Kąsnelis Visatos CXXXV: Senovė

Naujienos šią savaitę, kaip ir visada, įvairios – yra ir naujų erdvėlaivių projektų, ir Visatos tolybių. Keletas naujienų yra tikros senienos – apie visišką Visatos apyaušrį (netgi tiesiogine prasme). Bet ką aš čia kalbu, vis tiek viskas, kas įdomu, yra po kirpsniuku, taigi ten ir skaitykite.

***

SLS skris. NASA jau ne pirmus metus po truputį gamina naujovišką raketą Space Launch System (SLS), kuri bus naudojama dideliems erdvėlaiviams kelti į orbitą ir siųsti toli nuo Žemės, pavyzdžiui, į Marsą. Dabar nuspręsta, kad pirmasis raketos skrydis įvyks 2018-ųjų metų lapkritį. Šio skrydžio metu raketa neš tuščią Orion kapsulę, pritaikytą žmonėms skristi į tolimas keliones, nuskris už Mėnulio ir grįš atgal per maždaug tris savaites. Pirmoji raketa galės pakelti 70 tonų krovinį, bet ateityje jos bus padidintos ir sustiprintos iki 130 tonų keliamosios galios.

***

Astronautų akys. Neseniai rašiau apie tyrimus, kurie parodė, kad astronautų imuninė sistema pasikeičia po pabuvimo kosmose. Dabar naujas tyrimas atskleidė, kad 5-6 mėnesių misijas TKS išbuvę astronautai patiria negerų pokyčių akyse. Problemos yra įvairios, nuo lęšiuko formos pokyčių iki regos nervo susidėvėjimo. Astronautų akių būklė tiriama ir pačioje TKS, bet detalesni tyrimai atlikti tik astronautams grįžus į Žemę.

***

Saulala motula. ©Alan Friedman

Savaitės paveikslukas – Saulė. Tiesiog Saulė, ir tiek. Bet kokia graži, tiesiog šilta ir pūkuota. Jis darytas per vandenilio alfa spektrinės linijos (elektrono šuolio iš n=3 į n=2 energijos lygmenį) filtrą, taip atskleidžiama Saulės fotosferos ir chromosferos – paviršinių žvaigždės sluoksnių – struktūra.

O šiaip mūsų Saulala praeitą savaitę paleido vidutinį žybsnį. Žemei pavojaus nėra, panikuoti nereikia, tik šiaip įdomu, kad nors aktyvumo pikas jau praėjo, žybsnių vis dar pasitaiko.

***

Philae nusileidimo vietos. Rosettos komanda atrinko penkias vietas, vienoje iš kurių lapkritį nusileis zondas Philae. Dabar šios penkios vietos bus nagrinėjamos toliau – aiškinamasi, ar patogu iš nusileidimo vietos susisiekti su Rosetta, ar yra pavojų paviršiuje, ar yra pakankamai šviesos ir panašiai.

O šiaip Rosetta dar siunčia gražias nuotraukas. Štai viena iš jų.

***

Megažemė. Keplerio duomenyse aptikta planeta, kurios paviršius yra uolinis, nors jos masė siekia net 17 Žemės masių. Anksčiau buvo manoma, kad panašios masės uolinės planetos turėtų būti apgaubtos stora vandenilio atmosfera ir tapti panašios į Jupiterį. Ši planeta, Kepler-10c, aplink savo žvaigždę apsisuka per 45 dienas ir yra per karšta skystam vandeniui išsilaikyti planetos paviršiuje, bet pats jos egzistavimo faktas yra labai įdomus.

