinoma biologinė reakcija, gaminanti amoniaką, taip pat išskiria ir deguonį – tai galėtų paaiškinti nedidelio kiekio deguonies molekulių Veneros atmosferoje kilmę. Žinoma, toks modelis tikrai neįrodo gyvybės egzistavimo, tačiau jo prognozes apie netolygų amoniako pasiskirstymą ir kitas atmosferos savybes bus galima patikrinti ateities misijų metu. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Žemė ir Marsas formavosi vietoje. Planetos formuojasi protoplanetiniame diske, kurį sudaro dujos ir dulkės. Egzistuoja du pagrindiniai modeliai, kaip atsiranda uolinės planetos, tokios kaip Žemė ir Marsas. Pirmasis teigia, kad dulkės diske limpa į vis didesnius darinius, vadinamus planetesimalėmis, o planetos atsiranda po kelių dešimčių planetesimalių susidūrimų. Antrasis teigia, kad atskirą planetą formuoja viena planetesimalė, kuri po truputį prisijungia (akretuoja) maždaug milimetro dydžio dulkes, migruojančias iš išorinių disko dalių. Naujame tyrime pateikiami įrodymai, kad bent jau Saulės sistemoje veikė pirmasis modelis. Mokslininkai pasinaudojo modelių prognozėmis apie planetų cheminę sudėtį. Išorinė ir vidinė protoplanetinio disko dalys pasižymi šiek tiek skirtinga izotopine sandara – cheminių elementų atmainų su skirtingu neutronų skaičiumi branduolyje santykiais. Taigi tyrėjai labai tiksliai išmatavo Žemės bei Marso paviršinių uolienų sandarą – cheminių elementų titano, cirkonio ir molibdeno izotopų gausos santykius. Panašūs Žemės uolienų tyrimai atlikti ir anksčiau, bet jie nebuvo tokie detalūs; be to, dabar pirmą kartą pridėta informacija apie Marso uolienas, gauta iš meteoritų, kurių kilmė – Raudonoji planeta. Protoplanetinio disko sandarai nustatyti duomenys gaunami iš meteoritų: du jų tipai atitinka išorinę ir vidinę disko dalis, nes formavosi atitinkamai už Jupiterio orbitos arba jos viduje. Palyginus šias izotopines sandaras paaiškėjo, kad Žemės ir Marso pluta turi mažai ką bendro su išorinės Saulės sistemos meteoritais – išorinės protoplanetinio disko dalies medžiaga negali sudaryti daugiau nei kelių procentų planetų masės. Panašumas su vidinės Saulės sistemos meteoritais – daug didesnis, bet irgi ne šimtaprocentinis. Tyrėjai daro išvadą, kad dalis planetas sudariusios medžiagos atėjo iš paties disko centro, o ten buvusi medžiaga, nepatekusi į planetas, tiesiog išgaravo ir nepaliko nuolaužų, kurios vėliau galėjo tapti meteoritais. Šis atradimas rodo, kad dulkių migracija iš išorinės Saulės sistemos dalies į vidinę buvo neefektyvi, galimai dėl augančio Jupiterio atverto tarpo diske. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.

***

Daugybė ledo Marinerio slėnyje. Didžioji dalis vandens ledo Marse yra ašigalinėse ledo kepurėse. Visgi ledo yra ir kitose vietose, negiliai po planetos paviršiumi. Tam tikrose vietose jo gali būti daugiau, nei kitur, bet ankstesni marsalapiai neturėjo pakankamos erdvinės skyros, kad galėtų identifikuoti lokalius skirtumus. Naujame tyrime pristatoma ExoMars zondo duomenų analizė, rodanti, kad Marinerio slėnyje vandens ledo yra tikrai daug. Vandens ledo paieškos Marse dažniausiai remiasi neutronų srauto stebėjimais. Neutronus iš paviršiaus uolienų išmuša kosminiai spinduliai, tačiau vandenilis sugeria dalį neutronų, todėl ten, kur daug vandens ledo, neutronų srautas silpnesnis. ExoMars neutronų srauto detektorius pakankamai tikslus, kad galėtų išskirti 100 kilometrų dydžio paviršiaus regionus. Pasinaudoję šiais duomenimis, mokslininkai aptiko labai stiprų neutronų srauto susilpnėjimą Marinerio slėnio centrinėje dalyje. Jei visas vandenilis, sugeriantis neutronus, būtų vandens molekulėse, vanduo sudarytų daugiau nei 40% regolito masės šiame regione; vidutiniškai Marse vandens ledas sudaro iki trijų procentų regolito masės. Taigi Marinerio slėnis gali būti labai svarbi vieta Marso kolonistams – galimybė išgauti didelį kiekį vandens iš paviršių dengiančių dulkių bus ypatingai naudinga siekiant išnaudoti vietinius resursus žmonių poreikiams. Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.

***

Kodėl nebūna žaliauodegių kometų? Kometos yra ledo kamuoliai su įvairiomis priemaišomis. Atskridusios artyn prie Saulės, jos ima garuoti. Garuojančios dujos sudaro aureolę, arba halą, aplink kometos branduolį („galvą“), ir nusidriekia į dvi uodegas. Jau seniai pastebėta, kad kometos halas dažnai būna žalsvas, tuo tarpu uodega niekada nepažaliuoja. Kodėl? Prieš beveik 90 metų pasiūlytas galimas paaiškinimas, tačiau tik dabar hipotezę pavyko patikrinti ir patvirtinti laboratoriškai. Pagal šią hipotezę, žalią spalvą kometoms suteikia dvianglies molekulė – du anglies atomai, susijungę į vieną junginį. Ši molekulė yra labai nestabili ir natūraliai egzistuoja tik aplinkose, kuriose yra ypatingai mažai deguonies – liepsnose, kai kuriose žvaigždėse, tarpžvaigždinėje terpėje ir kometų haluose. Kometai artėjant prie Saulės, dvianglies molekulės gali susiformuoti, kai fotonai suardo įvairias sudėtingesnes molekules kometos paviršiuje. Visgi šios molekulės taip pat neišgyvena ilgai – iki pabėgant į kometos uodegą, jas taip pat suardo Saulės spinduliai. Be to, kuo kometa arčiau Saulės, tuo dvianglies molekulės išgyvena trumpiau – tai paaiškina, kodėl artėjant prie Saulės, žalsvos spalvos kometos hale mažėja. Proceso detalės labai priklauso nuo anglies atomų tarpusavio ryšio energijos ir suardymo proceso detalių. Būtent juos ir pavyko patikrinti laboratoriniais eksperimentais. Gauta ryšio energija – apie 600 kilodžaulių moliui – puikiai atitinka teorinę prognozę; ji yra šiek tiek mažesnė, nei azoto, ir šiek tiek didesnė, nei deguonies. Taip pat nustatyta, kad molekulė suyra sugėrusi du fotonus labai greitai vieną po kito. Tipinės laiko skalės, reikalingos šiems procesams įvykti laboratorijos sąlygomis, taip pat labai gerai atitinka prognozes, gautas iš kometų stebėjimų skirtingais atstumais nuo Saulės. Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.

***

Plutono lygumų daugiakampių kilmė. 2015 metais pro Plutoną praskriejęs zondas New Horizons visiškai pakeitė mūsų supratimą apie šią nykštukinę planetą. Anksčiau astronomai manė, kad Plutonas bus nykus akmens luitas, išvagotas daugybės kraterių, gal panašus į Merkurijų ar Mėnulį. Bet paaiškėjo, kad jį dengia įvairiausi ledo sluoksniai, skirtingi spalvomis ir amžiumi. Ypatingai įdomus yra Tombaugh regionas – širdies formos lyguma. Joje beveik nėra kraterių – tai reiškia, kad lyguma labai jauna. Be to, ją dengiantis azoto ledas suskilinėjęs į daugybę daugiakampių plokščių, šiek tiek primenančių tektonines plokštes Žemėje. Pirmas pasiūlytas plokščių kilmės paaiškinimas rėmėsi Plutono gelmių šiluma: jei radioaktyvių elementų skilimas nykštukinės planetos branduolyje sušildo apatinius ledo sluoksnius, jie ima kilti į viršų, o šaltesni viršutiniai leidžiasi žemyn. Ledas yra pakankamai paslankus, kad toks procesas galėtų vykti, o nuolat kintančiame paviršiuje bet kokių kraterių pėdsakai išnyksta per geologiškai trumpus laiko tarpus. Visgi tokio modelio detalesni skaičiavimai neatkuria stebimos ledo struktūros – dešimčių kilometrų dydžio daugiakampių, kuriuos riboja siauros įdubos. Gaunama prognozė yra priešinga – daugiakampių kraštai turėtų būti kalnagūbriai. Naujame tyrime pristatomas kitoks modelis, paaiškinantis stebimas struktūras. Jis irgi remiasi vertikaliu ledo judėjimu dėl temperatūros skirtumų, bet čia skirtumas kyla ne (vien) dėl gelmių šilumos, bet (ir) dėl ledo garavimo. Įtraukus garavimą, kuris atvėsina ledo paviršių, vertikalus medžiagos judėjimas „apsivertė“ ir šaltesni regionai tapo plonais grioviais, kaip ir stebima. Tai pirmas kartas, kai pademonstruota, jog paviršinis garavimas gali sukelti planetinio masto topografijos pokyčius. Panašūs procesai gali veikti ir kituose kūnuose išorinėje Saulės sistemos dalyje, kurių paviršių dengia daug ledo, pavyzdžiui Neptūno palydove Tritone ar nykštukinėje planetoje Makemakėje. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Vainiko lietus mažoje žvaigždėje. Saulėje kartais iškyla protuberantai – medžiagos pliūpsniai, lekiantys iš paviršiaus į vainiką. Kartais dalis medžiagos visiškai pabėga nuo Saulės, tačiau didelė dalis plazmos sukrenta atgal į žvaigždę. Pastarasis reiškinys vadinamas vainiko lietumi. Dabar pirmą kartą vainiko lietus užfiksuotas mažoje žvaigždėje, daug šaltesnėje už mūsiškę. M spektrinės klasės žvaigždė-nykštukė vB 10 yra apie dešimt kartų mažesnės masės, nei Saulė – tokios masės vos užtenka vandenilio jungimosi termobranduolinėms reakcijoms vykti. Tokios žvaigždės struktūra daug kuo skiriasi nuo Saulės, jos paviršiaus temperatūra yra gerokai žemesnė. Tačiau kai joje 2019 metų rugpjūtį įvyko žybsnis ir išsiveržė protuberantas, stebėjimai parodė ten vykstant reiškinius, labai panašius į vykstančius Saulėje. Helio spektrinės linijos, matomos infraraudonųjų spindulių ruože, atskleidė karštų dujų judėjimą; pastebėta, kad dalis dujų krenta atgal į žvaigždę maždaug 70 km/s greičiu. Kartu užfiksuotos kai kurios vandenilio, kalcio, magnio ir geležies spektro linijos, kurių savybės leidžia spręsti, jog žvaigždėje tikrai įvyko žybsnis. Tokie panašumai tarp labai skirtingos masės ir sandaros žvaigždžių rodo, kad žybsnius bei išsiveržimus sukeliantys fizikiniai reiškiniai yra gana universalūs. Šie rezultatai padės patobulinti žvaigždžių aktyvumo modelius, o jie padės geriau įvertinti, kurių žvaigždžių planetos gali būti tinkamos gyvybei ir geriau prognozuoti Saulės aktyvumą bei jo poveikį mums. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Bent 70 planetų-vienišių. Šiuo metu aptikta apie penkis tūkstančius egzoplanetų. Didžioji jų dalis sukasi aplink žvaigždes, bet keletas yra vienišės. Dar kartais vadinamos „stepių vilkais“, tai yra planetos, nepriklausančios jokiai žvaigždinei sistemai. Egzistuoja keli teoriniai modeliai, kaip jos gali susiformuoti: galbūt panašiai kaip žvaigždės, tik mažesniame mastelyje; galbūt jos formuojasi kaip paprastos planetos, tik paskui pabėga iš žvaigždės sistemos dėl gravitacinių sąveikų su aplinkiniais kūnais; o gal tai yra nesusiformavusios žvaigždės, išsviestos lauk iš dujų apvalkalo iki užaugant pilnai masei. Nustatyti, kuris paaiškinimas teisingesnis ir apskritai ištirti planetų-vienišių savybes trukdo kol kas labai mažas jų skaičius. Dabar pristatyta labai detali jaunų objektų artimame žvaigždėdaros regione analizė – ten atrasta bent 70 planetų-vienišių. Analizei pasirinkta Viršutinio Skorpiono-Gyvatnešio OB asociacija – telkinys, kurį sudaro daugiau nei tūkstantis žvaigždžių. Jų atstumas iki mūsų, Galaktikos mastu, yra gana nedidelis – apie 130 parsekų, o amžius tesiekia apie 10 milijonų metų. Tokios jaunos planetos vis dar yra įkaitusios nuo formavimosi laikų, tad jas daug lengviau aptikti infraraudonųjų spindulių ruože. Būtent tokių objektų tyrėjai ir ieškojo; jie aptiko apie pusketvirto tūkstančio objektų, priklausančių asociacijai, tarp kurių 70-170 yra planetinės masės. Tikslus skaičius priklauso nuo objektų amžiaus: jei laikome, kad visi objektai susiformavo prieš 10 milijonų metų, tuomet planetinių objektų yra tik 70; didesnysis skaičius gaunamas laikant, kad visų objektų amžius siekia tris milijonus metų. Tikrasis objektų amžius greičiausiai kiekvieno skirtingas, bet turėtų patekti į tarpą tarp šių kraštutinumų, taigi planetų-vienišių tarp jų tikrai yra apie šimtą. Toks skaičius – apie penki procentai bendro žvaigždžių ir rudųjų nykštukių skaičiaus – yra tikrai didelis. Teoriniai modeliai, kuriuose planetos-vienišės formuojasi kaip žvaigždės, tik mažesniame mastelyje, prognozuoja apie septynis kartus mažesnį jų skaičių. Taigi vien šis būdas negali paaiškinti visos planetų-vienišių gausos; priešingai, didžioji jų dalis turėtų gimti protoplanetiniuose diskuose ir juos palikti tik kiek vėliau – per pirmus milijonus gyvenimo metų. Šis atradimas gerai dera su kai kuriais statistiniais modeliais, pagal kuriuos prognozuojama, jog Paukščių Take gali būti dešimtys milijardų planetų-vienišių. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Artimos aktyvios galaktikos burbulai. Kiekviena galaktika dalį gyvenimo praleidžia aktyvioje fazėje – tuo metu į jos centrinę juodąją skylę sparčiai krenta dujos, o jų išskiriama energija paveikia visos galaktikos evoliuciją. Poveikis pasireiškia labai įvairiais masteliais, nuo mažesnio nei parseko dydžio akrecinio disko aplink juodąją skylę iki šimtų kiloparsekų dydžio galaktiką gaubiančio dujų halo. Artimiausia mums aktyvi galaktika, Kentauro A, yra bene vienintelė, kurioje įmanoma stebėti visus šiuos mastelius ir taip patikrinti daugybę galaktikų evoliucijos modelių prognozių. Naujame tyrime pristatomi didžiausio erdvinio mastelio Kentauro A stebėjimai. Juose aprėpiamas aštuonių laipsnių – 16 kartų daugiau, nei Mėnulio pilnaties – skersmens regionas; Kentauro A atstumu tai atitinka maždaug pusės megaparseko dydžio regioną aplink galaktiką. Žemo dažnio radijo bangų stebėjimai atskleidė du didžiulius karštų dujų burbulus, kurie vis dar plečiasi į aplinkinę erdvę. Medžiagos greitis juose siekia apie 1100 kilometrų per sekundę. Tiesa, pačios medžiagos burbuluose nėra daug – per metus iš galaktikos į juos išnešama tik apie tris Saulės mases dujų. Burbulai nėra tolygūs – juose aptikta įvairių sutankėjimų, kurie galimai žymi medžiagos čiurkšlės, lekiančios iš juodosios skylės prieigų, susidūrimą su tankesniais dujų debesimis. Kartu su mažesnio mastelio stebėjimų duomenimis, šis vaizdas atskleidžia didelio masto netolygų ir gana chaotišką aktyvaus branduolio poveikį galaktikai. Šis teorinis modelis, vadinamas chaotiška šalta akrecija, prognozuoja, kad įvairiais masteliais aplink galaktiką turėtų būti matomi ir šalti dujų debesys, krentantys centro link, ir aktyvaus branduolio išpučiami burbulai, o šių fazių apykaita nulemia visą galaktikos evoliuciją. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Galaktika NGC 3568. Šaltinis: ESA/Hubble & NASA, M. Sun

Kentauro žvaigždyne, maždaug už 17 megaparsekų nuo mūsų, plyti galaktika NGC 3568. Ji nėra niekuo labai išskirtinė, tačiau matoma gražiai beveik iš šono, ir gerai atskleidžia skirtumą nuo Paukščių Tako bei Andromedos. NGC 3568 spiralinės vijos nėra tokios ryškios, beveik paskęsta smulkesnių struktūrų – plunksnų arba pūkų – gausybėje.

***

Štai tokios naujienos iš šventinės savaitės. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

3 komentarai

  1. Kai pagalvoju, kiek kainavo James Webb teleskopas, kiek užtruko jį sukonstruoti, kiek lūkesčių į jį sudėta…. ir kiek pagal Merfio „dėsnius“ visko blogo gali atsitikti tam teleskopui, kiek nedaug reikia, kad jis taptų „plyta“, ir kaip bus neįmanoma jo pataisyti… nežinau, turbūt viena didžiausių visų laikų kosminių avantiūrų. Laikau kumščius, kad veiktų bent penkis metus, pusę planuojamo laiko. Nes jei iš jo gausis šnipštas, finansų prasme turbūt dar ilgai atsilieps kosmoso tyrimams.

Komentuoti: Linas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.