Šią savaitę prasidėjo oficialus astronominis pavasaris. Nors orai, atrodo, apie tai dar neišgirdo, bet dienos visgi jau ilgesnės už naktis. O ko dar įdomaus radome Visatoje? Apie tai – po kirpsniuku.

***

Kometa Pan-STARRS vis dar matoma šiaurės pusrutulyje, kai nėra debesuota ir šviesos tarša ne per didelė. Kol kas gyvai jos nepamačiau (turbūt ir nepamatysiu, nes jau neilgai trukus kometa pasislėps visai už Saulės), tačiau visi galime pasigrožėti eiline nuotraukų porcija.

***

Penktadienį virš JAV rytinės pakrantės praskrido ir atmosferoje sudegė meteoras. Daug jų paskutiniu metu kažkaip… Kiekvienas toks įvykis man primena šitą (de)motyvatorių.

***

Kas yra pavasario lygiadienis? Jau pavadinimas sufleruoja, kad tai laikas, kai susilygina dienos ir nakties ilgiai. Taip pat pavasario lygiadienis žymi momentą, kai Saulė pereina į šiaurinį dangaus pusrutulį. Ir dar būtent nuo šio momento matuojami astronominiai metai.

***

Dauguma Merkurijaus paviršiaus struktūrų yra krateriai arba apirusios jų liekanos. Tačiau ne visi – kai kurie įdubimai yra sukurti vulkanizmo, t.y. lavos išsiveržimų pro planetos plutą. Neseniai vienas toks įdubimas nufotografuotas labai aukšta raiška ir paaiškėjo, kad jo paviršius – labai lygus. Taip yra dėl smulkių dulkelių sluoksnio, dengiančio šią sritį. Dulkės buvo išmestos kartu su lava, o vėliau lėtai nusėdo.

MESSENGER zondas Merkurijų tyrinėja jau dvejus metus. Per tą laiką padarytas ne vienas įdomus atradimas; čia apžvelgiami penki: nesimetriškas magnetinis laukas, atmosferos priklausomybė nuo atstumo iki Saulės, vandens ledo ir organinių junginių aptikimas, netikėtas geležies branduolio dydis ir sieros gausumas paviršiuje.

***

Vienas iš Smalsiuko uždavinių – vandens kadaise turėjusių vietovių paieška Marse. Paprastai, norint rasti vandens buvimo pėdsakus, reikia daryti cheminę mėginių analizę, ieškoti įvairių vandeningų mineralų ir panašiai. Tačiau šią savaitę pirmą kartą išbandytas nuotolinis vandens pėdsakų paieškų metodas. Jis remiasi vienos iš kamerų, Mastcam, infraraudonųjų spindulių detektoriais. Juose kai kurie (tačiau ne visi) vandeningi mineralai švyti taip, kad galima juos atpažinti net dideliu atstumu. Taigi ateityje vandens pėdsakų paieškos greičiausiai bus žymiai greitesnės.

Tiesa, šią savaitę Smalsiukui ir vėl teko pereiti į saugos režimą, šįkart dėl programinės klaidos. Viskas sutvarkyta per keletą dienų, taigi marsaeigis dirba toliau. Bet tokios problemos neramina… Belieka tikėtis, kad daugiau jų pavyks išvengti.

Gyvybės atradimas Marse būtų įspūdingas ir žmonijos požiūrį į Visatą keičiantis įvykis. Bent jau taip norėtų tikėti nežemiškos gyvybės ieškotojai ir Marso tyrinėtojai. Bet ar tikrai? Įvairių religinių bendruomenių atstovų ir kitokios sociologinės apklausos rodo, kad daugeliui žmonių tokie filosofiniai klausimai nėra labai svarbūs.

***

Šią savaitę eilinį sykį pranešta, kad zondas „Voyager-1“ paliko Saulės sistemą. Netrukus pasirodė ir NASA pranešimai, kad taip nėra. Pernai „Visatos kąsneliuose“ apie Vojadžerį ir jo kelionę iš Saulės sistemos rašiau net keturis kartus. Priežastis paprasta – nėra taip lengva nustatyti, kur Saulės sistema iš tiesų baigiasi ir kaip ta pabaiga atrodo, ją kertant. Taigi vis pasitaiko teiginių, kad štai jau dabar tikrai pasiekta riba. Bet netrukus paaiškėja, kad tai ne riba, o tik trumpalaikis arba lokalus pokytis. Neabejoju, kad tikrai pasakyti, kada Vojadžeris kirto Saulės sistemos kraštą, galėsime tik praėjus nemažam laiko tarpui po paties įvykio.

***

Ar egzoplanetos turėtų turėti vardus, ar joms užtenka katalogų numerių? Neužtenka, sako Uwingu projekto atstovai ir siūlo visiems norintiems siūlyti vardus egzoplanetoms, o vėliau už pasiūlymus balsuoti. Vardo pasiūlymas kainuoja 5 dolerius, balsavimas – 1 dolerį. Tai yra vienas iš Uwingu bandymų surinkti pinigų, kuriais vėliau galima būtų finansuoti įvairius astronomijos ar kosmoso tyrimų projektus.

Gyvybinė zona prie žvaigždės apibrėžiama kaip sritis, kurioje esančiose planetose galėtų egzistuoti skystas vanduo. Tačiau „galėtų“ nereiškia, kad egzistuoja iš tikro. Bet nauji skaitmeniniai modeliai ir uolienų, iš kurių greičiausiai susiformavo Žemė, tyrimai rodo, kad visgi vandens tose planetose turėtų būti gana daug. Taigi ir gyvybės galime tikėtis atrasti nemažoje dalyje Žemės tipo planetų, esančių gyvybinėse savo žvaigždžių zonose.

***

Atrasta dvinarė sistema, susidedanti iš juodosios skylės ir penkis kartus už Saulę lengvesnės žvaigždės, kurios periodas – vos 2,4 valandos. Tai yra trumpiausio žinomo periodo sistema, o tolesni jos tyrimai padės patikslinti įvairius akrecijos modelius. Tiesa, naujienų pranešimuose dažnai kartojama, kad žvaigždė yra „greičiausia žinoma“. Toks teiginys netikslus: mažoji žvaigždė aplink sistemos masės centrą sukasi maždaug 500 km/s greičiu, tačiau žinome žvaigždžių, kurios juda ir greičiau. Tik tos žvaigždės yra pabėgėlės, lekiančios tolyn iš Galaktikos, o ne sukasi dvinarėse sistemose.

***

Žalių žvaigždžių nebūna. Žvaigždžių spektrai yra labai artimi šiluminiams, o jei tokio spektro didžiausias intensyvumas yra žalioje spektro dalyje, tai kitose dalyse intensyvumas yra pakankamai nemažas, kad bendras vaizdas būtų ne žalias, o baltas arba gelsvas. Tačiau kiti kosminiai objektai, pavyzdžiui, ūkai, gali švytėti žaliai. Juose šviesą kuria ne šiluminė spinduliuotė, o įvairių molekulių bei atomų energijos šuoliai. Kai kurie elementai, pavyzdžiui, siera, gali švytėti žaliai.

***

Savaitės paveiksliukas – keista nykštukinė galaktika (51-a nuotrauka šiame rinkinyje). Dauguma galaktikų, ar jos būtų nykštukinės, ar normalios, turi aiškią formą: spiralinę arba elipsinę. Bet ne visos. Kartais galaktikos būna netaisyklingos formos, kaip kad ši, susidedanti iš, atrodytų, pavienių dujų burbulų.

***

Viena iš Didžiojo sprogimo teorijos problemų – per didelis prognozuojamas nykštukinių galaktikų skaičius. Yra keletas galimų problemos sprendimų, o nauji skaitmeniniai modeliai siūlo dar vieną. Atrodo, kad greitai judančios nykštukinės galaktikos ankstyvaisiais Visatos gyvavimo laikais galėjo prarasti visas savo dujas dėl sąveikos su tarpgalaktine „kosminio voratinklio“ medžiaga. Praradusios dujas, galaktikos nebeformavo žvaigždžių ir liko visiškai blausios, sudarytos beveik vien tik iš tamsiosios materijos. Taigi jos egzistuoja, bet nešviečia, tad pamatyti jų negalime.

Vis detalesni stebėjimai vis jautresniais teleskopais mums duoda vis naujų žinių apie Visatą. Gali pasirodyti, kad taip tik tiksliname jau žinomų dalykų detales, bet kartais vis atrandame kažką netikėto. Štai dabar, naudojant naują labai jautrų radijo bangų teleskopą LOFAR (Low Frequency Array), aptikta milžiniška galaktika, tokia didelė, kokios dar niekas nebuvo matęs. Jos dydis danguje prilygsta Mėnulio pilnaties skersmeniui, o realus dydis yra toks, kaip atstumas nuo Paukščių Tako iki Andromedos.

***

[tentblogger-youtube PRbVISZ3Gc4]

Apie Žemę ir žmoniją per pustrečios minutės. Taip pat ir apie plaukų augimą. Netikite? Pažiūrėkite – filmukas įdomus. Ir bus daugiau, nes Minute Earth tik prasideda.

***

Pernai į Tarptautinę kosminę stotį pradėjo skraidyti firmos SpaceX palydovai su atsargomis. Šiemet prie jų gali prisidėti ir kitos kompanijos, Orbital Sciences, raketa Antares. Jos pirmasis skrydis numatytas balandį, o UniverseToday pristato nuotraukų kolekciją iš paleidimo aikštelės.

***

Šią savaitę šiek tiek glausčiau, bet gal bent jau neprailgo skaityti. Kaip visada, laukiu komentarų.

Laiqualasse