Kąsnelis Visatos DXIV: Karštis

Veneroje yra labai karšta. Bet kai kur – karščiau, nei kitose vietose. Pavyzdžiui, prie Idunos kalno atrasta šiluminė anomalija galimai reiškia, kad ten vyksta aktyvus vulkanizmas. Karšta kadaise buvo ir Mėnulyje, ypač kai į jį pataikydavo dideli asteroidai. Jų medžiaga, nusėdusi priešingoje Mėnulio pusėje, galėjo „įšaldyti“ informaciją apie tuometinį magnetinį lauką. Dar karštos būna jaunos planetos, bet, pasirodo, atvėsta jos greičiau, nei prognozuoja modeliai – aptiktos vos 20 milijonų metų amžiaus planetos, kurių spindulys jau nusistovėjęs ir panašus į gerokai senesnių. Kitose naujienose – planai, kuo pakeisti Tarptautinę kosminę stotį ir glaudžiausia supermasyvių juodųjų skylių pora. Gero skaitymo!

***

Komercinių kosminių stočių projektai. Tarptautinė kosminė stotis (TKS) darbą pradėjo dar praeitame amžiuje. Pradėjusi trečią veiklos dešimtmetį, daugeliu atžvilgių ji yra pasenusi. Viena vertus, dalis jos konstrukcijų tiesiog susidevėjusios, o pakeisti jas – gana sudėtinga. Kita vertus, per du dešimtmečius daugybė technologijų patobulėjo neatpažįstamai. Problemas paaštrina ir tarptautiniai santykiai – prieš dvidešimt metų bendradarbiauti su Rusija, pagrindine TKS partnere, buvo daug paprasčiau, nei dabar. Taigi NASA jau kurį laiką svarsto, kas galėtų pakeisti TKS. Neseniai su Rusija pavyko susitarti, kad stotis bus finansuojama bent iki 2024 metų, bet tikimasi, kad ji galės dirbti iki dešimtmečio pabaigos. Dar ilgiau pratęsti jos veiklą jau neapsimoka, taigi NASA praeitą savaitę paskelbė, kad 2030 metais TKS turėtų baigti darbą, o ją pakeis bent keturios privačios kosminės stotys. TKS susidėvėjimas pasireiškia jau dabar – vis dažniau astronautams ir kosmonautams tenka ieškoti įvairių gedimų šaltinių ir juos šalinti, taip prarandant brangų laiką, kuris galėtų būti skirtas moksliniams tyrimams. Apskritai TKS aptarnavimai NASAi kainuoja 3,5 milijardo dolerių kasmet – tai sudaro apie trečdalį agentūros biudžeto, skirto žmonių skrydžiams į kosmosą. Taigi praeitą savaitę NASA paskelbė apie tris sutartis su privačiomis kompanijomis, kurios vystys kosminių stočių projektus. Bendra sutarčių suma – 415 milijonų dolerių, juos maždaug po lygiai pasidalins Blue Origin, Nanoracks ir Northop Grumman; kiek anksčiau dar vieną panašų kontraktą NASA skyrė Axiom Space. Kiekvienos kompanijos planai truputį skiriasi: Blue Origin kalba apie daugiausiai į turizmą orientuotą kosminę stotį, Nanoracks – apie mokslinių, ypač biologinių, tyrimų laboratoriją, Northrop Grumman – apie įvairialypę iš modulių sudarytą stotį. Pirmoji iš stočių – kol kas nežinia, kuri – turėtų pradėti darbą iki 2028 metų. Kol kas nei viena kompanija nepranešė, kiek iš viso turėtų kainuoti jų stočių gamyba, tačiau sutartyse nurodyta, kad NASA indėlis bus ne didesnis nei 40%. Taip pat neaiškios ir detalės, kiek įtakos NASA turės stočių konfigūracijai ir kokiomis sąlygomis naudosis stočių teikiamomis galimybėmis. Visgi NASA atstovai teigia, jog naujos komercinės kosminės stotys bus daug pigesnis būdas vykdyti tyrimus orbitoje netoli Žemės, nei dabartinė valstybinių institucijų išlaikoma TKS. TKS išjungimas taip pat leis NASAi daugiau dėmesio skirti kosminės stoties Mėnulio orbitoje statyboms – šios taip pat numatytos antrajai dešimtmečio pusei, netrukus po žmonių grįžimo į Mėnulį 2025 metais.

***

Tarptautinė kosminė stotis iš apačios. Šaltinis: Thomas Pesquet, NASA

Lapkritį Tarptautinę kosminę stotį paliko trys astronautai. Jie skrido SpaceX Crew Dragon kapsule, o išskrisdami pasinaudojo proga apskristi stotį aplink ir nufotografuoti ją iš neįprastų rakursų. Čia matome vieną tokią nuotrauką. Žemė fotografavusiam astronautui būtų už nugaros, taigi čia matoma stoties pusė, nukreipta žemyn, mūsų link. Dideli balti kvadratai yra aušinimo plokštės; šonuose matyti ir Saulės baterijos. Žmonių gyvenama stoties dalis yra vidurinė, cilindrinė. Daugiau nuotraukų – NASA albume.

***

Vanduo… iš Saulės? Žemė formavosi iš sausų uolienų, nes taip arti Saulės vanduo negalėjo susikondensuoti į ledą. Kol kas nėra iki galo aišku, kaip Žemė prisirinko tiek vandens, kiek turi dabar. Ilgą laiką buvo manoma, jog vandenį atnešė asteroidai, pataikę į Žemę formavimosi pabaigoje, bet vėliau nustatyta, kad asteroiduose esančio vandens izotopinė sudėtis – vandenilio ir deguonies branduoliuose esančių neutronų skaičius – skiriasi nuo žemiškojo. Taip pat žemiško vandens neatitinka ir kometų ledas. Dabar pasiūlytas problemos sprendimas – vandenį sukūrė Saulės vėjas. Saulės vėją daugiausiai sudaro protonai – vandenilio branduoliai. Pataikę į uolienas, jie sukelia įvairių cheminių reakcijų. Ištyrę asteroido Itokawos granules, pargabentas Japonijos Hayabusa misijos, mokslininkai rado mineralo olivino grūdelį su daug vandens molekulių paviršiuje. Tikėtina, kad grūdelio paviršių ilgą laiką veikė Saulės vėjas, kurio protonai išplėšė dalį deguonies atomų ir susijungė su jais į vandenį. Įvertinę asteroido geometriją mokslininkai teigia, kad viename kubiniame metre jo uolienos gali būti iki 20 litrų vandens, sukurto dėl Saulės vėjo poveikio. Į jauną Žemę kritę asteroidai galėjo būti praturtinti tokiu vandeniu. Be to, Saulės vėjo kuriamas vanduo, priešingai nei giliai asteroiduose esantis ledas, vidutiniškai turi mažai neutronų – būtent tokio vandens „trūksta“, norint paaiškinti Žemės vandens izotopinę sandarą. Beorių kūnų, pavyzdžiui Mėnulio, paviršius ateityje gali tapti svarbiu vandens šaltiniu žmonėms kolonizuojant Saulės sistemą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Mėnulio plutos inkliuzų magnetizmas. Mėnulis neturi globalaus magnetinio lauko, tačiau jo plutoje randama lokalizuotų įmagnetintų uolienų. Dažnai jos sukoncentruotos priešingoje Mėnulio pusėje nuo didelių smūginių kraterių. Naujame tyrime parodoma, kad tai tikrai ne atsitiktinumas – tai yra šiuos kraterius suformavusių asteroidų liekanos, o jų magnetizmas nurodo senovės Mėnulio magnetinio lauko stiprumą. Mokslininkai sukūrė skaitmeninį modelį, kuriuo galima sekti ne tik asteroido smūgį į Mėnulį, bet ir išmestos medžiagos judėjimą aplink visą palydovą. Apskaičiavę kelių stiprių smūgių evoliuciją jie nustatė, kad nemaža dalis į Mėnulį pataikiusio asteroido medžiagos nusėda priešingoje Mėnulio pusėje; ten gali susikaupti net šimtų metrų storio nuosėdų sluoksnis. Tarp asteroido uolienų turėtų būti ir geležies, o smūgio metu jos įkaista pakankamai, kad geležis išsilydo. Stingdama ji įsimagnetina priklausomai nuo aplinkos magnetinio lauko, o vėliau išlaiko magnetines savybes net ir milijardus metų. Taigi žinant inkliuzų magnetinio lauko stiprumą, galima nustatyti ir praeities magnetinio lauko stiprumą. Tyrėjų teigimu, senovėje Mėnulio magnetinio lauko stiprumas siekė 0,4-0,73 gauso – labai panašiai, kaip šiandieninis Žemės. Šis atradimas padės geriau suprasti ne tik Mėnulio evoliuciją, bet ir Žemės savybes netrukus po susiformavimo. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Daugėja Veneros vulkanizmo įrodymų. Ar Veneroje yra veikiančių ugnikalnių? Pastaruoju metu vis daugėja netiesioginių įrodymų, kad yra: lavos lygumos, žybsniai, temperatūros anomalijos ir panašiai. Labiausiai tikėtini ugnikalniai yra trys – Matės, Ozos ir Šapaš kalnai. Naujame tyrime grupė mokslininkų pateikia įrodymų, kad prie trijulės reikėtų pridėti ir ketvirtą, Idunos kalną. Šis pietų pusrutulio ugnikalnis pirmą kartą mokslininkų dėmesį patraukė prieš maždaug dešimtmetį, kai Venus Express zondo duomenyse pastebėta lavos tėkmių požymių. Naujojo tyrimo autoriai apžvelgė šiuos ir kitus stebėjimų duomenis, modelių bei eksperimentų rezultatus. Veneros paviršiaus sąlygomis gryna lava greitai sudūla, tad lavos tėkmės negali būti senesnės nei 1000 metų amžiaus. Vėlesni stebėjimai parodė atmosferines anomalijas Idunos kalno apylinkėse – iš jų galima spręsti, kad iš kalno sklinda karštis. Aplink kalną atrasta ir plutos įskilimų, kurie greičiausiai yra jauni. Visi šie požymiai rodo, kad Idunos kalnas greičiausiai yra tiek vulkaniškai, tiek tektoniškai aktyvus. Venera neturi tektoninių plokščių, kaip Žemė, tačiau magmos telkinys negiliai po paviršiumi gali suplėšyti plutą. Kol kas tai yra tik netiesioginiai įrodymai, kurie neleidžia vienareikšmiškai teigti Veneroje esant aktyvių ugnikalnių. Visgi tai, kad įrodymų randama vis daugiau, skatina galvoti ir apie dedikuotas misijas Veneros ugnikalniams tirti. Šiuo metu rengiamos net trys naujos kosminės misijos į Venerą; jos daugiau skirtos atmosferos tyrimams, bet kol kas nėra galutinai nuspręsta, kokie instrumentai bus įtaisyti zonduose, taigi gali būti, kad ten bus parinkti ir labiau vulkanizmui skirti įrenginiai. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.

***

Marso plutos sandara. Nuo 2018 metų pabaigos Marso paviršių tyrinėja zondas InSight. Jis stovi Eliziejaus lygumoje, plačioje vulkaninėje plynėje netoli pusiaujo. Naujame straipsnyje pristatoma seisminių duomenų analizė, kuria siekiama nustatyti Marso plutos sandarą tiesiai po zondu. Nagrinėdami Marso drebėjimų signalų sklidimą, mokslininkai apskaičiavo labiausiai tikėtiną bangų sklidimo greitį skirtingame gylyje. Šis priklauso nuo uolienų sandaros, taigi galima įvertinti ir ją. Kaip ir galima tikėtis, pats paviršius – maždaug trys metrai – susideda iš dulkių, arba regolito. Po jomis eina 15 metrų storio grubesnių uolienų fragmentų sluoksnis – netoliese vykusių asteroidų smūgių išmesta medžiaga. Giliau prasideda vulkaninė bazaltinė uoliena – vėlgi, atrodytų, viskas pagal prognozes. Bet joje atrastas netikėtumas: 30-75 metrų gylyje į bazaltą įsiterpia nuosėdinių uolienų sluoksnis. Tikėtina, kad viršutinis bazalto sluoksnis yra maždaug 1,7 milijardo metų amžiaus; jo amžius nustatytas pagal kraterių tankį apylinkėse. Tuo tarpu gilesnio sluoksnio amžius turbūt siekia apie 3,6 milijardo metų. Nuosėdinis sluoksnis tarp jų reiškia, kad tarp šių laikotarpių Eliziejaus plynėje buvo vandens. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Fobas atspindi Saulės vėją. Marso palydovas Fobas daug kuo primena Mėnulį: yra uolinis kūnas be atmosferos ir sukasi aplink uolinę planetą. Atrodytų logiška, kad jis taip pat turėtų sąveikauti ir su Saulės vėju. Tačiau realybė kitokia: Mėnulis Saulės vėją atspindi stipriai ir nuolatos, o Fobas – labai menkai. Dabar toks atspindys aptiktas vos antrą kartą. Pirmą sykį ESA zondas Mars Express Saulės vėjo atspindį nuo Fobo aptiko 2008 metais, o antrasis aptiktas analizuojant 2016 metų duomenis. Iš viso zondas pro Fobą praskrido keliolika kartų, bet kitais kartais atspindžio nesimatė. Norėdami įsitikinti, kad aptikti atspindžiai tikri, misijos inžineriai net surengė „netikrą praskridimą“ – atliko identišką praskridimui manevrą, įskaitant visus zondo variklių įjungimus bei dalių pakreipimus, tačiau toli nuo Fobo. Tokio manevro metu atspindžio neaptikta, taigi galima atmesti hipotezę, kad atspindėtų dalelių šaltinis buvo pats erdvėlaivis. Kodėl atspindys nuo Fobo taip skiriasi lyginant su atspindžiu nuo Mėnulio, mokslininkai atsakymo neturi. Jie įvardijo kelias hipotezes: galbūt Fobo paviršiaus uolienos reikšmingai skiriasi nuo Mėnulio, gal Fobas turi silpną magnetinį lauką, o gal atspindys kinta ilgomis laiko skalėmis ir Mars Express tiesiog skrido pro šalį netinkamu laiku. Bet kuriuo atveju atspindžio skirtumai reiškia, kad Mėnulis ir Fobas su Saulės vėju sąveikauja skirtingai, tad ir jų paviršiai vystosi skirtingai. Mars Express misija vis dar tęsiasi; remdamiesi naujojo tyrimo rezultatais, mokslininkai bandys surengti daugiau praskridimų pro Fobą ir sistematiškai ištirti, kokiomis sąlygomis Saulės vėjo atspindys matomas. Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of Geophysical Research: Planets.

***

Asteroidų tyrimas radarais. Prieš porą savaičių išskridusi DART misija – tik pusė asteroido Didymos ir jo palydovo Dimorphos tyrimų projekto. 2024 metais turėtų pakilti antroji pusė – Europos kosmoso agentūros (ESA) zondas Hera. Vienas jo tikslų bus ištirti DART smūgio į Dimorphos poveikį šiam 160 metrų skersmens asteroidui. Praeitą savaitę techninius bandymus sėkmingai įveikė kritiškai svarbus šiam tyrimui prietaisas – radaras Juventas, kuriuo bus skenuojamas visas asteroido tūris. Radijo bangos prasiskverbia per uolienas, todėl radijo signalus galima panaudoti giliam jų skanavimui. Juventas naudos labai žemo dažnio, 60 megahercų, radijo bangas, kurios turėtų įsiskverbti iki 100 metrų į Dimorphos. Taigi, skriedamas aplink asteroidą, Juventas galės ištirti visą jo sandarą. Taip tikimasi nustatyti, kokį giluminį poveikį padarė DART smūgis – tai labai svarbu, norint suprasti, ar asteroidas gali skilti, bandant nukreipti jo orbitą į Žemei nepavojingą. Bandymų metu ištirta, kaip paties radaro – jis skries atskirai nuo Heros, 10x20x30 cm dydžio palydoviuke – konstrukcija paveikia radijo bangų atspindžius. Žinodami tai, mokslininkai galės atskirti ir atmesti šiuos atspindžius ir išskirti realų asteroido signalą. Daugiau informacijos rasite ESA puslapyje.

***

Karšta metalinė planeta. Tarp maždaug 5000 šiuo metu žinomų egzoplanetų yra įvairiausių ekstremalių pavyzdžių – didžiulių, mažyčių, karštų, šaltų ir taip toliau. Dabar paskelbta apie planetą, ekstremalią dar vienu atžvilgiu – tankiu. Planeta GJ 367b yra už 31 parseko nuo mūsų – gana netoli Galaktikos mastu. Vieną ratą aplink savo žvaigždę ji apsuka vos per 7,7 valandos; žvaigždė jos paviršių apšviečia 500 kartų stipriau, nei Saulė – Žemę. Jau vien tai daro šią planetą įdomią, nes kol kas žinome nedaug planetų su tokiais trumpais orbitos periodais. Bet dar įdomesnė jos sandara: planetos masė siekia apie pusę Žemės masės, o spindulys – tik 70% Žemės spindulio. Taigi planetos tankis apie pusantro karto didesnis, nei mūsų planetos, beveik lygus geležies tankiui. Kitaip tariant, ši planeta sudaryta beveik vien iš geležies, su palyginus nedidelėmis uolienų priemaišomis. Saulės sistemoje turime panašią planetą – Merkurijų, bet GJ 367b yra dar tankesnė. Manoma, kad Merkurijus toks yra todėl, kad formavimosi pabaigoje į jį atsitrenkė kita didelė protoplaneta ir nunešė didelę dalį jo plutos bei mantijos. Kažkas panašaus galėjo nutikti ir GJ 367b. Tiesa, galimas ir kitoks ekstremalus scenarijus: nemaža dalis planetos uolienų galėjo tiesiog išgaruoti. Didžiulė žvaigždės energija įkaitina planetos paviršių iki 1500 laipsnių Celsijaus; tokiame karštyje daug uolienų išsilydo, taigi planetą turėtų dengti nestingstantis magmos okeanas. Jei planeta kadaise buvo masyvesnė ir turėjo storą atmosferą, panašiai kaip Uranas ar Neptūnas, ji galėjo netekti uolienų kartu su atmosfera, garuodama per milijardus metų. Šis atradimas padės geriau suprasti ir ekstremalių planetų sandarą, ir apskritai uolinių planetų įvairovę. Uolinės planetos ypatingai svarbios ieškant nežemiškos gyvybės; nors GJ 367b yra toli gražu per karšta bet kokiai biologijai, panašių planetų gali būti ir toliau nuo žvaigždžių. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Didelės planetos subręsta greitai. Planetos-milžinės, tokios kaip Jupiteris, formuojasi rydamos dujas iš protoplanetinio disko. Krisdamos dujos įkaista, todėl jauna planeta išsipučia, o vėliau vėsta ir susitraukia. Kiek užtrunka planetai susitraukti iki galutinio spindulio? Teoriniai modeliai prognozuoja, kad tam turėtų prireikti bent 100 milijonų, jei ne milijardų, metų. Bet dabar atrastos dvi jaunos, vos 20 milijonų metų amžiaus, planetos, kurių masė ir spindulys atitinka senų dujinių milžinių sąryšius. Žvaigždė Tauro V1298 turi bent keturias planetas – dvi Neptūno dydžio, vieną Saturno ir vieną Jupiterio. Jos aptiktos dar 2019 metais analizuojant Keplerio teleskopu surinktus duomenis. Nustatyti planetų mases labai sudėtinga, nes jaunos žvaigždės turi daug dėmių, dažnai ir stipriai žybsi, o tai labai apsunkina planetų poveikio žvaigždės judėjimui matavimus. Visgi dabar tą padaryti pavyko ir išmatuotos dviejų didesniųjų planetų masės. Jos pasirodė esą gana artimos Jupiterio masei. Pagal teorinius modelius, tokios jaunos tokios masyvios planetos turėtų būti gerokai didesnės už Jupiterį. Taigi akivaizdu, kad Tauro V1298 planetos susitraukė daug greičiau, nei prognozuoja mūsų modeliai. Kol kas nežinia, ar ši sistema šiuo atžvilgiu yra tipinė, ar anomali. Visgi jos savybių paaiškinimas privers patobulinti planetų formavimosi ir ankstyvosios evoliucijos modelius. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Nežemiškos gyvybės atradimas būtų reikšmingiausias įvykis žmonijos istorijoje. Už jį reikšmingesnis būtų tik protingos nežemiškos gyvybės atradimas. Per daugybę metų paieškų ir spekuliacijų apgalvotas ne vienas scenarijus, koks tas kontaktas galėtų būti. John Michael Godier aptaria dešimt nemalonių scenarijų – nuo tarpžvaigždinio karo pėdsakų iki visa naikinančių robotų.

***

Glaudžiausia supermasyvių juodųjų skylių pora. Galaktikos karts nuo karto susilieja į vieną, didesnę. Po kurio laiko susijungia ir jų centrinės supermasyvios juodosios skylės. Įprastai tai užtrunka apie šimtą milijonų metų, taigi kurį laiką po susiliejimo galaktika turi dvi supermasyvias juodąsias skyles. Keliose galaktikose aptiktos tokios poros, bet visada dideliais atstumais viena nuo kitos – kiloparsekų ir didesniais. Dabar pirmą kartą aptikta juodųjų skylių pora, kurias skiria mažiau nei kiloparseko atstumas. Galaktika NGC7727 turi du branduolius – šviesius kompaktiškus regionus arti centro. Detalūs žvaigždžių bei dujų judėjimo juose stebėjimai atskleidė, kad abiejuose branduoliuose yra po juodąją skylę. Didesniajame jos masė siekia 150 milijonų Saulės masių, mažesniajame – 6,3 milijono. Atstumas tarp branduolių, matuojant dangaus skliauto plokštumoje, siekia maždaug 500 parsekų. Pati galaktika nuo mūsų nutolusi 23,4 megaparseko – tai yra artimiausia galaktika su dviem supermasyviomis juodosiomis skylėmis. Verta atkreipti dėmesį, kad antrasis branduolys šviečia gana blausiai – ieškant aktyvių galaktikų jis greičiausiai būtų atmestas kaip nepakankamai ryškus. Dažnai dvinarių juodųjų skylių ieškoma būtent pagal aktyvių branduolių spinduliuotę. Šis atradimas rodo, kad toks paieškų kriterijus greičiausiai „pameta“ daugybę dvinarių sistemų. Gausesnės žinios apie dvinares juodąsias skyles padės suprasti tiek jų, tiek apskritai besijungiančių galaktikų evoliuciją. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tokios naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

6 komentarai

  1. Labai keista, kadaise kaip vaikui atrodė TKS vos ne kaip futuristika, jog taip toli pasiekėme, o dabar ją planuojama išmesti kaip atgyvenusį laužą. Nu ką padarysi, tarp kitko : D o toje nuotraukoje kartais ne aušinimo plokštė atlūžusi? Antra nuo apačios eilėje trečioje nuo kairės.
    Kaip galvojate, ką padarys, kai ji nebeveiks? Pakreips sudegti atmosferoje ar paliks skrajoti kaip paminklą?

    1. Taip, aušinimo plokštė atlūžusi.

      Kol kas planas yra sudeginti TKS atmosferoje. Palikti skrajoti neišeina, nes ji skraido per žemai – 400 km aukštyje virš Žemės dar juntamas atmosferos pasipriešinimas, kuris ją turbūt per keletą metų nutemptų į atmosferą, taigi ji būtų tiesiog kliūtis ir pavojus kitiems objektams. Girdėjau ir idėjų kaip nors ją išsaugoti, bet nežinau jokių detalių.

  2. Sveiki,
    kažkur esu skaitęs, jog TKS ne skrieja aplink Žemę, bet nuolat krenta į ją. Jai pavyksta išsilaikyti tokiame pačiame aukštyje dėl Žemės sukimosi. Ar iš tiesų taip yra?

    1. Skridimas orbita ir yra „nuolatinis kritimas“. Tik ne dėl Žemės sukimosi TKS išsilaiko, o dėl savo pačios judėjimo į šoną. Kiek nukrenta į Žemę, tiek pasislenkta ir į šoną, todėl niekad prie Žemės ir nepriartėja.

    2. Kaip autorius ir minėjo, dar juntamas atmosferos poveikis. Kas kiek laiko TKS pajungia variklius ir pasigreitina save. Jeigu sulėtėja – krenta žemėn, jeigu pagreitėja – pradeda pabėginėti iš orbitos, o pastoviu greičiu išlieka kyboti. O jeigu skrenda labai aukštai, ji atsilieka nuo žemės sukimosi, jeigu skrieja labai žemai, ji lenkia žemę, o jeigu per viduriuką – kybo virš vieno taško.

      1. Tik patikslinsiu, kad TKS pakilti iki tokio aukščio, kad atsiliktų nuo Žemės sukimosi, neįmanoma. TKS skrenda ~400 km aukštyje, o geostacionari orbita, kurios periodas sutampa su Žemės sukimosi periodu, yra maždaug 30 tūkstančių km aukštyje.

Komentuoti: Pumpurėlio Nešėjas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.