***

Plejadžių atstumas. Plejadžių, arba Sietyno, spiečius yra puikiai žinomas, matomas net plika akimi. Tačiau pastaruosius dešimt metų astronomams ramybės nedavė klausimas, kaip toli šios žvaigždės yra nuo Žemės. Senesni, iš Žemės daryti stebėjimai davė maždaug 133 parsekų atstumą, tačiau HIPPARCOS orbitinio teleskopo matavimai, turėję būti žymiai tikslesni, davė gerokai mažesnį, vos 120 parsekų, atstumą. Toks mažas nuotolis vertė pergalvoti įvairius žvaigždžių evoliucijos modelius. Tačiau dabar nuotolis vėl išmatuotas, šįkart naudojant interferometriją. Sujungus radijo teleskopų, esančių Vokietijoje, Puerto Rike, Virdžinijoje, Havajuose ir Mergelių salose, pajėgumus, išmatuota, kad atstumas iki spiečiaus visgi yra 136 parsekai, taigi atitinka senesnį iš Žemės gautą nuotolį. Dabar lieka klausimas, kodėl HIPPARCOS duomenys buvo tokie netikslūs. Paslaptį atskleisti galbūt padės orbitinis teleskopas Gaia, kuris neseniai pradėjo misiją išmatuoti daugybės Galaktikos žvaigždžių nuotolius. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Akmenukai kosmose. Tarpžvaigždinė medžiaga – tai ne vien dujos, bet ir dulkės. Dulkės būna mikrometrų dydžio, bet pastaruoju metu įvairiose aplinkose aptinkama ir didesnių, milimetrinių, akmenukų. Dabar pirmą kartą tokie akmenukai aptikti Oriono molekuliniame debesyje. Tokio dydžio dalelių susidarymas prie pat žvaigždžių aiškinamas mažesnių dulkių srautų sustabdymu ir galimybe jiems ilgai suktis ploname diske, bet kaip paaiškinti akmenukų buvimą molekuliniame debesyje, kol kas nežinia. Kol kas svarstomos dvi idėjos – arba akmenukai užaugo palei žvaigždes ir vėliau pabėgo į platesnę erdvę, arba tinkamos sąlygos jiems augti susidarė labai tankiose ir šaltose molekulinėse gijose. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Rentgeno keistenybės. Kilio eta yra dvinarė žvaigždė, kurios abi narės yra labai masyvios (>30 Saulės masių) ir netrukus (per artimiausią milijoną metų) sprogs supernovomis. Jau dabar abi žvaigždės sparčiai nusimetinėja išorinius sluoksnius, taip sukurdamos įspūdingą ūką. Jos taip pat spinduliuoja rentgeno spindulius, bet kai priartėja arčiausiai viena kitos savo pusšeštų metų trukmės orbitoje, tų spindulių intensyvumas pastebimai sumažėja. Rentgeno spinduliai atsiranda smūginėje bangoje, kuri susidaro susiduriant abiejų žvaigždžių vėjams. Gali būti, kad kai žvaigždės labai priartėja viena prie kitos, kiekviena uždengia didelę dalį kaimynės vėjo, todėl susidūrimas tarp dviejų vėjo frontų tampa silpnesnis ir rentgeno spinduliuotės intensyvumas sumažėja. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Tolimas susiliejimas. Aplinkinėje Visatoje matome daug besijungiančių galaktikų, bet aptikti jas Visatos tolybėse ne taip ir lengva, nes ten sunku išskirti galaktikų vaizdus, kad suprastume, liejasi jos ar ne. Čia labai padeda gravitaciniai lęšiai – vienas toks dabar leido padaryti geriausią besijungiančios galaktikų poros, kurios šviesa iki mūsų keliavo beveik 8 milijardus metų, nuotrauką. Vaizdas gal neatrodo įspūdingai, bet iš jo pavyko nustatyti, kad tai tikrai yra besijungiančių galaktikų pora; anksčiau taip buvo tik spėjama. Taip pat pavyko išmatuoti anglies monoksido molekulės spinduliuotės stiprį ir išmatuoti žvaigždėdaros spartą, kuri siekia šimtus Saulės masių per metus. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Pirmykštis galaktikos branduolys. Kol kas nėra žinoma, kaip formavosi pirmosios galaktikos. Dabar Hablo ir Spicerio teleskopų pagalba aptiktas galaktikos branduolys, susiformavęs prieš 11 milijardų metų. Nors jis yra gerokai mažesnis už Paukščių Taką, žvaigždžių jame yra net dvigubai daugiau. Manoma, kad tokia sparti žvaigždėdara galėjo vykti todėl, kad branduolys egzistuoja labai gilioje potencialinėje duobėje, kuriamoje masyvaus tamsiosios materijos halo. Iš tokio branduolio vėliau greičiausiai susiformavo galaktika, panaši į masyviausias šiuolaikines elipsines galaktikas. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Visatos nušvitimas. Po Didžiojo sprogimo kurį laiką spinduliuotė ir medžiaga Visatoje buvo sumišusios. Po to įvyko rekombinacija ir jos atsiskyrė – prasidėjo Tamsieji amžiai. Tada Visata buvo vėl rejonizuota, bet kas už tai atsakingas, vis dar neaišku. Gali būti, kad ją rejonizavo pirmųjų žvaigždžių spinduliuotė, o galbūt tai padarė kvazarai. Dabar pasiūlytas naujas būdas atskirti šiems dviems apšvietimo šaltiniams. Jei Visatą rejonizavo galingi, bet reti kvazarai, jonizuotos medžiagos pasiskirstymas ankstyvojoje Visatoje turėtų būti labai netolygus, o tai turėtų matytis skirtingų objektų spektruose. Priešingu atveju, jei rejonizaciją sukėlė žvaigždės, spektrai turėtų būti gerokai vienodesni. Kol kas tai tik teorinis modelis, stebėjimų dar reikės palaukti, bet galimybė išsiaiškinti, kas visgi apšvietė tamsią Visatą, vilioja. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Pabaigai – filmukas su pamąstymais apie tai, ar protingos civilizacijos visada susinaikina. Visgi jei jos nesusinaikina, tai Galaktikoje jų turėtų būti daugybė, o nei vienos nežemiškos dar neaptikome

[tentblogger-youtube 58JDQ3XETwc]

***

Štai tiek žinių šią naktį. Kaip visada, klausimai ir komentarai laukiami.

Laiqualasse

One comment

  1. Saulė panaši į teniso kamuoliuką, ištrauktą iš dulkėto palovio :)

    Dabar Hablo ir Spicerio teleskopų pagalba aptiktas galaktikos branduolys

    Dabar Hablo ir Spicerio teleskopais aptiktas galaktikos branduolys

Komentuoti: punktyras Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *