Pirmuose dviejuose serijos rašiniuose papasakojau apie tai, kad juodosios skylės nėra pragaištingi kosminiai siurbliai, o jų (ypač supermasyvių) sukeliami vėjai ir energingos tėkmės Žemės taip pat nesunaikins. Bet liko dar vienas neatsakytas klausimas, kurį panagrinėsiu dabar. Jis susijęs nebe su supermasyviomis, o su žvaigždinės masės juodosiomis skylėmis. Taigi žiūrėkite po kirpsniuku, kur atsakau, ar yra ko baimintis šių objektų.

Visų pirma, suskaičiuokime, kiek Paukščių Take turėtų būti žvaigždinės masės juodųjų skylių. Tą jau įvertinau ankstesniame rašinyje: remiantis žvaigždžių populiacijų duomenimis, tokių juodųjų skylių, tikėtina, yra 10-100 milijonų. Labai daug. Ir praktiškai visos – nematomos. Skrajoja sau Galaktikos platybėse, niekieno neaptiktos ir neaptinkamos, o jei kas pernelyg arti prilekia, yra praryjamas amžiams. Net ir atsimenant, kad tos juodosios skylės nėra dulkių siurbliai, kyla klausimas, ar jos nekelia pavojaus Saulės sistemai.

Pavojus čia gali būti dvejopas. Pirmas – tiesioginis: štai atskris juodoji skylė, pataikys į Saulę (arba į Žemę) ir bus ragas mums visiems. Kitas – truputį mažiau tiesioginis: atskris juodoji skylė, į Saulę ar Žemę nepataikys, bet šiaip pralėks pro Saulės sistemą, supainios planetų orbitas, dar žiūrėk kokį Jupiterį išsineš su savimi… Irgi nekas būtų, pradedant asteroidų ir kometų lietumi, baigiant galimu Žemės išmetimu iš gyvybinės zonos. Tačiau kokia tikimybė, kad tai įvyks?

Kaip minėjau, juodųjų skylių Galaktikoje yra iki 100 milijonų. Tuo tarpu žvaigždžių – 100 milijardų. Taigi tikimybė, kad juodoji skylė, skrisdama pro šalį, įlėks į Saulės sistemą, yra tūkstantį kartų mažesnė, negu tikimybė sulaukti analogiško žvaigždės vizito. Turint omeny, kad žvaigždės žalingas poveikis gali būti netgi didesnis, nei juodosios skylės (žvaigždė yra didesnė, taigi šiek tiek didesnė ir tikimybė, kad ji tikrai su kažkuo susidurs; be to, žvaigždės šviesa gali sudeginti Žemę, net jei gravitacija ir neišmuš Žemės iš orbitos), žvaigždžių vizitų turėtume baimintis labiau. Juodosios skylės tik atrodo pavojingesnės, nes jų negalime pamatyti. Bet pamatę mūsų link atskubančią žvaigždę, vis tiek padaryti nieko negalėtume, taigi žinojimas apie artėjančią pražūtį padėtų nedaug.

Visgi klausimą apie pavojų galima performuluoti kitaip: jei jau žvaigždės žymiai pavojingesnės, tai kokia tikimybė, kad Saulės sistemą aplankys svetima žvaigždė? Žinodami vidutinį žvaigždžių tankį Saulės aplinkoje (viena žvaigždė penkiuose kubiniuose parsekuose) ir Saulės greitį aplinkinių žvaigždžių atžvilgiu (maždaug 13 km/s) bei pasirinkę atstumą, kokiu priartėjusi kita žvaigždė sukeltų problemų (tarkime, 200 astronominių vienetų, t.y. keturis kartus daugiau, nei Kuiperio juostos, pilnos asteroidų ir nykštukinių planetų, spindulys), galime apskaičiuoti vidutinį laiko tarpą tarp suartėjimų. Pasirodo, jis yra apie 5 milijardus metų, t.y. šiek tiek didesnis, nei Saulės sistemos amžius. Ir tikrai, stebėjimai taip pat rodo, kad daugiau nei 4 milijardus metų tokių artimų suartėjimų su kita žvaigžde Saulės sistema nepatyrė. Galbūt tik sistemai besiformuojant, kai dar Saulė nebuvo palikusi gimtojo žvaigždžių spiečiaus, kitos žvaigždės galėjo paveikti gimstančių planetų orbitas ar sandarą. Bet dabar pavojaus tikrai nėra.

Šiuo patikinimu, kad viskas yra gerai ir nereikia tų juodųjų skylių baimintis, rašinių ciklą ir užbaigsiu. Dar galvojau parašyti apie tai, jog supermasyvios juodosios skylės gravitacija nevaldo galaktikos judėjimo, bet nusprendžiau, kad nereikia. Ir dėl to, kad net jei taip ir būtų, tai nebūtų kažkuo baisu ar pavojinga, be to, apie šį reikalą jau esu rašęs seniau.

Laiqualasse