Pasitikėjimo problema

Ne kartą ir ne du esu skaitęs padejavimų, kokie baisūs dabar laikai, kai žmonės vieni kitais nepasitiki, nebėra garbės ir šiaip viskas blogai. Aišku, padejavimai internetuose nebūtinai atspindi visuomenės nuomonę, bet turbūt daugelis iš mūsų kažką panašaus yra pagalvoję bent sykį gyvenime. Nesiimsiu analizuoti, ar bendro pasitikėjimo vieni kitais tikrai trūksta ir ar jo kažkada buvo daugiau, tačiau norėčiau paminėti priešingą problemą, kartais irgi iškylančią internetuose (ir ne tik juose, bet internetuose, mano supratimu, ji žymiai labiau paplitusi). Turiu omeny per didelį pasitikėjimą tais, kuriais pasitikėti nereikėtų.

Pradėsiu nuo pavyzdžio. Jei aš čia parašyčiau, kad mikrobangėse krosnelėse ruoštas maistas yra labai pavojingas sveikatai, tarp skaitytojų turbūt atsirastų bent keletas, kurie patikėtų iškart. Jei prie tokio parašymo pridėčiau kokių nors paaiškinimų apie mikrobangas ir kaip jos veikia organines medžiagas, tikinčių atsirastų dar daugiau. Bet pasitikėjimas kiltų ne (tik) dėl to, kad mano argumentai teisingi, o (labiau) dėl to, kad esu fizikas, taigi lyg ir turėčiau žinoti, ką šneku.

Šiaip aš tikiuosi, kad mano blogo skaitytojai supranta, jog pasitikėti mano rašiniais reikia ne todėl, kad aš esu fizikas. Ir kad apskritai jais pasitikėti nėra geriausia išeitis – idealiu atveju reikėtų patikrinti mano teiginius kituose šaltiniuose, pasidomėti įvairių (kitų) ekspertų nuomonėmis ir taip susidaryti kažkokį vertinimą. Bet iš kitos pusės puikiai suprantu, kad tokiu tikrinimu užsiimti daugelis žmonių neturi laiko, dar didesnė dalis – noro, o jau išvis didžioji pasaulio dalis turbūt ir nežino, kad taip daryti būtų teisingiausia.

Būtent ta didžiąja pasaulio dalimi ir jų noru pasitikėti „ekspertų“ nuomone (specialiai rašau kabutėse, nes tai, kas laikoma ekspertais, visai nebūtinai tokie ir yra) naudojasi įvairiausi šarlatanai. Pilna tinklalapių, kuriuose neva protinga kalba aprašomos ir pateikiamos visokios nesąmonės – nuo kreacionizmo iki klimato kaitos neigimo. Ir neretai tų tinklalapių rašytojai kiekviena įmanoma proga pabrėžia savo akademinį ar kokį kitokį rangą, užimamas (ar kada nors užimtas) pareigas ir panašius dalykus, kurie gali sustiprinti jų autoritetą. Tai nėra stebėtina – kiekvienas žmogus, kažką rimtai sakydamas ar rašydamas, nori, kad jo žodžiai būtų ir vertinami rimtai, o autoritetingo įvaizdžio sudarymas tam padeda. Tik bėda, kai autoritetas yra ne toje srityje, apie kurią kalbama/rašoma, o skaitytojai/klausytojai šito nesupranta. Taip ir pradeda teologai aiškinti evoliuciją, o elektrikai – apie astrofiziką.

Uždrausti žmonėms kalbėti ir rašyti tai, ką nori, žinoma, negalima. Na, tiksliau sakant, galima, bet tai būtų cenzūra, o pradėjus cenzūruoti kažką viena, reikalas greitai išplis iki visai nemalonių proporcijų. Tačiau kai informacijos yra tiek daug, mokėti atsijoti pelus nuo grūdų yra labai svarbu. Geriausias būdas, kurį jau minėjau aukščiau – pačiam tikrinti perskaitytus teiginius, ieškoti daugiau informacijos, susidaryti kažkokį bendresnį vaizdą ir tada nuspręsti, kas yra teisūs, o kas – ne. Bet tai ir užima per daug laiko, ir dažnai yra neįmanoma (pvz., aš tikrai nesu pakankamai kompetentingas, kad susidaryčiau savo nuomonę kokiuose nors medicinos mokslų ginčuose, jei jie vyksta tarp mokslininkų ir moksliniuose žurnaluose). Kitas, paprastesnis būdas, yra bandyti suprasti, ką galvoja aptariamos srities ekspertai (beje, mokslo bendruomenės požiūris dažnai įvairių šarlatanų yra vadinamas „sąmokslu“ ar „dogma“, bet apie šitai – kitą kartą), tarp kurių nebūtinai yra vertinamos nuomonės pateikėjas. Jei ir to padaryti negalima, tada tenka pasitikėti vienu požiūriu, bet geriau, jei jis yra būtent tos srities eksperto. Jei požiūris yra ne eksperto, o tik šiaip „susidomėjusio“, „žinančio, kaip yra iš tikro“ ar panašaus „apšviestojo“, tai juo pasitikėti galima tiek pat, kiek ir kaimynės Bronės iš gretimos laiptinės pasakojimu apie stygų teoriją. Su sąlyga, kad Bronė nėra teorinės fizikos mokslų daktarė.

Bet visgi žmonės įvairiais susireikšminusiais šarlatanais pasitiki, ir pasitiki gerokai per daug. Kodėl jie taip daro – nepaaiškinsiu, nors įtarimų turiu. Tai gali būti paprasčiausias noras pasitikėti kažkuo, „greitos nuomonės“ šališkumas (žmonės yra linkę įgyti nuomonę, net jei ji ir klaidinga, o ne ieškoti tiesos), pasakotojo oratoriniai sugebėjimai ir taip toliau. Bet šiuo atveju mano nuomonė verta tiek pat, kiek aukščiau minėtos Bronės :) Manau, kad apie tai, kodėl žmonės tiki nesąmonėmis, daug geriau paaiškintų Rokiškis, nes priežastys greičiausiai bus susijusios ir su semiotika, ir su magišku mąstymu, apie kuriuos jis kažką nusimano.

Pabaigai pasidalinsiu kaip tik šiandien aptikta nuoroda, kurioje visai neblogai surašyta, kokiomis temomis domintis galima susidurti su ypatingai daug nesąmonių. Nors ji rašyta TEDx konferencijų organizatoriams, bet tinka visiems :)

 Laiqualasse

P.S. Tai, ką surašiau čia, turėjo būti viena iš didesnio rašinio apie pasitikėjimus, teiginių analizę ir kitus panašius dalykus dalių. Bet kadangi to didelio rašinio turbūt niekada neprisiruošiu parašyti, tai dabar bus užteks tiek.

6 comments

  1. Visi mes turime „kaimynės Bronės iš gretimos laiptinės” genų ;)
    Gėda, bet tokie jau mes esame – žmonės. Pati didžiausia auditorija tiki bet kuom, ką šneka šiokį tokį akademinį išsilavinimą turintis žmogus – nesvarbu, tai tiesa ar ne visai. Todėl ir turime
    TV parduotuvę, „augančią ekonomiką”, bulvarinę spaudą ir t.t.

    1. Tu, žinoma, teisus. Ir šiaip nebėdočiau dėl šito dalyko, nes būtent – tokie jau esame, mūsų smegenys vis dar prisitaikiusios ieškoti pavojų savanoje ir jas reikia ilgai lavinti, kol išmoksta į pasaulį žiūrėti kitaip. Bet bėda, kai tie tikėjimai šarlatanais ima kenkti visai visuomenei. Vien ko verti duomenys, kad Vakarų pasaulyje (Europoje, JAV) pradėjo plisti ligos, šiaip asocijuojamos su trečiuoju pasauliu – tymai ir panašios.

  2. Taip, yra čia maginio mąstymo. Pats tas mechanizmas, kai vienos srities mokslininkas kalba apie sritį, kurios neišmano, bet žmonės jais tiki, nes tai juk mokslininkai – tai tipinis panašumų magijos efektas.

    O šiaip tai manau, kad kuo daugiau žmonių gali išsakyti savo nuomonę, tuo mažiau žmonės darosi priklausomi nuo ekspertų (reikia turėti omeny, kad pati žiniasklaida nejučia vykdo eksperto veiklą, pridarydama labai daug blogio).

    Dar kitas dalykas – informacijos išliekamumas: kuo ji lengviau prieinama ir ilgiau lieka, tuo geriau – teisingos, pasitvirtinančios teorijos (t.y., mokslas) išlieka, tuo tarpu šarlatanai neprikaupia tiek jėgos.

    Žodžiu, svarbu, kad neprasidėtų reguliavimai. BTW, pats didžiausias pamišimo periodas dėl visokių kliedesių buvo SSRS laikais, kada iš visur lindo šarlatanai įvairūs – pradedant Lysenka ir Mičiurinu, ir baigiant Kašpirovskiu ir Čiumaku.

    O dėl spaudos iškreiptumo – nors negaliu drąsiai teigti, čia reikia turėti omeny, kad didelė dalis rinkos yra užkišta valdiškais pinigais, o tai irgi daro įtaką. Nors gal ir ne visai tiesioginę, bet pakankamai neigiamą.

    1. Spaudos problema, man atrodo, yra ir tokia, kad žurnalistai mėgsta aiškius ir sensacingus teiginius. Retas žurnalistas bandys pateikti nuodugnų kokios nors problemos paaiškinimą – jam daug greičiau ir paprasčiau yra parašyti vieną ar keletą nuomonių, nei konteksto normaliai nepristatant, nei tų nuomonių kritiškai nepavertinant (nebūtinai savo jėgomis – tiesiog kitų ekspertų klausti irgi laiko atima). Tuo labiau, kad toks paprastesnis straipsnis ir skaitomas turbūt bus daugiau, ir atsimenamas ilgiau.

      Apie kitus dalykus panašiai galvoju, ačiū už komentarą :)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *