Kąsnelis Visatos XXXVI: gyvybingumai

Šią savaitę naujienų ir vėl nemažai. Čia ir Marsas, ir tolimos galaktikos, ir ateities kosminės misijos… Tad netuščiažodžiauju ir pristatinėju viską nuo krašto.

***

Vienas iš Šatlų, „Endeavour“, iš Floridos išskrido į muziejinį prieglobstį Kalifornijoje. Skrido ne bet kaip, o uždėtas ant specialiai pritaikyto Bojingo-747 nugaros. Praeitą savaitę jis skrido per visą Ameriką; čia galite pamatyti keletą nuotraukų, padarytų skrendant pro Holivudą, o čia – video klipų rinkinys. O man šiame reikale labiau patinka ne patys skrydžio vaizdai, bet tai, kaip susidomėję ir nekantriai daugybė žmonių laukė, kada galės pamatyti paskutinę „Endeavour“ kelionę. Toks teigiamas visuomenės požiūris į mokslinių tyrimų programą, tos programos rezultatų įkūnyta ne vienos žmonių kartos svajonė – tokie dalykai negali nedžiuginti ir padidina viltį, kad žmonija dar žengs daug žingsnių į kosmosą.

***

(Beveik) visi žino, kad prieš 65 milijonus metų asteroido smūgis į Žemę nulėmė dinozaurų išnykimą. Aišku ir tai, kad asteroidų bei kometų smūgių yra buvę ir daugiau. Tačiau man anksčiau buvo nežinoma, jog prieš pustrečio milijono metų asteroido smūgis netoli Antarktidos galėjo sukelti ledynmetį, o prieš 13 tūkstantmečių kometa, nukritusi dabartinės Kanados teritorijoje, išnaikino didžiuosius gyvūnus Šiaurės Amerikoje ir taip pat kuriam laikui atšaldė Žemę. Pirmasis įvykis žinomas iš povandeninio kraterio, o asteroido poveikis nustatytas naujomis skaitmeninėmis simuliacijomis; antrasis nustatytas tyrinėjant žemės sluoksnių sandarą senųjų Amerikos civilizacijų archeologinėse radimvietėse.

***

Norite stebėti Mėnulį? Ne bėda – pasiimate teleskopą, išeinate į lauką ir stebite. Neturite teleskopo? Debesuota? Gyvenate didžiulės šviesos taršos rajone? Irgi ne bėda – „stebėti“ galima ir virtualiai: egzistuoja ne viena ir ne dvi internetinės programos, padėsiančios tai padaryti. Vienas įrankis – ACT-REACT Quick Map – jums leis pažvelgti į Mėnulio apžvalgos zondo (Lunar Reconnaisance Orbiter) duomenis. Platesnis jo pristatymas – UniverseToday straipsnyje.

***

Žinojote, kad Saulė užtemsta ir Marse? Nors Marso palydovai Fobas ir Deimas yra gerokai mažesni už mūsų Mėnulį, ir jų regimieji dydžiai visada yra mažesni, nei Saulės dydis, bet akmenukams praslinkus Saulės disku, pritemimas vis tiek matyti. „Curiosity“ praeitą savaitę užfiksavo vieną tokį dalinį užtemimą. Fobas – didesnysis iš dviejų mėnulių – pralėkė pro Saulės diską rugsėjo 13-ą dieną.

***

„Dawn“ zondo duomenys, atsiųsti iš asteroido Vestos, atskleidžia vis naujų įdomybių. Štai pavyzdžiui nors vandens ledo asteroide nėra, vandenilio jame visai nemažai. Žinoma, vandenilis ten egzistuoja ne dujinėje būsenoje – tokio jo neišlaikytų silpna asteroido trauka. Tačiau Vestoje aptikta nemažai hidrolizuotų – praturtintų vandenilio ir deguonies atomais – mineralų. Jie greičiausiai susidarė, kai į Vestą pakankamai nedideliu greičiu atsitrenkdavo kometos ir kitos uolienos, kuriose įkalintos lakios medžiagos neiškart išlėkdavo į kosmosą, bet kurį laiką virdavo asteroido paviršiuje.

***

Praeitą savaitę Jupiterio paviršiuje užfiksuotas žybsnis greičiausiai buvo sukeltas meteoro smūgio. Tačiau tiksliai šito nesužinosime, mat smūgis nepaliko jokio pėdsako viršutinėje, matomoje, atmosferos dalyje. Tai nėra labai keista – skaičiavimai rodo, kad kasmet į Jupiterį gali atsitrenkti net penkios dešimtys (!) panašaus dydžio meteorų, tačiau jų niekas nepastebi, kadangi žybsniai trunka vos keletą sekundžių. Situacija turėtų pasikeisti, kai Jupiterį 2016-aisiais metais pasieks zondas „Junona“ („Juno“). Taip pat ateityje geresniais teleskopais turėtų pavykti užfiksuoti žybsnį sukeliančio objekto sandarą paties smūgio metu, taigi galima bus nustatyti ir kas tai per objektas bei iš kurios Saulės sistemos dalies atklydo.

***

Pirmą kartą atrastos planetos aplink Saulę primenančias žvaigždes, esančias žvaigždžių spiečiuje. Avilio (Beehive) spiečiuje aptiktos dvi planetos yra „karštieji Jupiteriai“, t.y. tai yra dujinės milžinės, besisukančios labai arti savo žvaigždžių. Ar yra šansų tokiuose regionuose aptikti gyvybei tinkamų planetų? Galbūt ateityje ir pavyks, bet gyvybės jose rasti tikėtis neverta – žvaigždžių spiečiuose planetų orbitose yra pernelyg nestabilios, kaimyninės žvaigždės gali atimti planetas viena iš kitos, tad tikėtis, jog vienoje planetoje gyvybei tinkamos sąlygos egzistuos milijardus metų, yra labai maža.

Tuo tarpu prie vienos iš Glyzės katalogo žvaigždžių atrasta planeta, Gliese 163c, yra panašiausia į Žemę iš kol kas žinomų egzoplanetų. Nors kol kas tas „panašumas“ yra tik teorinių planetos sandaros modelių išvada, rezultatas vis tiek įdomus. Žinoma tai, kad planeta yra savo žvaigždės gyvybinės zonos vidiniame pakraštyje, taigi planetoje gali būti skysto vandens.

Augantį susidomėjimą egzoplanetomis rodo ir tai, kad Los Andželo trumpųjų filmų festivalio laureatu tapo fantastinis filmas apie astronautus, nukritusius toli nuo gimtosios Žemės.

***

Kuo ilgiau žiūrime į tamsius dangaus plotus, tuo senesnių galaktikų pavyksta atrasti. Naujoji rekordininkė švietė jau tada, kai Visatos amžius buvo vos penki šimtai milijonų metų. Tai – viena iš pirmųjų galaktikų. Besiformuojančių galaktikų šviesa sukėlė Visatos rejonizaciją, kurios metu per pirmąjį milijardą Visatos egzistavimo metų didžioji Visatos vandenilio dujų dalis iš neutralios tapo jonizuota; tada baigėsi vadinamieji „Tamsieji amžiai“. Nėra tiksliai žinoma, kada prasidėjo rejonizacija; tokių Tamsiaisiais amžiais egzistavusių galaktikų stebėjimai padės atsakyti į šį svarbų Visatos evoliucijos klausimą.

***

Kol kas neturime supratimo, kas per dalykas yra tamsioji energija; mokslininkai bando šitai pakeisti. Čilėje esančioje Cerro Tololo observatorijoje įrengtas naujas prietaisas, pavadintas „Tamsiosios energijos kamera“ („Dark Energy Camera“). Tai yra didelio detektoriaus ploto prietaisas, kuriuo bus fotografuojama viena aštuntoji dangaus skliauto ir ten ieškoma supernovų sprogimų, galaktikų ir jų spiečių. Labai tikslūs visų šių objektų stebėjimai leis nustatyti jei ne tamsiosios energijos prigimtį, tai bent jau įvairias jos savybes – pasiskirstymo tolygumą, poveikio mastelį ir panašiai.

***

Galaktikų susiliejimai yra neatsiejama Visatos evoliucijos dalis. Galaktikose esančios centrinės supermasyvios juodosios skylės taip pat turi susilieti ir tą padaryti santykinai greitai (greičiau, nei per milijardą metų po susiliejimo); šitai žinome iš stebėjimų, kuriais aptinkama labai mažai dvinarių supermasyvių juodųjų skylių. Bet kaip jos susilieja? Paties proceso aidas greičiausiai gali būti užšifruotas gravitacinėse bangose. Šie erdvėlaikio iškraipymai, numatyti bendrojoje reliatyvumo teorijoje, kol kas nėra aptikti stebėjimais, bet tikimasi tą padaryti per artimiausią dešimtmetį; be to, yra nemažai netiesioginių jų egzistavimo įrodymų. Teoriniais modeliais apskaičiuota, kad besijungiančios juodosios skylės ir iškart po susiliejimo kurį laiką virpanti naujoji skylė turi skleisti gravitacinių bangų signalą, leisiantį nustatyti ir juodųjų skylių mases, ir jų sukimosi aplink savo ašis greičius.

***

Kitąmet bus paleistas Europos kosminės agentūros (EKA) teleskopas „Gaia“, stebėsiantis mūsų Galaktikos žvaigždes ir sudarysiantis detaliausią trimatį Galaktikos žvaigždėlapį. Šiuo metu atliekami paskutiniai jo patikrinimai – teleskopas ir jį nešiantis erdvėlaivis testuojami labai žemoje temperatūroje. UniverseToday naudojasi proga ir pristato įvairias projekto detales.

***

Kosminiai grožiai apdovanoti prizais – apdovanoti Grinvičo karališkosios observatorijos ir „Naktinio dangaus“ („Sky at Night“) žurnalo redakcijos rengto ketvirtojo Metų astrofotografo konkurso laureatai. Absoliutus laimėtojas – Martinas Pugas (Martin Pugh), kurio darytą besijungiančių galaktikų poros M51 nuotrauką įdėjau žemiau.

M51. ©Martin Pugh
M51. ©Martin Pugh

Savaitės paveiksliuku parinkau šį pušies ir šiaurės pašvaistės derinį. Nieko labai moksliško, tiesiog gražu.

Pušis ir šiaurės pašvaistė Norvegijoje. ©Fredrick Broms (Northern Lights Photography)
Pušis ir šiaurės pašvaistė Norvegijoje. ©Fredrick Broms (Northern Lights Photography)

***

Kokia didžiausia kliūtis žmonijai iškeliauti į kitas žvaigždžių sistemas? Yra manančių, kad tai – mes patys. Tiksliau sakant, didžiausia problema yra įtikinti pakankamą žmonijos ir ypač valdžiažmogių dalį, kad tokie projektai yra nuostabūs ir labai reikalingi. Nes technologijos tokioms kelionėms jau beveik egzistuoja, tereikia tik jas pritaikyti. Net ir dar neegzistuojančios technologijos, pavyzdžiui virššviesinio greičio kelionių, jau yra po truputį vystomos.

***

Va toks šios savaitės naujienynas. Komentarai laukiami :)

Laiqualasse

4 komentarai

  1. Keliones i kitas zvaigzdziu sistemas kol kas neimanomos. Pats zinai jog del neturimu visu technologiju. Vien del gravitacijos bei varikliu. Ir beje pasakysiu kaip politikas, bet tai kainuotu nezmoniskus isteklius. Ir nelabai aisku i kuria zvaigzde turetu patraukti pirmieji zvaigzdziu-astronautai. Neskrisi juk prie artimiausios, tik pasigrozeti. Bet galima apie tai pasvajoti, labai idomu. Taciau nemanau kad ivyks pirmoji kelione i zvaigzde nei musu amziaus pabaigoje, nei kito viduryje. O del virssviesiniu skrydziu, labai juokingai nuskambejo tame straipsnyje “Exotic matter“. Nemanau kad jie turejo omenyje antimaterija.

    1. Techniškai teoriškai įmanoma būtų paleisti laivus-kolonijas, kurie judėtų lėčiau už šviesą, tačiau juose būtų sąlygos žmonėms gyventi, tad tikslą pasiektų išvykusiųjų vaikai arba anūkai.

      Taip, tai kainuotų nerealiai milžiniškus pinigus, dėl šito visiškai nesiginčiju. Tačiau manau, kad kokį dešimtadalį JAV kariuomenės biudžeto skyrus tokiam projektui, per keletą dešimtmečių būtų pasiekta. O jei ir nebūtų, tai šalutiniai produktai ir atradimai labai teigiamai pakeistų mūsų gyvenimus.

      Pats tikslas taip pat kol kas neaišku, dėl to irgi nesiginčiju. Bet vėlgi – per keletą dešimtmečių, kol toks laivas būtų paruoštas kelionei, jau greičiausiai būsime radę ne vieną ir ne dvi planetas, kuriose patvirtintas skysto vandens, o gal net ir biosferos, egzistavimas.

      „Exotic matter“ – ne antimaterija, o kažkas kitokio. Pats irgi tiksliai nepasakysiu.

      1. As jau turbut esu tai sakes, bet IMHO didziausia tarpzvaigzdiniu skrydziu problema yra trapios biologines gyvybes palaikymas. Ir velgi IMHO mes daug greiciau surasime buda „uploadinti“ zmoniu samone i kopijuojama kompiuterine terpe, negu rasime ekonomiska biologines gyvybes apsaugos/islaikymo tarpzvaigdziniame laive buda. Taigi pirma „upload&copy“, o tada skrendame kur tik norime. :)

        We are the Borg. Resistance is futile. You’ll be assimilated. :)

        1. Gal ir sakei, neatsimenu. Bet šiaip beveik pritariu. Nebent būtų padarytas koks nors ypatingas proveržis teorinėje fizikoje ir inžinerijoje, kuris leistų sukurti praktiškus FTL variklius per artimiausią šimtmetį. Kitu atveju jau turbūt galėsime būsimuosius kolonistus įtalpinti į nebiologinius kūnus.

Komentuoti: Sarunas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.