Kąsnelis Visatos LVII: Kai viskas laksto ne ten, kur reikia

Penktadienį visi laukė žinių apie asteroido 2012 DA14 praskridimą visai šalia Žemės. Praskristi jis praskrido, bet tai buvo ne didžiausia asteroidinė tos dienos naujiena. Ir šiaip šią savaitę keistai lakstančių dalykų atrasta daugiau. Apie juos ir kitas įdomybes – po kirpsniuku.

***

Žinoma, didžiausia savaitės kosminė naujiena – asteroido smūgis netoli Čeliabinsko Rusijoje. Tiksliau sakant, ne asteroido, o meteoro. O gal meteorito? Skirtumą tarp šių terminų aiškina Space.com. Trumpai tariant, asteroidai skraido kosmose, meteorai dega atmosferoje, meteoritai yra nukritę ant Žemės paviršiaus. Dar būna meteoroidai – kartais taip vadinami mažyčiai kosminiai akmenukai, bet aiškaus skirtumo tarp jų ir asteroidų nėra, – ir bolidai – ugnies kamuoliai, susidarantys meteorui krentant ir degant atmosferoje. Taigi, meteoras virš Čeliabinsko sprogo penktadienį maždaug pusę šešių ryto Lietuvos laiku (pusę dešimtos vietos laiku); asteroido skersmuo buvo apie 17 metrų, masė – 10000 tonų. Po sprogimo pažiro įvairaus dydžio nuolaužos, bet dauguma jų sudegė atmosferoje, taigi liekanų neliko, išskyrus galbūt vieną, kuri išmušė 6 metrų skersmens kraterį ežere už ~80 km nuo miesto.

Savaime suprantama, vos pasklidus žiniai apie šį įvykį, prasidėjo spekuliacijos, kad jis kažkaip susijęs su 2012 DA14 – penktadienį vakare pro Žemę praskristi turėjusiu asteroidu. Bet sąsajų nėra: Čeliabinsko meteoro trajektorija buvo visiškai kitokia, nei 2012 DA14. Beje, tai yra viena iš priežasčių, kodėl mes jo nepastebėjome – jis atskrido iš rytų, iš Saulės pusės.

Tačiau visa tai jūs galbūt jau girdėjote. Visgi viena žinia, kuri gal pasirodys naujiena (man tikrai buvo nežinoma), mus pasiekia iš kitos pasaulio pusės – Kalifornijos. Ten penktadienį vakare vietos laiku (apie pusę šešių šeštadienio rytą Lietuvos laiku) buvo matomas dar vienas meteoras! Šis, atrodo, sudegė visiškai, neužfiksuota jokio sprogimo. Taip pat nėra ir nukentėjusių. Ir vėlgi, įvykis su kitais dviem nėra susijęs, nes asteroidas atlėkė iš šiaurės – dar kita kryptimi, nei Čeliabinsko meteoras ar 2012 DA14.

Tuo tarpu DA14, kaip ir žadėta, pro Žemę pralėkė nepavojingai. Nors jis buvo priartėjęs arčiau, nei geostacionarūs palydovai, plika akimi nebuvo matomas. Įvykį tiesiogiai transliavo įvairios observatorijos bei kosmoso agentūros, tad norintys galėjo į jį pasižiūrėti neatsikeldami nuo kompiuterių ekranų.

Nors DA14 Žemei kol kas negresia, panašių asteroidų planetos apylinkėse yra tūkstančiai. Tik laiko klausimas, kol vienas iš jų pataikys į Žemę ir sukels katastrofą. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar būsime tai katastrofai pasiruošę, o galbūt net galėsime jos išvengti. Būtent todėl mokslininkai ragina vyriausybes skirti daugiau dėmesio dangaus stebėjimams ir potencialiai pavojingų asteroidų aptikimui. Pirmas teisingas žingsnis šia kryptimi jau žengtas – JAV Atstovų rūmų Mokslo, kosmoso ir technologijų komitetas penktadienį paskelbė, kad netrukus sukvies mokslininkus ir išklausys jų ataskaitas apie asteroidų keliamą pavojų. Tikėkimės, kad tuo viskas neužsibaigs.

Bent jau idėjų lygmenyje pasiūlymų, kaip sunaikinti pavojingus asteroidus, yra. Grupė mokslininkų neseniai pasiūlė projektą kosminės sistemos, kuri Saulės energiją paverstų lazerio spinduliais ir išgarintų grėsmę keliančius akmenis. Pasiūlymo detalės kol kas nėra žinomos, bet mokslininkai teigia, jog viskas paremta šiandien egzistuojančiomis (tiesa, gerokai mažesniame mastelyje) technologijomis, o 10 kilometrų skersmens aparatas DA14 dydžio asteroidus galėtų naikinti po vieną per dieną. Ta pati sistema teoriškai galėtų būti panaudota ir kosminių laivų įgreitinimui, siunčiant juos tyrinėti Saulės sistemos pakraščių ar netgi kitų žvaigždžių.

***

Kitos žinios iš Žemės, šįkart – geros. Nauji EKA palydovų duomenys rodo, kad ozono skylė virš Antarktidos pernai buvo mažesnė, nei bet kada per ankstesnius 10 metų. Tai leidžia teigti, jog CFC freonų uždraudimas devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje turėjo teigiamos įtakos. Nors ozono sluoksnio tankis kinta ir periodiškai, neigiama žmonijos įtaka jam po truputį nyksta. Galima tikėtis, kad per porą dešimtmečių skylės išvis nebeliks.

***

Norite paremti Mėnulio tyrimus? Kompanija „Golden Spike“, ketinanti jau šiemet išbandyti mėnuleigius, o netrukus pradėti siūlyti sąlyginai pigias keliones į Mėnulį visiems norintiems, prašo susidomėjusiųjų paramos. Indiegogo puslapyje galite prisidėti prie bandymo surinkti 240 tūkstančių dolerių, kuriais būtų finansuojami pradiniai bandymai. Žinoma, prisidedantiems siūlomi visokie suvenyrai ir šiaip dovanos; už 50 dolerių žada pridėti šalies vėliavą, o už 3000 suteiks galimybę pavadinti penkis objektus netoli pirmojo nusileidimo vietos. Na, kas norite, kad Mėnulyje būtų krateris ar kalnas, pavadinimu „42“? :)

***

NASA valdoma Saulės dinamikos observatorija (SDO) švenčia trejų metų gimtadienį. Ta proga išleistas filmukas, kuriame surinkti gražiausi užfiksuoti Saulės vaizdai – nuo žybsnių iki dėmių evoliucijos:

[tentblogger-youtube dVCe5elYvu0]

***

Praeitą savaitę rašiau apie Marse pastebėtą keistą metališkai blizgantį uolos gabalą. Dabar mokslininkai išaiškino, kas tai yra. Taip, tai tikrai uolos gabalas. Marse, panašiai kaip ir Žemėje, uolienos būna ne visiškai vientisos, o sudarytos iš įvairių mineralų. Kai kurie mineralai yra tvirtesni ir atsparesni erozijai, nei kiti, todėl per daugybę metų vėjas ir dulkės nugraužia dalį uolos, o kai kurias vietas palieka mažiau paliestas. Būtent taip atsitiko ir čia. Metalingai blizgaus mineralo gysla buvo uolos viduje, bet per ilgą laiką išlindo į paviršių; kol kas ji nesunaikinta, o tik nugludinta.

***

Asteroidas Vesta nepaliauja stebinęs visokiomis įdomybėmis, kurios gali daug papasakoti apie Saulės sistemos gimimą. Štai nauji skaitmeniniai modeliai, kuriais siekiama paaiškinti didžiulių kraterių pietiniame asteroido pusrutulyje atsiradimą, parodė, kad susidūrimai su mažesniais asteroidais turėjo išmušti ir aplink išsklaidyti medžiagos net iš 100 kilometrų gylio. Tačiau „Dawn“ zondas, pernai tyrinėjęs Vestą, niekur neaptiko asteroido mantijos liekanų. Tai reiškia, kad Vestos pluta yra bent 100 kilometrų storio – daugiau nei dvigubai storesnė, nei manyta anksčiau. Stora pluta – dar vienas bruožas, išskiriantis Vestą iš kitų asteroidų.

***

Plutonas turi net penkis palydovus – Charoną, Niuktę, Hidrą, P4 ir P5. Pastarieji du, kaip turbūt pastebėjote, dar neturi vardų. Tai netrukus pasikeis – šiemet Tarptautinė astronomų sąjunga turėtų jiems suteikti oficialius pavadinimus. Tradiciškai pavadinimus siūlyti gali astronomai, atradę objektus, o P4 ir P5 atradėjai nusprendė pasikonsultuoti su internautais. Tad jei norite balsuoti dėl pavadinimų, tą galite padaryti čia. Visi siūlomi pavadinimai yra iš graikų ar romėnų mitologijos, susijusios su požemio pasauliu, bet galima įrašyti ir savo variantus.

***

Pietų pusrutulio naktinis dangus. ©ESO/S. Brunier
Pietų pusrutulio naktinis dangus. ©ESO/S. Brunier

Savaitės paveiksliuku parinkau šį „žuvies akies“ objektyvu darytą pietinio dangaus peizažą. Jame matome ir Paukščių Tako juostą, ir Galaktikos centrą dešinėje, ir Magelano debesis, ir gausybę ryškesnių ir blausesnių žvaigždžių. Et, pavyzdžiu pietų pusrutulio gyventojams tokio nakties dangaus…

***

„Fermi“ gama spindulių teleskopu gauti duomenys plečia mūsų akiratį apie didelės energijos dalelių ir spinduliuotės reiškinius Visatoje. Štai dabar, stebėdami gama spinduliuotę, sklindančią iš žvaigždėdaros regionų, mokslininkai nustatė, kad kosminiai spinduliai – labai didelės energijos dalelės – tikrai susidaro supernovų sprogimų metu. Nors jau seniai buvo galvojama, kad taip ir yra, tik dabar gautas patvirtinimas.

Kita supernovinė žinia – nustatyta, jog 2010-aisiais sprogusi žvaigždė maždaug 40 dienų prieš mirtį išmetė didelį medžiagos pliūpsnį, tarsi milžinišką protuberantą. Tokius reiškinius aptikti labai sudėtinga, nes labai nedažnai pasitaiko, kad supernova sprogusi žvaigždė būtų buvusi stebima iki sprogimo. Bet supernovos SN2010mc atveju archyvinių duomenų rasti pavyko. Jei pavyktų panašių žybsnių rasti ir dar bent keliose iki-supernovinėse žvaigždėse, jie galėtų tapti supernovų sprogimų pranašu ir leistų astronomams žymiai anksčiau nukreipti teleskopus į įdomias žvaigždes bei užfiksuoti pirmąsias sprogimo akimirkas.

Na ir dar vienas tyrimas apie supernovas, tiksliau vienos iš jų liekaną. W49B yra ūkas, atsiradęs po supernovos sprogimo prieš maždaug 1000 metų. Jo forma, priešingai nei kitų žinomų supernovų liekanų, yra toli gražu ne sferiška, o primenanti cilindrą ar išvis netaisyklingos formos dėmę. Manoma, kad ūko formą nulėmė spartus sprogusios žvaigždės sukimasis; dėl jo sprogimo metu išilgai sukimosi ašims išmesta daugiau medžiagos, nei statmenai. Be to, nei ūke, nei jo apylinkėse nerasta jokių neutroninės žvaigždės požymių; tai reiškia, kad sprogimo liekana greičiausiai yra juodoji skylė. Jei taip ir yra, tai ši juodoji skylė yra jauniausia iš kada nors aptiktų.

***

Prie supermasyvios juodosios skylės Sgr A* mūsų Galaktikos centre artėja dujų debesis, pavadintas G2. Metų pabaigoje debesis turėtų priartėti arčiausiai skylės, per keletą šimtų astronominių vienetų. Yra nemažai hipotezių, kas tada įvyks ir ką matysime pro teleskopus. Viena nauja hipotezė analizuoja galimybę, kad debesis galėtų susidurti su Sgr A* apylinkėse skrajojančiomis žvaigždinės masės juodosiomis skylėmis. Nors tikimybė kažką pamatyti nėra labai didelė, tačiau bet kokie signalai, atitinkantys šias prognozes, leistų patikrinti jau daug metų egzistuojančias hipotezes apie žvaigždinių juodųjų skylių egzistavimą Galaktikos centre.

Dar vienas procesas, vykstantis Galaktikos centre, yra hiper-greitų žvaigždžių išmetimas. Tokių žvaigždžių dar visai neseniai buvo žinoma pora dešimčių, o visų jų masė 3-7 kartus viršijo Saulės masę. Dabar atrastos dar šešios hiper-greitos žvaigždės, judančios tolyn nuo Galaktikos centro daugiau nei 1000 km/s greičiais, tačiau jų masės yra maždaug lygios Saulės masei. Nors rezultatus dar reikės patvirtinti tolesniais stebėjimais, jie gali suteikti daug žinių apie žvaigždžių populiaciją labai arti Sgr A*.

***

Supermasyvių juodųjų skylių augimas yra vis dar neaiškus procesas. Kai kurie astronomai galvoja, kad sparčiausiai jis vyko galaktikų susiliejimų metu, kai labai daug dujų galėjo „nukristi“ į galaktikų centrus; kiti – kad susiliejimai neturi reikšmingos įtakos. Naujas tyrimas suteikia papildomo svorio antrajai grupei: pasirodo, dauguma aktyvių supermasyvių juodųjų skylių randamos spiralinėse galaktikose, o tokios galaktikos nėra patyrusios susiliejimų. Taigi juodosios skylės sėkmingai minta dujomis, atlekiančiomis jų link dėl ilgalaikių evoliucinių procesų. Be to, spiralinių galaktikų formavimosi metu jų centriniai telkiniai yra suspaudžiami, lyginant su panašios masės elipsinėmis galaktikomis. Bet suspaudimas neatsispindi juodųjų skylių ir galaktikos savybių sąryšiuose, taigi juodosios skylės privalo paaugti spiralinės galaktikos formavimosi metu – dar vienas požymis, kad supermasyvių juodųjų skylių augimas vyksta sėkmingai ir tada, kai aplinkinė galaktika neišgyvena audringų susiliejimų.

***

Na gerai, šiai savaitei užteks. Kaip visada, laukiu komentarų ir klausimų, nors ir ne visada į juos spėju atsakyti.

Laiqualasse

8 komentarai

  1. As kaip visada issiliesiu ka manau.
    Del JS, visai butu idomu pamatyt skaiciavima kiek JS pleciasi del energijos/mases pasiskirstymo. Be to del JS parametru ir elektromagnetizmo… kaip manai kuria dali mases sudaro butent laukas, gal ir keistas klausimas, bet yra toks dalykas kaip elektromagnete mase. Lorenzas ir kiti teorizavo dar pries 100 metu, skaiciavimai kazkiek atitinka, tik nera vieningos matematines formuluotes.
    Dar cia toki darba aptikau http://vixra.org/pdf/1107.0040v1.pdf sako kad torus forma, o gal geriau sakyti 4D sfera (Kas butu visiskai suprantama, nes tas pats V). Dar toks dalykas, cia seniau Kanta minejau kad jis sake jog tai jog jegos veikia per R^-2 tikriausiai reiskia kad jog mes gyvename 3D visatoj. Kazkaip nelabai isigilinau ar ne pakankamai supratau si teigini, bet tai yra tiesa, jega judanti 3D turi nelimituota range (atstuma) ir veikia kaip R^-2. Jega judedama 2D veiks kai R^-1 ir 3D spacetime’e tures limita (veikimo atstuma), 2D – R^-1 ir t.t. Na gali pats pagalvot kaip aprasyt jegas tam tikrame kiekyje dimensiju, ir koks F ir R^n santykis.
    Yra aptikta jegu kurios veikia per R^-1 ir t.t. taigi dimensine redukcija yra realus faktas (pagal mane, vis dar bandau narpliot, kazkaip bendrai visas suvokti). Mazesniu dimensiju jegos turi closed range, nes juda tik mazesnes dimensijos pavirsiumi. Wikipedia kaip saltinis nera labai objektyvus, bet neaptikau nieko kitur to nagrinejancio taigi http://en.wikipedia.org/wiki/Fundamental_interaction
    Gluonus dar paminesiu, kuo jie toliau vienas nuo kito tuo didesne jega veikia, tol kol nesuskyla i atskiras daleles. Tai man dar toks klausimas… negi veikia kaip R^1 ar R^2, nes tai reikstu kad egzistuoja neigiamos dimensijos. Matematiskai aprasyt neigiamas praktiskai neimanoma. Per daug prielaidu.
    Dar kas keista kad elektromagnetizmas ir gravitacija siuo metu atskiros jegos, ir abi veikia kaip R^-2.
    Del dimensinio reductionalizmo, cia sioks toks img http://i49.tinypic.com/33csow1.png jis nera teisingas, nes cia 2D erdvelaikis yra lenktas aplink 3 dimensija ir viskas suprojektuota i 2D, bet galima pagaut minti, belenkiant ivyksta dimensine redukcija (raudona linija), Teisingiau butu isivaizduot vaizda tiesiai is virsaus, butu tiksli 2D redukcija i 1D, belenkiant erdve ji redukcinasi. Visa tai pilnai aprasoma laukais, be reliatyvumo (kaip analogas), bendrai tai turis(n-1)/pavirsius(n) = (n-2)‼/(2^(n%2) π^((n+1)%2) (n-1)‼), cia n-sphere pavirsiaus ir turio santykis. Paprasciau nesugebejau aprasyt, bet jei domina isvedimas paaiskinsiu. Dar paminesiu kokie pastebejimai lemia toki poziuri i dimensijas: 1) force distance relationship 2) nestabilios dimensijos plokscioj erdvej, t.y. jei bent kas nors mus veiktu is 4D (ar papushintu) tai mes paliktum savo 3D erdves plokstuma. 3) singuliariumo atsisakymas kas yra tiesiog matematinis artifaktas 4) jegu ribos 5) daugelio teoretiku teorizuota redukcija 6) ivairus entropiniai pastebejimai apie BH
    dar tikriausiai apie 10 isvardinciau geriau pagalvojes. Na ne esme cia pagrindiniai. Tikriausiai turi ir pats ka veikt nei mano nesamones skaityt, bet jei turi ka pasakyt tai rezk.

    1. Pasistengsiu perskaityti, suprasti ir atsakyti per artimiausias keletą dienų :)

  2. Na ir siaip nuomone apie redukcija kokia butu ar pastebejimai. Kas neaiskiausia ar idomiausia butu suzinot? Pvz yra tokia problema „problem of time“, man asmeniskai „problem of time“, t.y. kad laikas sustoja, ir jo santykis neaiskus nei su erdve nei su laukais nei su niekuo. t ir d turi idomia konstanta c, teoriskai unifikacijoj turetu susirist sie matai.

  3. „Be to, nei ūke, nei jo apylinkėse nerasta jokių neutroninės žvaigždės požymių; tai reiškia, kad sprogimo liekana greičiausiai yra juodoji skylė.“
    O kokie gi tie neutroninės žvaigždės požymiai? (Be gravitacijos, ką turi ir juodoji skylė). Ar įprastai jos ką nors spinduliuoja?

    1. Taip, neutroninė žvaigždė turėtų švytėti, po truputį prarasdama sukimosi energiją.

  4. Straipnis smarkus, o komentarai irgi įdomūs. Čia, ta proga ir norėčiau paantrinti – labai jau logiškai skmaba tos dimensinės redukcijos, t.y. kad tariama begalybė mūsų 3D visatoje (kokioje mes save įsivaizduojant) tėra tik škaičius ar atkarpa aukštesnėje. Žodžiu pabaiga be pabaigos…

Komentuoti: myslius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.