Penkioliktasis mokslo populiarinimo konkurso darbas. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorė, gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė Rūta Dubakienė rašo apie alergijos mitus.

Alergijos mitai

Rūta Dubakienė

Ar žinome kuomet gimsta mitai? Mitai gimsta Iš nežinojimo: kai žinoma per mažai arba tos žinios yra visiškai klaidingos. Kur tik Lietuvoje bepasisuksite – autobuse, troleibuse, gatvėje, namuose išgirsite kalbant apie alergiją. Nepaisant to, jog apie alergiją šiandien rašoma išties daug, egzistuoja daug klaidingų nuomonių apie tai, kas visgi yra ta alergija, kaip ji pasireiškia ir kaip su ja kovoti. Ima rodytis, kad vos ne kiekvienas turi vienokių ar kitokių alergijos problemų. Tačiau taip nėra. Todėl dažnai gydytojams alergologams tenka paneiginėti mitus ir aiškinti ligoniams, kurie aklai jais tiki. Taigi, kokie mūsų visuomenėje paplitę mitai apie alergiją? Rašyti apie tai prireiktų storos knygos, bet pakalbėkime bent apie kelis iš jų.

Alergija yra liga. Ne, alergija – ne liga, o žmogaus būsena, pasireiškianti alerginėmis ligomis. Tai labai konkretus dalykas, kuris vyksta ne kažkur ore, o ant putliųjų ląstelių paviršiaus.

Alerginėmis ligomis serga tik žmogus. Ne. Alerginėmis ligomis gali sirgti ne tik žmogus, bet ir katės, šunys, veršiukai, jūrų kiaulytės bei kiti gyvūnėliai.

Alergijos problema yra ją sukelianti medžiaga. Ne, alergijos problema – ne ją sukelianti medžiaga, t.y. alergenas, o žmogaus reakcija į ją. Alergenas, reaguodamas su antikūnu, ant putliosios ląstelės paviršiaus sukelia alerginės ligos simptomus. Alergenai – tai įvairios mūsų aplinkos medžiagos: žiedadulkės, maisto produktai, cheminės medžiagos esančios kosmetikoje, buitinėje chemijoje, vaistai. Taip pat buitiniai alergenai – namų dulkių erkės, pagalvių plunksnos, naminių gyvūnų kailis. Dažnai alergines reakcijas sukelia geliantys vabzdžiai. Ir čia išvardinti tikrai ne visi alergenai. Alergija – tai pasikartojanti, o ne vienadienė organizmo reakciją į alergeną. Jums Ją galima įtarti tuomet, jeigu:
• išberia dilgėliniu bėrimu, ima tinti lūpos, ausys, akių vokai;
• būnant kai kuriose vietose atsiranda staigi, priepuolinė, vandeninga sloga, čiaudulys, nosies niežėjimas ir užburkimas;
• tik tam tikru metų laiku (pavasarį, vasarą) vargina akių niežėjimas, paraudimas, vandeninga sloga, čiaudulys, kartais sausas kosulys;
• „švilpia“ krūtinėje, sunku iškvėpti ortą, atsiranda sausas priepuolinis kosulys;
• kokios nors medžiagos sąlyčio vietą niežti, oda parausta ir patinsta, išberia vandeningomis pūslelėmis;
• įgėlus bitei ar vapsvai išberia dilgėliniu bėrimu, krinta kraujospūdis.

Trumpaplaukiai naminiai gyvūnėliai alergijos nesukelia. Netiesa. Nei gyvūno kailis, nei kailio ilgis nėra alergiją sukeliantys veiksniai. Gyvūnėlių alergenai yra ne vien tik kailyje, bet ir gyvūno seilėse, šlapime ar odoje. Beje, kačių alergenai yra žymiai stipresni nei šunų ir gali sukelti stipresnes alergines reakcijas. Šiuolaikinė molekulinė alergologija įgalina ištirti atskirus alergenų komponentus, ir visus labai nustebino tai, kad šunų alergeno komponentas Canf 5 yra identiškas vyro prostatos antigenui.

Laikant naminius gyvūnėlius vaikas nebus alergiškas, nes nuo vaikystės pripras prie alergenų. Ne. Nors dažnai yra manančių, jog jeigu vaikas alergiškas naminiams gyvūnams, tai intensyvus kontaktas su jais gali išgydyti alergiją. Kartais tėvai bet kokiais būdais siekia išlaikyti gyvūnėlį namuose. O mažas vaikas tikrai nesusivoks, kad šuo ar katė kenkia jo sveikatai.

Alergiją galima įsikalbėti. Tikrai ne, nes ją sukelia alergenas, o ne įsitikinimas.

Po kiekvieno susidūrimo su alergenu alergija stiprėja. Ne. Alergijos stiprumo neįtakoja alergeno kiekis. Audringai alerginei reakcijai sukelti pakanka labai mažų, minimalių dozių. Praktikoje dažniausiai tai stebima alergijos vaistams atvejais.

Sergant alerginėmis ligomis reikia iš esmės keisti gyvenimo būdą. Norint išvengti alergijos, reikia stengtis, kad aplinkoje, kurioje esate, nebūtų alergeno arba nevartoti alergiją sukeliančių medžiagų. Mano nuomone, toks vengimas ar tam tikrų maisto produktų atsisakymas nėra esminis gyvenimo būdo pakeitimas. Žinoma, jeigu vaikas yra alergiškas, tarkim, katei, jam galbūt ir bus tragedija, nes gyvūnėlio teks atsisakyti. Tačiau svarbiausia – žinoti alergijos priežastį, o jau tuomet, kaip gyventi sprendžia pats žmogus

Atopinis dermatitas – alerginė liga. Nevisiška tiesa. Labai dažnai sulaukiama tėvų, kurie įtaria savo mažyliams atopinį dermatitą. Vertėtų žinoti, kad atopinis dermatitas yra lėtinė uždegiminė odos liga ir net 90 proc. šios ligos atvejų yra nealerginiai, priežastys yra nealerginės. Tik apie 10 – 15 proc. atopinio dermatito randame maisto alergiją: pradžioje karvės pienui, vėliau vištos kiaušiniui, vėliau kviečiams, sojai, žuviai, riešutams. Mūsų tyrimai parodė, kad tarp vaikų Lietuvoje sparčiai plinta alergija žemės riešutams, sezamui, salierams.

Yra paveldimos tos pačios alerginės ligos. Nevisiška tiesa. Paveldimos ne alerginės ligos, o polinkis sirgti jomis, t.y. paveldimi alergijos genai, kurie, kaip yra nustatyta mokslininkų , yra 5, 12 ir daugelyje kitų chromosomų. Tokias atvejais randama iki 85 proc. sergančiųjų alerginėmis ligomis giminėje. Tai, kad alergija yra paveldima, galvoja beveik visi žmonės tačiau ne visi žino, kad jų atžalos nebūtinai yra alergiškos tiems patiems alergenams kaip ir jų tėvai. Kalbant apie alergiją maistui žinoti, kad vaikas gali būti alergiškas visai kitiems maisto produktams nei jo tėvai, yra labai svarbu. Priešingu atveju iš vaiko mitybos gali būti pašalinti jam būtini maisto produktai.

Tyrimas mažiems vaikams dėl alergijų yra pavojingas. Ne, tai tik dar vienas iš daugelio apie alergiją sukurtų mitų. Alerginių ligų diagnostika yra išties toli pažengusi, todėl negali būti net kalbos apie tai, jog testavimas dėl alergenų gali būti žalingas. Na, tik noriu atkreipti dėmesį, kad visame pasaulyje diagnozuojant alergines ligas pradžioje atliekami odos dūrio mėginiai, o alergologiniai imunologiniai kraujo tyrimai atliekami paskiausiai. Deja, Lietuvoje plinta ydinga tendencija – vaikams iš karto taikyti kraujo paėmimą iš venos.

Čia išvardinti tik keli alergijos mitai, o išsamesnių aprašymų tikėkimės sulaukti ateities knygose.

Literatūra – praktiniai prof. R.Dubakienės pastebėjimai, straipsniai, projektų duomenys.