Kąsnelis Visatos CDXCVII: Žybsniai

Mažų žvaigždžių dideli žybsniai gali sunaikinti jų planetų atmosferas ir bet kokį šansą ten užsimegzti gyvybei. Gali, bet greičiausiai to nedaro – pasirodo, tokie žybsniai dažniausiai vyksta ne planetų orbitos plokštumoje, o arčiau žvaigždės ašigalių. Dar žybsnių būna juodųjų skylių aplinkoje. Vienas toks, tiksliau jo aidas, neseniai panaudotas dujų debesų tyrimams, o kitas, įvykęs supermasyvios juodosios skylės aplinkoje, pastebėtas net iš už jos, nes skylės gravitacija taip iškreipė fotonų trajektoriją, kad jie iš už skylės atsklido iki mūsų. Kitose naujienose – Mėnulio pietų ašigalio paviršiaus sluoksniai bei vandens išsilaikymas Mėnulio paviršiaus šešėliuose, keistai raudoni asteroidai ir galaktikų cheminės sudėties raida per 12 milijardų metų. Gero skaitymo!

***

Perseidas, matomas iš Tarptautinės kosminės stoties. Šaltinis: NASA ISS Expedition 28 Crew, Ron Garan

Šiomis dienomis, pakėlę akis į dangų, galime išvysti nemažai meteorų – vyksta Perseidų lietus. Tačiau stebint iš kosmoso, meteorai matomi apačioje. Tarptautinė kosminė stotis skrieja maždaug 400 kilometrų virš Žemės paviršiaus, tuo tarpu kosminės dulkės įkaista ir sužimba kaip krentančios žvaigždės maždaug 100 kilometrų aukštyje.

***

Mėnulio pietų ašigalio stratigrafija. Pietų ašigalio-Aitkeno baseinas yra didžiausias krateris Mėnulyje ir vienas didžiausių Saulės sistemoje. Prieš 4,25 milijardo metų išmuštas krateris slepia daug žinių apie ankstyvosios Saulės sistemos evoliuciją ir Mėnulio sandarą, mat smūgis greičiausiai buvo pakankamai galingas, kad suskaldytų ne tik Mėnulio plutą, bet išmuštų ir dalį mantijos medžiagos. 2019 metais šio baseino Von Karmano krateryje nusileido Kinijos zondas Čang’e-4 ir mėnuleigis Jutu-2. Jutu-2 tarp kitų įrenginių turi radarą, skirtą uolienoms skenuoti. Ankstesnė radaro signalų analizė rodė, kad viršutiniai dešimt metrų po nusileidimo vieta sudaryti iš vienalytės uolienos. Bet dabar, atlikus geresnę analizę, aptikti keturi skirtingų medžiagų sluoksniai. Anksčiau šių sluoksnių nesimatė, nes lygūs jų kraštai neatspindi radijo bangų. Bet sluoksnių dielektrinė skvarba skiriasi, taigi skiriasi ir bangų sklidimo greitis bei išsisklaidymas. Ankstesni analizės metodai rėmėsi būtent atspindžiais, o naujojo tyrimo autoriai išnagrinėjo bangų išsisklaidymą ir taip nustatė detalesnę struktūrą. Atrastieji sluoksniai greičiausiai yra keturių netoli įvykusių meteoritų smūgių pėdsakai – kiekvieno smūgio metu išmušta medžiaga nusėdo Von Karmano krateryje ir užklojo viena kitą. Šis rezultatas daugiausiai skirtas metodui pademonstruoti, tačiau taip pat padės geriau suprasti ir Mėnulio plutos raidą. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Vanduo Mėnulio šešėliuose. Jau daugiau nei dešimtmetį žinoma, kad Mėnulyje esama nemažai vandens – tiksliau, ledo. Jis daugiausiai telkiasi arti ašigalių esančiuose krateriuose, kurių dugno niekada neapšviečia Saulė. Pernai vanduo aptiktas kur kas mažiau tikėtoje vietoje – dieninėje Mėnulio pusėje, tiesiog paviršiaus dulkėse. Aišku, nekalbame apie ežerus ar upes – tai yra tiesiog vandens molekulės, sukibusios su regolitu. Bet įprastiniai modeliai prognozuoja, kad vandens molekulės niekaip negali išlikti paviršiuje Mėnulio sąlygomis: vakuumas ir didžiulis karštis suardo ryšius su regolito dulkėmis, tad molekulės turėtų greitai išgaruoti ir išlėkti į kosmosą su Saulės vėju. Akivaizdu, kad modeliams kažko trūksta. Naujame tyrime pateiktas galimas paaiškinimas, ko – juose neatsižvelgiama į paviršiaus nelygumus. Idėją mokslininkams pasiūlė tie patys pernykščiai duomenys: jie rodė, kad vandens kiekis paviršiuje sumažėja ryte, o vakare vėl išauga – tai sufleruoja, kad vyksta tam tikra vandens molekulių apykaita paviršiuje, o ne tiesiog jų praradimas visos Mėnulio dienos metu. Sąlygas jai vykti suteikia daugybė nedidelių riedulių ir kitų paviršiaus nelygumų, kurie meta šešėlius ant Mėnulio paviršiaus. Saulės apšviesto Mėnulio paviršiaus temperatūra gali pakilti iki 120 laipsnių, tuo tarpu šešėlyje nukrenta iki -210; atmosferos nebuvimas reiškia, kad net ir greta esantys paviršiaus lopinėliai gali turėti labai skirtingas temperatūras. Vanduo, išgaravęs apšviestoje zonoje, pasklinda po aplinką; patekusios į šešėlį molekulės gali vėl nusėsti ant regolito. Taip šokinėdamos paskui slenkantį šešėlį, vandens molekulės visame Mėnulio paviršiuje gali neblogai išsilaikyti net ir dieninėje pusėje. Regionuose, kurie yra toliau nei 45 laipsniai nuo pusiaujo, vanduo ant paviršiaus gali išlikti visą Mėnulio dieną. Šie rezultatai padės geriau interpretuoti Mėnulio stebėjimų duomenis ir suprasti, kur palydove ieškoti vandens. Tyrimo rezultatai publikuojami Monthly Notices of the Royal Astronomical Society.

***

Saulės sukimasis pakeičia konvekciją. Išorinėje Saulės dalyje – maždaug trečdalyje, matuojant pagal spindulį – energija iš gilumos perduodama konvekciškai. Tai reiškia, kad karšta medžiaga kyla į viršų, o atvėsusi leidžiasi žemyn, panašiai kaip oro srautai Žemėje. Teoriniai modeliai prognozuoja, kad konvekcija turėtų vykti įvairaus dydžio granulėmis, o didžiausių granulių skersmuo turėtų būti artimas konvekcinės zonos storiui, t. y. apie 200 tūkstančių kilometrų. Tačiau Saulės stebėjimais niekad neaptikta granulių, didesnių nei 30 tūkstančių kilometrų. Naujame tyrime siekiama paaiškinti, kas riboja jų dydį. Į Saulės konvekcijos modelį tyrėjai įtraukė žvaigždės sukimąsi. Anksčiau buvo manoma, kad sukimasis didelės įtakos neturi – visgi Saulei apsisukti užtrunka apie 28 paras. Iš kitos pusės, konvekcinė tėkmė iš gelmių iki paviršiaus keliauja panašiai ilgai. Įtraukus sukimosi įtaką paaiškėjo, kad atsirandančios papildomos jėgos suardo didžiausias konvekcines ląsteles ir sukuria daug mažesnių pailgų ląstelių, besisukančių aplink vertikalią ašį. Tipinis šių ląstelių skersmuo yra būtent 30 tūkstančių kilometrų. Šis atradimas leis pagerinti Saulės aktyvumo prognozes, taigi ir kosminių orų numatymą. Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.

***

Du keistai raudoni asteroidai. Pagalvoję apie asteroidą, turbūt įsivaizduojate pilką uolienos gabalą. Ir tikrai, daugumos Asteroidų žiedo objektų spalva yra gana pilka – jie vienodai atspindi tiek raudoną, tiek mėlyną šviesą. Tiesa, yra ir kitokių – priklausomai nuo pagrindinių sudarančių mineralų, asteroidai gali būti ir žalsvi ar rausvi. O dabar aptikti du ypatingai raudoni asteroidai. 203 Pompėja ir 269 Justicija apskritai žinomi seniai – jų numeriai žymi, kad tai buvo 203 ir 269 patvirtintas asteroidai, tai nutiko dar XIX a. pabaigoje. Bet dabar, išmatavę jų spektrą, astronomai nustatė, kad asteroidai tikrai negali būti priskiriami vadinamajam D tipui, su daug anglies ir silikatų. Jų paviršius ypatingai gerai atspindi raudoną šviesą, greičiausiai todėl, kad jį dengia organinių junginių tolinų sluoksnis. Tolinai randami Saturno palydove Titane, taip pat Plutone ir smulkesniuose Kuiperio žiedo kūnuose. Labiausiai tikėtina, kad Pompėja ir Justicija susiformavo būtent ten – Saulės sistemos pakraštyje. Kaip jie atkeliavo gerokai arčiau centro, kol kas neaišku. Labai raudonų objektų aptinkama ir tarp kentaurų – taip vadinami asteroidai, skriejantys tarp Jupiterio ir Neptūno. Taigi Kuiperio žiedo objektai tikrai gali migruoti artyn Saulės. Tačiau Pompėja ir Justicija skrajoja Asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio, taigi migruodamos turėjo įveikti Jupiterio gravitacijos kuriamą barjerą. Atradėjai tikisi, kad tolesni stebėjimai, o gal ir dedikuotos kosminės misijos, padės aptikti daugiau tokių netikėtų svečių Asteroidų žiede ir taip pagerinti supratimą apie migracijos procesus Saulės sistemoje. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Superžybsniai nepataiko į planetas. Dauguma egzoplanetų skrieja aplink raudonąsias nykštukes – planetas, mažesnes už Saulę. Taip yra tiesiog dėl to, kad raudonųjų nykštukių yra daugiau, nei bet kurių kitų žvaigždžių. Gyvybinė zona – regionas, kuriame esančių planetų paviršiaus temperatūra tinkama skystam vandeniui egzistuoti – yra labai arti šių žvaigždžių, gerokai arčiau, nei Žemės nuotolis nuo Saulės, taigi raudonųjų nykštukių planetas talžo daug stipresnis žvaigždės vėjas, nei Žemę. Manoma, kad ir šių žvaigždžių žybsniai daug pavojingesni planetoms, nes žybsnių intensyvumas panašus, kaip ir Saulės, kai kurie žybsniai net galingesni, tad daug arčiau esančios planetos po tokio žybsnio gali prarasti nemažą dalį atmosferos. Bet naujo tyrimo rezultatai rodo, kad šis pavojus gali nebūti toks reikšmingas, mat raudonųjų nykštukių žybsniai greičiausiai į planetas tiesiog nepataiko. Tyrėjai paėmė egzoplanetų paieškoms skirto teleskopo TESS duomenis ir ieškojo juose žvaigždžių žybsnių. Radę keturias greitai besisukančias raudonąsias nykštukes, kuriose įvyko galingi plataus spektro žybsniai, detaliai išanalizavo, kaip keitėsi jų šviesis žybsnio metu. Šie pokyčiai priklauso ir nuo žybsnio evoliucijos, ir nuo žvaigždės sukimosi – būtent pastarasis šiuo atveju buvo labai svarbus. Greitai besisukanti žvaigždė per žybsnį spėja pasisukti nemažu kampu, todėl, pavyzdžiui, žybsnio pradžioje gali būti matomas visas švytintis regionas, o vėliau jis po truputį nusisuka nuo mūsų. Šviesio pokyčiai priklauso nuo to, kokioje platumoje įvyko žybsnis – ties pusiauju vykstančio žybsnio šviesis mažėja greičiau, nei arti ašigalių. Taip tyrėjai nustatė, kad visų keturių žvaigždžių žybsniai įvyko toli nuo pusiaujo – tarp 55 ir 81 laipsnio platumos. Žvaigždės sukimosi plokštuma turėtų sutapti su planetų orbitų plokštumomis. Taigi šių žybsnių spinduliuotė ir galbūt kartu išmetamos medžiagos pliūpsniai lekia toli nuo planetų sukimosi plokštumos ir į jas nepataiko. Tokia situacija labai skiriasi nuo Saulės, kurios žybsniai vyksta arti pusiaujo plokštumos. Kol kas sunku pasakyti, ar aukštos platumos žybsniai būdingi visoms, ar tik greitai besisukančioms raudonosioms nykštukėms, bet jei teisingas pirmasis variantas, šis atradimas gerokai padidina tikimybę, kad kai kurios šių mažųjų žvaigždžių planetos yra tinkamos gyvybei. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Bėganti žvaigždės liekana. Supernovos yra žvaigždžių sprogimai. Jos niekada nėra visiškai sferiškos, tad supernovos liekana – jei tokia egzistuoja – būna išsviedžiama lauk dideliu greičiu. Įprastai supernovos liekana yra juodoji skylė arba neutroninė žvaigždė; pirmasis objektas visiškai nešviečia, o antrasis šviečia labai blausiai, taigi aptikti juos praktiškai neįmanoma. Bet kartais supernovos liekana gali būti kitoks objektas – dalinai sudegusi baltoji nykštukė. Dabar tokia liekana ir aptikta. Maždaug 600 parsekų nuo mūsų nutolęs objektas LP 40-365 juda ypatingai greitai, kone 1000 kilometrų per sekundę greičiu. Dauguma Paukščių Tako žvaigždžių skrieja maždaug 200 km/s greičiu, tad aišku, jog LP 40-365 – tikrai išskirtinis. Jo greičio pakaks visiškai pabėgti lauk iš Galaktikos. Jau seniau buvo įtarimų, kad tai yra supernovos sprogimo, sudraskiusio baltąją nykštukę, liekana – nykštukės gabalas, nesubyrėjęs nevaldomų termobranduolinių reakcijų metu. Dabar ši išvada patvirtinta išanalizavus naujus Hubble teleskopu darytus stebėjimus. Taip pat nustatyta, kad objektas sukasi gana greitai ir vieną kartą aplink ašį apsisuka per mažiau nei devynias valandas. Jei tai būtų neutroninė žvaigždė, ji suktųsi daug greičiau, o pagrindinės sekos žvaigždė, priešingai, suktųsi daug lėčiau. Taigi šis atradimas sustiprina išvadą, kad stebime baltosios nykštukės gabalą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Maždaug prieš mėnesį paskelbta apie naujos baltosios nykštukės aptikimą. Naujiena atrodytų neypatinga, tačiau ši nykštukė yra masyviausia kada nors aptikta, o jos spindulys panašus į mūsų Mėnulio, kai tuo tarpu dauguma baltųjų nykštukių yra maždaug Žemės dydžio. Kuo šis atradimas reikšmingas ne tik baltųjų nykštukių tyrimams, bet netgi kosmologijai, pasakoja PBS Space Time:

***

Žiedai aplink juodąją skylę. Gulbės žvaigždyne egzistuoja dvinarė sistema Gulbės V404. Ją sudaro juodoji skylė ir kompanionė-milžinė. Milžinės medžiaga po truputį krenta į juodąją skylę ir kartais įvyksta žybsniai. Gulbės V404 sistemoje žybsniai nutinka maždaug kas 20-30 metų, ne visai periodiškai. Paskutinis žybsnis užfiksuotas 2015 metais, o dabar, pasitelkę ilgalaikių stebėjimų duomenis, mokslininkai ištyrė žybsnio apšviestus aplinkinius debesis. Rentgeno spinduliai, pasklidę iš Gulbės V404, pasiekė aplinkinius dujų debesis, sužadino ten esančias dulkes ir atsispindėjo nuo jų, o vėliau pasiekė mūsų teleskopus. Tokia trajektorija yra ilgesnė, nei tiesi linija tarp šaltinio ir mūsų, todėl atspindžiai mus pasiekia vėliau. Šis reiškinys vadinamas šviesos aidu ir leidžia nustatyti atstumą iki aplinkinių debesų bei kitas debesų savybes. Chandra teleskopo stebėjimų duomenyse tyrėjai aptiko aštuonis koncentriškus žiedus aplink Gulbės V404 – jie žymi aštuonis debesis, nuo kurių atsispindėję rentgeno spinduliai dabar pasiekia mus. Debesys nuo mūsų nutolę 1-2,1 kiloparseko atstumu, atstumų paklaidos mažesnės nei 100 parsekų. Šis rezultatas gerai atitinka seniau žinomą dulkių pasiskirstymą Gulbės žvaigždyno kryptimi, tačiau daug tiksliau lokalizuoja atstumą iki debesų. Atspindžių spektras truputį skiriasi nuo pagrindinio žybsnio – tai leido įvertinti, kad debesis sudaro maišytos grafito ir silikatų dulkės. Atspindžių intensyvumas skirtingomis kryptimis šiek tiek skiriasi – tai parodė, kad dulkės arčiau Galaktikos plokštumos yra tankesnės, nei toliau nuo jos. Apskritai tokia tendencija nestebina, tačiau netikėta, kad ji labai ryški net ir per kelių lanko minučių atstumą, kokį užima aptiktieji žiedai. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

(Ne)pasislėpęs juodosios skylės žybsnis. Aplink juodąsias skyles kartais susiformuoja dujų diskai. Medžiaga, judanti diske, po truputį krenta į juodąją skylę. Pakeliui ji įkaista, taip pat ją veikia stiprus disko magnetinis laukas. Šie reiškiniai leidžia atsirasti vainikui – ypatingai karštų retų dujų apvalkalui, gaubiančiam pačią juodąją skylę. Magnetinio lauko konfigūracijos pokyčiai kartais sukelia vainiko žybsnius. Žybsnis apšviečia diską, diskas įkaista ir taip pat ima spinduliuoti ryškiau – sakoma, kad žybsnis atsispindėjo nuo disko. Dabar pirmą kartą tols atspindys užfiksuotas iš už juodosios skylės – stipri gravitacija fotonus nukreipė mūsų link. Galaktikos I Zwicky 1 centrinė juodoji skylė yra aktyvi – turi dujų diską ir vainiką. Joje nutikęs žybsnis užfiksuotas rentgeno spindulių ruože. Netrukus po pirmojo žybsnio aptiktas ir atspindys – taip pat rentgeno, tik mažesnės energijos spindulių pliūpsnis. Šie spinduliai atsklido vėliau ir buvo žemesnės energijos, nei tikėtasi pagal žinomas disko savybes. Stebėjimus geriausiai paaiškina modelis, pagal kurį atspindžiai kilo kitoje juodosios skylės pusėje, o sklindančių fotonų trajektorijas iškreipė labai stiprus gravitacinis laukas. Fotonai nuėjo ilgesnį kelią, nei eitų nuo priekinės pusės, todėl mūsų teleskopus pasiekė vėliau, o gravitacija sumažino jų energiją. Apskritai šviesos trajektorijos išlinkimas gravitaciniame lauke yra seniai žinomas ir stebimas reiškinys, bet anksčiau nebuvo pavykę aptikti taip stipriai užlinkstančių spindulių. Gautieji rezultatai puikiai dera su bendrosios reliatyvumo teorijos prognoze, taigi dar kartą patvirtina jos teisingumą ir ekstremalios gravitacijos sąlygomis. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Blausių branduolių poveikis galaktikoms. Aktyvūs branduoliai turi didžiulį poveikį savo galaktikoms. Į centrinę supermasyvią juodąją skylę krentančios dujos įkaista ir ima spinduliuoti panašiai ryškiai, kaip visos galaktikos žvaigždės kartu sudėjus. Tokia stipri spinduliuotė gali sukurti tėkmes, kurios išneša dujas lauk iš galaktikos. Panašių masyvių, per galaktiką plintančių tėkmių atrasta ne vienoje aktyvų branduolį turinčioje galaktikoje. Dažniausiai tėkmės plinta maždaug tūkstančio kilometrų per sekundę greičiu, bet kartais pasitaiko ir daug silpnesnių. Tokia įvairovė visiškai logiška, nes ir aktyvūs branduoliai būna skirtingai ryškūs, tad energija, kurią jie suteikia aplinkai, varijuoja. Iš kitos pusės, silpnesnes tėkmes ir tyrinėti sunkiau, nes jos mažiau skiriasi nuo aplinkos. Naujame tyrime šis iššūkis įveiktas ir pristatoma labai detali tėkmės galaktikoje MaNGA 1-166919 analizė. Šios galaktikos aktyvaus branduolio šviesis prilygsta maždaug 10 milijardų Saulių – palyginus su kitais aktyviais branduoliais, tai nėra labai daug. Aukštos raiškos stebėjimai, atlikti radijo ir regimųjų spindulių ruože, leido aptikti tėkmę, išplitusią maždaug penkių kiloparsekų regione aplink galaktikos centrą. Palyginimui, Saulė nuo Paukščių Tako centro nutolusi aštuonis kiloparsekus. Tėkmę sudaro du kūgiai, atsiveriantys priešingomis kryptimis nuo centro. Dujos tėkmėje juda 100-300 kilometrų per sekundę greičiu; panašiu greičiu dujos juda ir likusioje galaktikoje, tačiau tėkmėje aiškiai matomas kryptingas judėjimas tolyn nuo galaktikos centro. Bendra tėkmės kinetinė energija sudaro kelis procentus aktyvaus branduolio išspinduliuojamos energijos. Tai gerai atitinka teorinių modelių prognozes ir daug energingesnių tėkmių tendencijas. Išanalizavę žvaigždžių formavimosi spartą galaktikoje, tyrėjai pastebėjo, kad tėkmėje esančios dujos žvaigždžių neformuoja, tuo tarpu jos pakraščiuose žvaigždėdara kaip tik sustiprėja. Toks efektas prognozuojamas įvairių skaitmeninių modelių, jis aptiktas ir keliose kitose galaktikose su vidutinio stiprumo tėkmėmis. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Kaip kito galaktikų metalingumas? Kai Visata susiformavo, iš pradžių joje buvo tik vandenilis, helis ir truputis ličio. Kiti cheminiai elementai atsirado vėliau, vykstant termobranduolinėms reakcijoms žvaigždėse, supernovų sprogimų metu ar neutroninių žvaigždžių susijungimų metu. Taigi metalų (taip astronomai vadina visus elementus, sunkesnius už helį) gausa kiekvienoje galaktikoje daug pasako apie tos galaktikos žvaigždžių formavimosi eigą, tereikia mokėti tinkamai interpretuoti stebėjimų duomenis. Aplinkinėse galaktikose stebimas aiškus ryšys – masyvesnėse galaktikose santykinai daugiau ir metalų, bet tik iki tam tikros ribos; masyvesnių nei maždaug pusė Paukščių Tako galaktikų metalingumas nuo masės beveik nepriklauso. Ar taip buvo ir praeityje, ar šio ryšio forma laikui bėgant keitėsi? Kokios galaktikų savybės lemia metalų gausą? Atsakymų į šiuos klausimus ieškoma naujame darbe, kuriame pristatoma 450 tolimų galaktikų cheminės sudėties analizė. Galaktikos sudalintos į dvi grupes pagal atstumą: vienų šviesa iki mūsų keliauja 12 milijardų metų, kitų – 9,2 milijardo. Kitaip tariant, galaktikos matomos tokios, kokios jos buvo Visatai esant atitinkamai 1,7 ir 4,5 milijardų metų amžiaus. Abiejų grupių galaktikų masės ir metalingumo sąryšis pasirodė panašus į šiandieninį, tik „pastumtas žemyn“: tos pačios masės galaktika prieš 9,2 milijardo metų turėjo dvigubai mažiau metalų, nei šiandien, o prieš 12 milijardų metų – pustrečio karto mažiau. Taip pat atrodo, kad sąryšio dalis, kurioje metalingumas priklausomas nuo masės, praeityje tęsėsi iki masyvesnių galaktikų, nei šiandien: masyviausios ištirtos galaktikos mase nenusileidžia Paukščių Takui, bet jų metalingumas yra didesnis, nei mažesnių. Pasitelkę cheminės evoliucijos skaitmeninius modelius, mokslininkai taip pat nustatė, jog pagrindinė priežastis, kodėl metalingumas priklauso nuo žvaigždžių masės, yra ta, kad mažesnėse galaktikose žvaigždžių vėjai ir supernovų sprogimai gali lengviau išpūsti metalais praturtintas dujas į tarpgalaktinę erdvę. Tuo tarpu masyvesnėse galaktikose metalų išmetimas ne toks efektyvus, tad daugiau metalų lieka galaktikose. Priežastis, kodėl anksčiau galaktikose metalų dalis buvo mažesnė, dvejopa: viena vertus, tada galaktikose apskritai buvo daugiau dujų, o metalų prigaminta mažiau, nei šiandien; kita vertus, praeityje žvaigždėdara buvo intensyvesnė, tad ir metalais praturtintos dujos iš galaktikų išmetamos efektyviau, nei šiandien. Visgi aišku, kad tie patys procesai, kurie valdo galaktikų cheminę evoliuciją šiandien, buvo aktyvūs ir prieš 12 milijardų metų, net jei jų balansas šiek tiek skyrėsi nuo šiandieninio. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai ir visos naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *