Kąsnelis Visatos XCVIII: Migloti vaizdiniai

Praėjusią savaitę astronominių naujienų buvo iš visur: nuo ISON (ar jos liekanų) stebėjimų, iki skrydžių į Mėnulį, iki galaktikų evoliucijos. Trumpa jų apžvalga, kaip visada, po kirpsniuku.

***

Kas liko iš ISON? Geras klausimas. Kol kas Hablas pasižiūrėti negali, tačiau Saulę stebintys teleskopai šį tą parodo. Pavyzdžiui, ši STEREO daryta nuotrauka rodo švytintį objektą, kuris yra arba ISON branduolys, arba jo liekanos, vis dar skriejančios vienoje krūvoje.

O kita kometa, Lovejoy, Subaru teleskopo pagalba atskleidžia savo uodegos struktūrą. Plika akimi ši kometa nematoma, bet pro žiūronus gal ir pavyks įžiūrėti; dairytis reikėtų Jaučiaganio ir Heraklio žvaigždynų krypimi.

Nebe kometa, bet plika akimi įžiūrimas reiškinys – Kentauro žvaigždyne sužibusi nova. Tik, deja, pats žvaigždynas iš šiaurės pusrutulio nematomas…

***

Kompanija SpaceX sėkmingai išbandė naują, galingesnę, raketą-nešėją Falcon. Pirmuoju skrydžiu į orbitą iškeltas telekomunikacijų palydovas SES-8, tačiau ateityje raketa gabens atsargų modulius į Tarptautinę kosminę stotį ir vykdys kitas ne mažiau reikšmingas misijas. Daugiau nuotraukų iš pakilimo – čia.

Praeitą savaitgalį sėkmingai pakilęs Kinijos mėnuleigis jau pasiekė Mėnulio orbitą. Ant Mėnulio paviršiaus jis turėtų nusileisti gruodžio 14-ą dieną.

***

Gerai žinoma, kad Žemės magnetosfera įkalina šiek tiek Saulės vėjo dalelių; taip susiformuoja vadinamieji Van Aleno žiedai (Van Allen belts). Taip pat jau seniai žinoma, kad kai kurios dalelės šiuose žieduose gali įsibėgėti iki greičių, artimų šviesos greičiui. Visgi tik dabar pavyko išsiaiškinti, kad dalelės tokius greičius išlaiko net lėkdamos šimtus tūkstančių kilometrų ratais aplink Žemę.

***

Po techninių nesklandumų atsigavęs Smalsiukas toliau važinėja po Marsą ir naikina viską savo kelyje. Na gerai, ne viską. Ir ne naikina, o tyrinėja. Bet tyrimams kartais reikia išgarinti kokį uolos gabaliuką, o tam naudojamas lazeris. Ir neseniai lazeriu buvo išgręžta šimtatūkstantoji skylė Marso uolienoje.

***

Saturno šiaurės ašigalyje jau dešimtmečius nesibaigia audra. Ir ne tik kad nesibaigia, bet jos forma išlieka nekintanti, šešiakampė. Prieš porą metų zondas Cassini pagaliau galėjo pradėti detaliai analizuoti audros savybes (anksčiau jos skendėjo šešėlyje). Ima aiškėti, kad ši audra labai panaši į ozono skylę Žemėje, o ją ribojantis srautas – į čiurkšlines oro sroves (jet stream), juosiančias Žemės ašigalius.

Titanas kyla iš miglų. ©NASA/JPL-Caltech/Space Science Institute

Šią savaitę paveiksliukų – ne vienas. Štai pirmasis, kuriame matome Saturno palydovą Titaną, kurio apatinė pusė skendi tamsoje. Išskyrus vieną audros sūkurį, kurio kraštai irgi yra apšviesti, tarsi dar vienas akmenukas kiltų iš tos pačios miglos.

***

Naujai aptikta egzoplaneta griauna supratimą apie planetų formavimąsi. HD 106906 b yra dujinė milžinė, nuo savo žvaigždės nutolusi per 650 astronominių vienetų – 20 kartų toliau, nei Neptūnas nuo Saulės. Taip toli planetoms formuotis turėtų neužtekti nei laiko (sistemos amžius – vos 13 milijonų metų), nei medžiagos. Gali būti, kad planeta susiformavo atskirai nuo žvaigždės ir vėliau buvo pagauta, bet toks procesas dažniau vyksta sistemose, kur narių masės santykis neviršija dešimties, o šioje sistemoje žvaigždės masė yra apie šimtą kartų didesnė, nei planetos.

Tuo tarpu Hablo teleskopu ištirtų penkių „karštųjų Jupiterių“ – labai arti savo žvaigždžių esančių dujinių egzoplanetų – atmosferose rasta vandens. Aišku, tai nereiškia, jog ten egzistuoja gyvybė – bent jau žemiškajai gyvybei ten ir per karšta, ir šiaip nėra kieto paviršiaus – tačiau tai yra reikšmingas žingsnis į priekį, nustatant egzoplanetų savybes.

***

Mažytis Arklio galvos ūkas. ©ScienceLlama, NASA, ESA, and the Hubble Heritage Team (STScI/AURA)

Kitas savaitės paveiksliukas – sumažintas Arklio galvos ūkas. Jokios magijos, vien tik fotošopas :) Daugiau – čia.

***

Dauguma žvaigždžių Visatoje susiformavo prieš daugiau nei 8 milijardus metų. Prieš 9-10 milijardų metų jos formavosi sparčiausiai, o vėliau vidutinė sparta vis mažėjo ir mažėjo. Taigi astronomai deda daug pastangų, kad nustatytų galaktikų ir žvaigždėdaros savybes tuo laikotarpiu. Vienas iš šiam tikslui skirtų projektų yra COSMOS, kuriame pasitelkiamas japonų orbitinis teleskopas Subaru. Pirmieji rezultatai byloja, kad ir tuo metu buvo nemažai galaktikų, formuojančių žvaigždes labai ramiai ir tvarkingai, o ne paskirais žybsniais, kaip buvo manyta iki šiol.

***

Yra žinoma keletas galaktikų, kuriose matomi du branduoliai, taigi jose yra ir dvi supermasyvios juodosios skylės. Paprastai atstumai tarp šių branduolių matuojami kiloparsekais. Dabar atrasta galaktika, kurios centre galimai egzistuoja dvi supermasyvios juodosios skylės, viena nuo kitos nutolusios per parseko eilės dydžio atstumą. Tiesa, tyrimo autoriai įvardija ir kitą reiškinį, galintį paaiškinti stebimus branduolio išmetamų čiurkšlių netolygumus: galbūt galaktikoje yra viena supermasyvi juodoji skylė, pasisukusi kampu į aplink ją susidariusį akrecinį diską.

***

Gravitacijos ir kvantinės mechanikos suvienijimas vienoje teorijoje yra tarsi fizikos Šventasis gralis. Nauja idėja teigia, kad galbūt gravitaciją galima paaiškinti kaip elementariųjų dalelių kvantinio susietumo (quantum entaglement) pasėkmę. Atsiradusios dalelių poros yra susietos keistu ryšiu, kuris, atrodo, perduodamas begaliniu greičiu. Panaudodami stygų teoriją, mokslininkai nustatė, kad dvi susietos elementariosios dalelės elgiasi taip, lyg tarp jų būtų nusidriekusi kirmgrauža (wormhole) – skylė erdvėlaikyje. Šitaip sujungiamas kvantinis ir reliatyvistinis efektai gali padėti paaiškinti gravitaciją kaip tokių kirmgraužų poveikį.

***

Štai ir viskas šiam kartui. Kaip visada, komentarai laukiami.

Laiqualasse

7 komentarai

  1. Paskutine pastraipa skambejo kaip is fantastikos zanro, tuom tik dar labiau suzavedama.

    1. :) Ji taip skambėjo todėl, kad pats neįkertu, ką ten padarė, kad galėčiau žmoniškiau išaiškinti.

  2. Kaip visad dėkoju už skanų kąsnį!

    Noriu pasiaiškinti dėl šios dalies: „Gali būti, kad planeta susiformavo atskirai nuo žvaigždės ir vėliau buvo pagauta, bet toks procesas dažniau vyksta sistemose, kur narių masės santykis neviršija dešimties, o šioje sistemoje žvaigždės masė yra apie šimtą kartų didesnė, nei planetos“

    Kodėl planetos pagavimas turėtų būti dažnesnis sistemose, kur narių masės santykis < 10, jei masės santykiui esant 100, žvaigždė turės daug didesnę gravitaciją ir taip galės prisitraukti statistiškai daugiau planetų nei turint masės santykį < 10? Kokie papildomi veiksniai turi daugiau įtakos nei didesnė gravitacija?
    (tiesa, nesupratau, ar kalbėdamas apie narių santykių masę turėjai omenyje M_star/M_planet, ar kažką kita).

    Taip pat teko girdėti, kad žvaigždės pagavimas kitos žvaigždės (strong encountering?) yra labai retas galaktiniu mąstu. Toks retas, kad galima jį ignoruoti. Kiek kitaip, kai kalbama ne apie galaktiką, bet apie žvaigždžių spiečių, kaip tik šiuo atveju (nors Pietų Kryžiaus spiečius nėra toks didelis, kad darytų labai didelę įtaką, mano manymu).
    Klausimas: ar planetų pagavimas yra dažnesnis reiškinys nei žvaigždės, kad netgi pavyksta stebėti tokius atvejus?

    Taip pat galbūt numanoma iš kokios žvaigždės ši planeta atklydo? Ar tokio tikslumo dar nėra šiais laikais?

    Man kažkaip norėtųsi tikėti, jog čia paprastesnis variantas – planeta tiesiog susiformavo su žvaigžde kartu ir dar egzistuojant nestabilioms orbitoms po įvairių susidūrimų planeta atsirado toje vietoje, kur ir dabar yra. Ne? ;]

    1. Geri klausimai, labai geri :) Tik dabar neturiu laiko išsamiai atsakyti, bet pasistengsiu tą padaryti per porą dienų.

    2. Esant zvaigzdes/planetos santykiui 100, zvaigzde nebutinai tures didesne gravitacija, tai tiesiog reiks, kad planetos lengvesnes, arba zvaigzde sunkesne. Cia speciau itaka turi ne zvaigzdes mase o tai kad planetos padeda pagauti kitas planetas. Be planetu praktiskai butu beveik neimanoma pagauti pasaliniu planetu. Pagavimo reiskini isivaizduoju kaip atvirkstine gravitacine katapulta (boost’a). Jei butu tik zvaigzde – to padaryti neimanoma. O jei planetos sunkesnes lyginant su zvaigzde – didesne tikimybe sustabdyti pasaline planeta. Kuo zvaigzde sunkesne – tuo pasaline planeta igyja didesne kinetine energija, taigi ja is pasigauti/sustabdyti sunkiau. Nelabai ya mase padeda.
      Numatyt is kur atskrido nenumatysi, kalba eina apie situs milijonu metu, kai tuo tarpu planeta apsisuka vidutiniskai per metus laiko apie zvaigzde.
      Girdejau dar seniau hipoteze apie sistema/sistemas kuriose planeta sukasi i priesinga puse. Irgispejo kad pasigavo

    3. Žvaigždės su savo (ar ne savo) planetomis formuojasi spiečiuose. Spiečiuje visi objektai po truputį artėja prie energijos ekviparticijos, t.y. kiekvieno objekto turima energija turėtų būti maždaug vienoda. Tai reiškia, kad planetos (kurių masė mažesnė) juda didesniais greičiais, todėl jas pagauti sunkiau. Nežinau, ar tai yra būtent ta priežastis, kodėl <10 masių santykis (taip, turiu omeny M_star / M_planet) yra palankesnis pagavimams, bet tai gali būti viena iš priežasčių.

      Galaktiniu mastu pagavimai tikrai yra nykstamai reti, tačiau jaunuose spiečiuose jie turėtų būti pakankamai dažni, kad kartais pamatytume.

      Nustatyti, iš kur pagautoji (jei ji tikrai pagautoji) planeta atklydo, kol kas tikrai negalime, kaip myslius ir paaiškino.

      Planetų migravimas paprastai vyksta artyn prie žvaigždės, o ne tolyn nuo jos. Jei jau koks nors poveikis atitolina planetą nuo žvaigždės, tai klausimas, kodėl neatplėšia visiškai.

  3. Dėkoju už atsakymus abiems.

    Truputį labiau pasidomėjus minėtu atveju tenka atmesti mano pasiūlymą: pirma, jeigu taip toli planeta nuo žvaigždės, tai turėtų būti ir arčiau esančių planetų, tačiau jų nerasta; rimtesnis argumentas – aplink žvaigždę yra materinis diskas (debris disk), kuris būtų labiau išardytas, jeigu pro jį būtų pralėkusi planeta.

Komentuoti: Laiqualasse Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.