Kąsnelis Visatos LXVII: Blitz versija

Pažiūrėkim, ar sugebėsiu parašyti savaitines Visatos naujienas per valandą ar mažiau :)

***

JAV Baltieji Rūmai paskelbė pirmąją kosminių orų apžvalgą. Tai reiškia, kad pagaliau ir politikai bei kitokie sprendimų priėmėjai ima suprasti, jog Saulės audros ir panašūs reiškiniai yra rimtas dalykas, apie juos reikia žinoti ir mokėti apsisaugoti. Daug erdvės sąmokslo teorijoms („Plauna pinigus! Nieko mes negalime padaryti! Iš tikro ateiviai, o ne Saulė, kalti!“), bet žingsnis svarbus ir geras.

Tuo tarpu NASA Saulės dinamikos observatorija sukūrė filmuką, kuriame per tris minutes parodomas Saulės kitimas per trejus metus. Pristatymui pasirinktas 17 nanometrų bangos ilgio (tolimųjų ultravioletinių spindulių) vaizdas.

[tentblogger-youtube piuKlpJmjfg]

Na o savaitės paveiksliuku parinkau vienerių metų Saulės atvaizdų mozaiką:

Kokia graži ta mūsų Saulė... ©NASA, Solar Dynamics Observatory
Kokia graži ta mūsų Saulė... ©NASA, Solar Dynamics Observatory

***

Kometa PANSTARRS jau tolsta nuo Saulės ir plika akimi beveik nebematoma, bet nuotraukose vis dar atsiskleidžia įdomūs vaizdai. Kometos uodegos ir branduolio skilinėjimas pasako daug apie jos sudėtį, o kartu – apie sąlygas ankstyvaisiais Saulės sistemos laikais.

Tuo tarpu Hablas nufotografavo kometą ISON, kuri metų pabaigoje turėtų pagražinti nakties dangų visame pasaulyje.

***

Jau senokai žinoma, kad kai kurie Merkurijaus krateriai nuolatos skendi tamsoje – Saulė niekada nepakyla virš jų kraštų. Dabar atrastas taškas, kuris beveik visą laiką yra apšviestas. Prie pietinio planetos ašigalio yra vieta, kurią Saulė švitina 82 procentus laiko.

***

NASA iš Smalsiuko nuotraukų sudėjo Marso panoramą, kurią galite sukioti ir priartinti norimus vaizdus. Pasijuskite kaip Smalsiuke sėdintis pilotas.

***

Jupiterio pietinio pusrutulio stratosferoje (viršutiniame atmosferos sluoksnyje) yra gerokai daugiau vandens, nei šiaurinėje dalyje. Ir šiaip per daug vandens, turint omeny, kad jis turėtų kondensuotis ir kristi žemyn planetos centro link. Iš šių dviejų (ir įvairių kitų) požymių galima spręsti, jog daug vandens į Jupiterio pietų pusrutulį atnešė Shoemaker-Levy kometa, susidūrusi su dujine milžine 1994-aisiais.

***

Saulė ir jos planetos susiformavo iš gerai susimaišiusios medžiagos, taigi jose esančių cheminių elementų izotopų (skirtingą neutronų skaičių branduolyje turinčių variantų) santykiai turėtų būti vienodi. Asteroiduose kartais yra ne taip – juose gali būti išlikę granulių, nepakitusių nuo tų laikų, kai jas išmetė supernovos sprogimas, sudaręs sąlygas formuotis Saulei. Vos dvi silicio oksido – pagrindinės smėlio sudedamosios dalies – kruopelės, rastos meteorite Antarktidoje, pasirodė esančios būtent nepakitę supernovos sprogimo pėdsakai, o detalesni jų tyrimai rodo, kad abi kruopelės susiformavo branduolio kolapso supernovos sprogimo metu. Taip po truputį aiškėja Saulės ir jos sistemos atsiradimo aplinkybės.

***

Keplerio teleskopu egzoplanetų ieškoma, stebint tranzitus prieš jų žvaigždes. Metodas labai geras ir gana patikimas, tačiau viena iš problemų yra mažų žvaigždžių identifikavimas. Šios žvaigždės labai blausios, taigi sunku išmatuoti jų spektrus, be to, neturime gerų šablonų, su kuriais matavimus palyginti. Taigi sukurtas naujas metodas, leidžiantis palyginti tyrinėjamos žvaigždės šviesą su kitų panašių, bet artimesnių, žvaigždžių spinduliuote. Šitaip galima tiksliau įvertinti žvaigždės temperatūrą ir spindulį, o kartu ir aplink ją besisukančių planetų savybes.

***

Pulsarai yra labai greitai besisukančios neutroninės žvaigždės su stipriu magnetiniu lauku. Kartais jos sukasi dvinarėse sistemose, o jei antra žvaigždė irgi yra kompaktiška, dvinarės periodas gali būti toks trumpas, jog ji tinkama patikrinti reliatyvumo teorijai. Pulsaro ir baltosios nykštukės pora J0348+0432 yra būtent tokia sistema. Baltoji nykštukė aplink pulsarą apskrenda per pustrečios valandos, o dėl gravitacinių bangų spinduliavimo sistemos periodas vis mažėja. Nors pačių gravitacinių bangų išmatuoti kol kas dar nemokame, periodo pokyčius įmanoma nustatyti labai tiksliai. Taip padarius paaiškėjo, kad sistema greitėja po 8 milijonines sekundės dalis kasmet; būtent tiek prognozuoja bendroji reliatyvumo teorija, o alternatyvios teorijos duoda kitokius rezultatus.

***

Atstumus iki kosminių objektų galime nustatyti įvairiais būdais, bet dauguma jų remiasi sugebėjimu tiksliai išmatuoti iš to objekto sklindančią šviesą. Teleskopus pasiekiančios šviesos stipris ir spektras priklauso ne tik nuo spinduliuojančio objekto ir atstumo tarp jo ir mūsų, bet ir nuo šviesą sugeriančių objektų pakeliui, pavyzdžiui kosminių dulkių. Nors gerai žinome, kas sudaro kosmines dulkes Saulės aplinkoje, kitur, ypač artėjant prie Galaktikos centro, tą pasakyti galime sunkiau. Naujame tyrime teigiama, kad dulkės Galaktikos plokštumoje yra kitokios, nei Saulės apylinkėse, todėl ir iš Galaktikos centro sklindančią šviesą jos sugeria kitaip (mažiau), nei manyta iki šiol. Tai gali reikšti, kad atstumas nuo Saulės iki Galaktikos centro yra didesnis, nei paprastai rašomi 8 kiloparsekai.

***

Žvaigždžių formavimasis yra energingas procesas, o jaunos žvaigždės į galaktinę aplinką išmeta daug dujų, išspinduliuoja fotonų bei įkaitina ir stumia ją supernovų sprogimais. Kai galaktikoje žvaigždėdara sparti – vyksta žvaigždėdaros pliūpsnis – iš šių pavienių efektų susidaro žvaigždėdaros vėjas, pučiantis tolyn nuo galaktikos. Dabar ima aiškėti, jog žvaigždėdaros sukeltas vėjas ir spinduliuotė paveikia ne tik pačią galaktiką, kurioje vyksta žybsnis, bet ir net 20 kartų didesnę aplinką. Toje aplinkoje gali būti ir kitų galaktikų, kuriose dujos jonizuojamos, o žvaigždėdara – sulėtinama.

***

Praeitą savaitę rodžiau, kas būna išgręžus šlapią skudurą mikrogravitacijos sąlygomis, o dabar galite susipažinti, kas atsitinka su tuo (ir kitu) vandeniu vėliau. Tarptautinėje kosminėje stotyje yra įrenginys, išvalantis užterštą vandenį taip gerai, kad net 93% į sistemą patekusio vandens vėl gali būti naudojama.

[tentblogger-youtube BCjH3k5gODI]

***

Šią savaitę į pirmą tikrą skrydį pakilo raketa Antares. Pakilimas buvo sėkmingas, į orbitą iškelti trys mini palydovai PhoneSat, paremti išmaniųjų telefonų sistemomis. Bet svarbu čia, žinoma, ne palydovai, o tai, kad kosminių skrydžių rinkoje atsirado antras rimtas konkurencingas žaidėjas.

Tuo tarpu pirmasis žaidėjas – SpaceX – irgi nesnaudžia. Jų kuriama daugkartinio panaudojimo raketa Grasshopper („Žiogas“) pakilo jau į 250 metrų aukštį ir vėl nusileido ant žemės. Tai – trigubai aukščiau, nei anksčiau. Iki kosmoso dar toli, bet progresas yra, taigi neilgai trukus galime sulaukti daugkartinio naudojimo raketų.

***

Štai ir viskas. Glausčiau, nei įprastai, bet pačią esmę lyg ir išsakiau.

Laiqualasse

6 komentarai

  1. Piešinukas ties 1:22 toks fainas :) savo stiliumi man primena fallout serijos žaidimus.

Komentuoti: myslius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.