Kąsnelis Visatos CXCI: Superkraujamėnulis!

Praeitą naktį kas nemiegojo, kas šiaip paryčiais kėlėsi, kad tik pamatytų supermėnulio užtemimą. Sako, kitas toks bus tik po 18 metų. Na, teisingai sako, bet apskritai Mėnulio užtemimai nėra toks jau retas reiškinys. Truputį apie juos rasite po kirpsniuku. Taip pat kąsnelyje – įdomybės iš Marso, Saturno, Plutono ir iš už Saulės sistemos ribų.

***

Supermėnulio užtemimas. Praeitą naktį užtemo Mėnulis. Kaip vyksta užtemimai, turbūt visi žinote, bet gal pravers atšviežinti žinias. Toje infogramoje taip pat paaiškinta, kad Mėnulio užtemimai vyksta grupėmis po keturis kas pusmetį, o vėliau būna ilgokas tarpas. Įdomu ir tai, kad užtemęs Mėnulis paprastai būna raudonai-rudas, o ne juodas. Čia paaiškinta, kodėl taip yra – Saulės šviesa, išlinkusi Žemės atmosferoje, išsisklaido į vaivorykštę, o Mėnulį pasiekia tik raudona šviesa. Tiesa, užtemęs Mėnulis paraudonuoja ne visada – kartais jis būna tamsus ir praktiškai nematomas. Tai priklauso nuo viršutinės Žemės atmosferos dalies – stratosferos. Joje kaupiasi ugnikalnių išmetamos dalelės ir sugeria Saulės šviesą. Taip jos ne tik trukdo mums grožėtis Mėnulio užtemimu, bet ir šildo Žemę.

Iš paties užtemimo mus pasiekia keletas nuotraukų rinkinių, pavyzdžiui šis. O čia – dar vienas nuostabus Tjeri Lego (Thierry Legault) darbas: Tarptautinė kosminė stotis, nufotografuota su užtemstančiu Mėnuliu fone.

Užtemimas sukėlė šiek tiek galvos skausmo Mėnulio apžvalgos zondo (LRO) valdymo komandai, mat zondas varomas Saulės baterijomis. Tačiau tai – ne pirmasis LRO išgyventas užtemimas, o pastaruoju metu mokslininkai jau žino, kiek laiko LRO gali išgyventi be Saulės, ir naudojasi užtemimais tam, kad atliktų kitomis sąlygomis neįmanomus stebėjimus. Pavyzdžiui, Mėnulio paviršiaus stebėjimai parodo, kaip sparčiai jis atvėsta per keletą minučių trunkantį užtemimą. Vėsimo sparta daug ką pasako apie daleles, nuklojusias Mėnulio paviršių.

O štai kinai planuoja į tolimąją mėnulio pusę išsiųsti zondą ir mėnuleigį, ir tą padaryti ruošiasi 2020-aisiais metais. Kol kas to padaryti nepavyko nei vienai šaliai.

***

Saulės užtemimas Špicbergene. ©Luc Jamet

Šių metų kovą vyko Saulės užtemimas, kurį Lietuvoje matėme kaip dalinį. Pilnas užtemimas matėsi tik toli šiaurėje; viena iš dviejų gyvenamų vietų, kuriose jį buvo galima išvysti, buvo Špicbergenas. Ten nuvykęs astrofotografas Lukas Žamė (Luc Jamet) padarė nuotrauką, kuri laimėjo Greničo Karališkosios observatorijos Metų astrofotografo konkursą. Daugiau laimėjusių nuotraukų rasite šiame albume.

***

Kometų apšvietimas. Iš kometų trykšta vandens fontanai – tai žinoma jau senokai. Tačiau kol kas nebuvo aišku, ar vanduo garuoja nuo kometos paviršiuje esančio ledo, ar ateina iš kažkur giliau. Naujausi kometos 67P (tos, aplink kurią skraido Rosetta) stebėjimai atskleidė, kad ir vandens čiurkšlių intensyvumas, ir ledo kiekis paviršiuje svyruoja priklausomai nuo apšviestumo (insoliacijos). Iš svyravimų galima nustatyti, kad vanduo garuoja iš gilių kometos sluoksnių, bet į kosmosą išlekia tik dalis jo, tuo tarpu likusi dalis kondensuojasi paviršiuje. Taip paviršinis kometos sluoksnis pasipildo ledu, o kometa gali spjaudytis vandeniu ne vieną kartą skrisdama pro Saulę. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.

***

Marso paslaptis. This just in: Marse būna skysto vandens. Dar prieš ketverius metus aptiktos Pasikartojančios nuokalnių linijos (Recurrent Slope Lineae) atrodo labai panašiai, kaip smėlyje paliktos vandens srovelių išgraužos. Vandens tekėjimas ilgą laiką buvo viena iš jas aiškinančių hipotezių, bet buvo ir kitų – grūdėtų medžiagų srautai, ledo garavimas, anglies dvideginio tėkmės. Visgi šiandien NASA pranešė aptikusi naujų tvirtų įrodymų, kad RSL kuria būtent skystas vanduo. Marso apžvalgos zondo (MRO) stebėjimais nustatyta, kad gilių griovų vietose randama hidruotų druskų – magnio chlorato ir perchlorato bei natrio perchlorato. Šios druskos gali susidaryti tik tekant vandeniui, taigi šis atradimas yra tvirtas įrodymas, kad vanduo tikrai teka. Paties vandens tiesiogiai pamatyti su MRO neįmanoma – paviršiaus nuotraukas jis daro šiek tiek po vietinio vidurdienio, kai Saulė jau seniai spėjo išgarinti visą po nakties susikaupusį vandenį. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Geoscience.

O čia rasite vandens paieškų Marse apžvalgą.

***

Saturno šešiakampis. Aplink Saturno šiaurės ašigalį sukasi šešiakampė struktūra, pirmą kartą pastebėta dar 1988-aisiais, bet kol kas nepaaiškinta. Tas šešiakampis – 32 tūkstančių kilometrų skersmens ir 100 kilometrų gylio, o jo viduje sukasi audra. Kaip tas viesulas įgavo tokią niekur kitur nematytą formą? Naujas modelis tai aiškina labai paprastai: skaitmeniniais modeliais išaiškinta, kad paprastas sūkurys prie Saturno ašigalio, paveiktas nedidelių perturbacijų, gali nusistovėti į šešiakampę struktūrą. Žemesniuose atmosferos sluoksniuose pučiantys vėjai netgi padeda išlaikyti tvarkingą formą. Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal.

***

Plutono peizažai. Po truputį gauname vis daugiau duomenų iš New Horizons. Iš tų duomenų misijos atstovai kartais sudėlioja ir montažus bei filmukus, kuriuose galime virtualiai paskraidyti virš Plutono. Kai kurios nuotraukos atskleidžia dar nematytų įdomybių ir užduoda naujų klausimų. Pavyzdžiui, Plutone esama kalnų, kuriuos vagoja vingiuoti rausvi grioviai, o tarp jų įsiterpusios pilkai mėlynos pailgos viršukalnės. Toks paviršius, labiau primenantis ne uolienas, o medžio žievę, driekiasi šimtus kilometrų. Kaip tokie dariniai gali susiformuoti, kol kas visiškai nežinia.

***

Ateities vizija. Praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose mokslinės fantastikos rašytojai vienas per kitą varžėsi, kas pateiks geresnę ir optimistiškesnę ateities prognozę. Atrodė, kad NASA tuojau nusiųs žmones į Mėnulį, netrukus seks jo ir apskritai kosmoso kolonizavimas, o XXI amžiuje žmonės skris į išorines Saulės sistemos planetas. Geriausias tokios vizijos pavyzdys – A. Klarko kultinis romanas ir S. Kubriko filmas „2001: Kosminė odisėja“. Kodėl šis filmas išlieka įdomus ir šiandien bei kodėl nepasitvirtino jo prognozės, paskaityti galite šiame straipsnyje, kurio autorius neseniai išleido knygą apie filmo kūrimo istoriją.

Viena iš optimistinių idėjų – kolonijos Marse. Tos idėjos nemirusios ir dabar, tiesiog nusikėlė į tolimesnę ateitį, nei galvota prieš pusšimtį metų. Štai astronautas Bazas Oldrinas (Buzz Aldrin) ir NASA skrydžių inžinierė Marian Daison (Marianne Dyson) parašė knygą vaikams „Welcome to Mars“. Joje pristatoma Marso istorija, Marso tyrinėjimai ir siūloma įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti kolonijos Raudonojoje planetoje. Oldrino teigimu, jis buvo iš tos kartos, kuri augo su mintimis apie Mėnulio užkariavimą, o dabartiniai vaikai turėtų augti galvodami apie Marso kolonizavimą.

***

Egzoplanetos skrydis. Dažniausiai egzoplanetos atrandamos netiesioginiais būdais – nustatant jų poveikį savo žvaigždei. Keletą egzoplanetų pavyko nufotografuoti tiesiogiai, bet tai daugiau išimtis, nei taisyklė. O dabar pirmą kartą tiesiogiai užfiksuotas egzoplanetos judėjimas Tapytojo betos (Beta Pictoris) sistemoje. Planeta Tapytojo betos b nuo savo žvaigždės nutolusi panašiai, kaip Saturnas nuo Saulės – apie devynis astronominius vienetus (AU; 1 AU yra vidutinis nuotolis nuo Žemės iki Saulės), jos masė apie septyniskart viršija Jupiterio. Stebėjimai, atlikti su Gemini teleskopu Čilėje per pusantrų metų, leidžia pamatyti, kaip planeta nuo didžiausio regimojo nuotolio priartėja prie savo žvaigždės. Visas jos orbitos periodas – 22-eji metai. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Juodoji monstrė. Supermasyvios juodosios skylės paprastai auga kartu su savo galaktikų žvaigždine populiacija. Taigi juodosios skylės ir galaktikos žvaigždžių masės santykis daugumai galaktikų yra gana panašus – juodoji skylė sudaro apie pusę procento galaktikos masės. Kartais juodosios skylės būna gerokai masyvesnės, bet paprastai taip atsitinka galaktikose, kuriose žvaigždės dar formuojasi labai intensyviai, taigi tikėtina, kad per milijardą-kitą metų minėtasis santykis pasieks įprastą vertę. Visgi kartais pasitaiko ir tikrų išimčių: galaktika, žinoma tik visiškai nuobodžiu serijiniu numeriu SAGE1C J053634.78−722658.5, turi juodąją skylę, kurios masė siekia 350 milijonų Saulių, arba apie 1,5% visos galaktikos masės, nors žvaigždės šioje galaktikoje beveik nesiformuoja jau 9 milijardus metų. Galima manyti, kad juodoji skylė per tą laikotarpį irgi smarkiai neaugo, nors šiuo metu jos šviesis siekia 12% Edingtono ribos, t.y. praryjama maždaug viena Saulės masė medžiagos per metus. Pagal savo masę ši galaktika, kurios vaizdą matome iš 2 milijardų metų praeities, turėtų būti neseniai baigųsi formuoti pagrindinę žvaigždžių masę; žinant šitai, vien senos žvaigždinės populiacijos egzistavimas tampa dar keistesnis. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktikų gimimas. Paukščių Take per metus atsiranda maždaug viena nauja žvaigždė. Tačiau yra galaktikų, kuriose žvaigždėdaros sparta mūsiškę viršija daugiau nei tūkstantį kartų. Dauguma tokių galaktikų yra gaubiamos dulkių, tad jų spinduliuotė sugeriama ir perspinduliuojama kaip submilimetrinės bangos, tad ir šios galaktikos vadinamos submilimetrinėmis. Ilgą laiką buvo neaišku, kaip jos formuojasi – ar tai galaktikų susiliejimo padarinys, ar ilgalaikio lėto medžiagos kritimo į galaktikas. Dabar naujausi skaitmeniniai modeliai galbūt paaiškins šią paslaptį: pasirodo, šių galaktikų trauka tokia stipri, jog supernovų sprogimai negali išstumti lauk dujų. Taigi dujos, patekusios į galaktiką, gali ilgą laiką dalyvauti žvaigždėdaroje. Taip smarkiai išauga žvaigždėms formuoti tinkamų dujų kiekis, o su juo – ir žvaigždėdaros sparta. Visgi ir su šiuo dideliu efektyvumu submilimetrinėms galaktikoms užaugti reikia milijardo metų nuolatinio maitinimo, kurio gauti pasiseka toli gražu ne kiekvienai galaktikai. Tad ir submilimetrinės galaktikos nėra labai dažnos. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Erdvėlaikio iškreipimai. Kai kurie energingi procesai Visatoje, pavyzdžiui dviejų juodųjų skylių susiliejimas, turėtų suvirpinti erdvėlaikį ir paskleisti gravitacines bangas, kurias teoriškai įmanoma aptikti. Naujausi tyrimi nieko panašaus neaptiko, taigi galvoti tenka iš naujo. Viena iš galimų neradimo priežasčių – visoje Visatoje greičiausiai vykstantis erdvėlaikio virpėjimas dėl labai tolimų besijungiančių juodųjų skylių poveikio. Belieka tikėtis sėkmingo teoretikų darbo ir sėkmingų paskutinių pasiruošimų stebėjimų misijoms.

***

Ar miršta Visata? O jei miršta, tai kodėl ir kada numirs? Apie tai – savaitės filmuke:

[tentblogger-youtube VttLUuhyJ1U]

***

Štai ir visas šįkart Kąsnelis. Kaip visada, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

One comment

  1. Oj laukėm laukėm mes vandenuko Marse… visą dieną sėdėjau ir žiūrėjau į laikrodį, kada pagaliau NASA TV pranešimą darys.

    Mėnulis irgi neblogai atrodė.

    Apie egzoplanetas skaičiau čia kažkur, kad vienas zondas bando rasti gyvybės Žemėje :-D Na, atseit, ieško metodikos tolimiems aptikimams. Tik nepamenu, aplink ką tas zondas sukasi, gal apie Venerą…

Komentuoti: Darau, Blė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *