Antropinis principas

Kuo daugiau žmonija suvokia apie Visatą, kurioje gyvename, kuo geriau pažįsta įvairius reiškinius, valdančius tą gyvenimą, tuo labiau fundamentalūs klausimai ir problemos iškyla. Vienas toks, ypatingai fundamentalus, klausimas yra „kodėl Visata tinkama žmonėms gyventi?“. Kuo geriau ją pažįstame ir kuo detaliau suprantame, tuo labiau ima aiškėti, kad mūsų egzistavimas priklauso nuo daugybės faktorių, kurie atrodo tiesiog stebuklingai susidėstę tinkami, kad mes galėtume atsirasti. Įvairių esminių konstantų vertės privalo būti būtent tokios, kokios yra, o ne smarkiai kitokios, nes tada vis kažkas būtų „ne taip“ – arba žvaigždės nedegtų, arba nebūtų sunkiųjų elementų, reikalingų uolinėms planetoms susiformuoti, arba neveiktų amino rūgščių chemija, arba… Na, daugmaž turbūt suprantate.

Bet mes čia esame ir po Visatą dairomės bei klausimus klausiame. Tai kaip čia yra? Nejaugi Visata tikrai buvo *paruošta* mūsų egzistavimui? Tokią interpretaciją kartais propaguoja įvairūs religingi žmonės, nes tai lyg ir nurodo kažkokią aukštesnę jėgą, kuri mus sukūrė. Bet iš tiesų viskas yra žymiai paprasčiau ir turbūt daugelis jūsų jau nujaučiate, koks yra atsakymas. Jis slypi pirmajame šios pastraipos sakinyje. Mes esame ir užduodame klausimą; jei mūsų (šiuo atveju turiu omeny bet kokius pakankamai protingus stebėtojus, nebūtinai žmones) nebūtų, klausimas nebūtų užduotas; vadinasi vienintelė Visata, kurioje toks klausimas gali būti užduotas, yra Visata, kurioje gali atsirasti protinga gyvybė.

Šis atsakymas, nors gali pasirodyti labai paprastas ir nevertas viso rašinio, iš tiesų savyje slepia keletą įdomių išvadų. Pavyzdžiui, jame slypi teiginys, kad visi fundamentalių Visatos parametrų stebėjimai yra paveikiami „šališko pasirinkimo“ (angl. selection bias) problemos. Vien tai, kad mes esame ir galime atlikti matavimus, padaro tuos matavimus šališkais, ir to pakeisti neįmanoma. Kita, labiau tiesioginė, išvada – galbūt neverta nervintis dėl to, kad Visata atrodo „mums pritaikyta“, jei kitokioje mūsų paprasčiausiai nebūtų?

Aukščiau minėtas teiginys yra viena iš antropinio principo formuluočių. Nors neabejoju, apie panašius dalykus buvo galvojama jau nuo Apšvietos epochos laikų, principas suformuluotas tik praėjusio amžiaus antroje pusėje. Pirmoji formuluotė, kurioje panaudotas šis terminas, buvo pateikta 1973-aisiais metais. Australas astrofizikas Brendonas Karteris (Brandon Carter) pateikė dvi principo versijas:

– Silpnąją (angl. weak anthropic principle arba WAP), labai panašią į minėtąją aukščiau: „Mūsų padėtis Visatoje nėra atsitiktinė bent jau tuo, kad šioje Visatos dalyje mes galime egzistuoti“ („padėtis“ šiuo atveju apima ne tik erdvę, bet ir laiką);

– Stipriąją (angl. strong anthropic principle arba SAP): „Visatos sąranga turi būti tokia, kad kažkuriuo metu joje galėtų atsirasti protingi stebėtojai

(abu vertimai mano ir laisvi, Vikipedijoje rasite angliškus variantus). Vėliau principai buvo formuluojami šiek tiek kitaip, bet iš esmės šie du variantai išliko. Beje, nors principas vadinamas „antropiniu“, t.y. „žmogiškuoju“, jo formuluotėse paprastai kalbama apie bet kokius protingus stebėtojus (kartais – apie anglimi paremtą gyvybę), bet ne konkrečiai apie žmoniją.

Na gerai, paklausite jūs, bet kas iš to? Aišku, kaip ir visa filosofija, šis pamąstymas taip pat neturi daug praktinės naudos. Bet nagrinėjant Visatos sandarą, susivokti iš filosofinės pusės visai pravartu. Be to, iš antropinio principo kyla keletas praktikoje vertingų išvadų:

Trigubas-alfa procesas: XX a. pirmoje pusėje nustatyta, jog Visatoje yra gana daug anglies; tai yra trečias dažniausiai pasitaikantis cheminis elementas po vandenilio ir helio. Anglis taip pat reikalinga mums žinomai gyvybei atsirasti, taigi remiantis silpnuoju antropiniu principu galima teigti, jog mūsų Visatoje turi egzistuoti kažkoks natūralus procesas, leidžiantis atsirasti angliai, net jei tas procesas ir atrodytų labai neįtikimas. Anglas astrofizikas Fredas Hoilas (Fred Hoyle) dar šeštajame dešimtmetyje šitaip argumentuodamas (aišku, nenaudodamas dar nesugalvoto „antropinio principo“ termino) numatė, jog anglies izotopas su šešiais protonais ir šešiais neutronais turi turėti energijos lygmenį, į kurį galėtų „įšokti“ trys besijungiantys helio branduoliai. Tokį procesą jis pavadino trigubu-alfa (angl. triple-alpha, nes helio branduoliai yra alfa dalelės). Vėliau jo spėjimas buvo patvirtintas eksperimentiškai, o procesas aptiktas žvaigždėse, artėjančiose prie gyvenimo pabaigos.

Geologija ir gyvybės istorija: kaip ir Visatai, taip ir mūsų Žemei galima pritaikyti analogišką principą. Jei ji būtų netinkama gyvybės egzistavimui, mes neegzistuotume ir negalėtume jos tyrinėti. Taigi Žemės tyrimai, kuriais bandoma išsiaiškinti gyvybės atsiradimą ir vystymąsi, taip pat yra šališki. Jų šališkumas ne visada yra svarbus, bet bandant daryti kažkokias išvadas apie gyvybę kitur Visatoje, reikia šio fakto nepamiršti.

Protinga gyvybė kitur Visatoje: mūsų egzistavimas reikalauja tam tikro struktūros sudėtingumo lygio – juk nuo pirmųjų gyvybės užuomazgų Žemėje praėjo keturi milijardai metų, kol atsirado žmonės. Iš antropinio principo išplaukia, jog mūsų kosminė aplinka – Žemė, Saulės sistema, greičiausiai net ir padėtis Galaktikoje bei Galaktikos amžius – yra kažkuo ypatinga. Todėl tai, kad Žemėje yra gyvybė, visai nebūtinai reiškia, kad gyvybės turi būti ir kitose planetose. Kai kurie skeptiškai nežemiškos gyvybės egzistavimo atžvilgiu nusiteikę tyrinėtojai šiuo principu remiasi, teigdami, jog visai gali būti, kad net visame Paukščių Take daugiau nėra protingos gyvybės, nes žemiškajai gyvybei atsirasti reikia labai jau daug sutapimų. Kol kas negalime pasakyti, kiek jie teisūs ar neteisūs, tačiau yra susijęs reiškinys, kurį pakomentuoti galime.

Visatos amžius: remdamiesi antropiniu principu galime teigti, jog mūsų padėtis Visatoje laiko plotmėje yra neatsitiktinė ir netgi galime suprasti, kodėl. Visatos struktūra kol kas nuo pat Didžiojo sprogimo vystosi ir darosi vis sudėtingesnė: atsiranda galaktikos, žvaigždės, planetos, o bent vienoje planetoje net ir gyvybė. Kai Visata buvo daug jaunesnė, nei yra dabar, joje dar nebuvo pakankamai sunkiųjų cheminių elementų, reikalingų atsirasti uolinėms planetoms. Taigi tikimybė, jog kur nors egzistuoja milijardais metų už mus senesnė civilizacija, yra nykstamai mažai. Iš kitos pusės, jei Visata būtų daug senesnė, didžioji dalis žvaigždžių būtų pavirtusios baltosiomis nykštukėmis ar sprogusios supernovomis, tad vėlgi tikimybė gyvybei užsimegzti ir išvystyti intelektą būtų labai nedidelė. Dar vienas keistas sutapimas, taip pat paaiškinamas antropiniu principu, yra vadinamas „kosmine konspiracija“ ir visiškai nesusijęs su ateiviais, statančiais piramides Egipte. Taip apibūdinamas faktas, jog išmatuoti santykiniai tamsiosios energijos ir materijos tankiai Visatoje yra gana panašūs – atitinkamai 0,7 ir 0,3. Prieš tris milijardus metų jie buvo lygūs, dar prieš tris materijos tankis dar smarkiai dominavo. Po keleto milijardų metų tamsiosios energijos santykinis tankis taps gerokai didesnis, nei materijos. Ar gali būti, jog mūsų egzistavimas kitu metu neįmanomas ir dėl to, kad jam reikia kažkokio panašaus šių tankių santykio? Galbūt. Deja, tikslesnio atsakymo vėlgi nėra.

Kosmologinis principas: apie tai jau kaip ir rašiau aukščiau, bet verta pasikartoti ir pabrėžti. Kosmologinis principas, suformuluotas dar Koperniko, teigia, jog mūsų padėtis Visatoje nėra niekuo ypatinga. Antropinis principas tam prieštarauja. Turint omeny, kad kosmologiniu principu remiasi didžioji dalis mūsų kosmologijos, labai svarbu įvertinti, kiek jo veikimą apriboja antropinis principas ir į tuos apribojimus atsižvelgti, darant visokias išvadas.

Multivisatos: stipriuoju antropiniu principu teigiama, kad kiekviena Visata turėtų būti tokia, kad joje galėtų atsirasti protingi stebėtojai. Nors kitų Visatų stebėti negalime, bet jei tai pasikeistų ir pavyktų sugalvoti būdą, kaip patekti ar bent pažvelgti už mūsų Visatos ribų, šį principą būtų galima patikrinti eksperimentiškai. Tereikėtų rasti Visatą, kurioje protingi stebėtojai atsirasti negali, ir jis būtų paneigtas. Silpnąjį antropinį principą paneigti irgi teoriškai įmanoma panašiais stebėjimais, tik jiems netgi nereikėtų kitų Visatų; užtektų pakankamai gerai išžvalgyti mūsiškę ir patikrinti, kiek „ypatingos“ yra vietos, kuriose užsimezga protinga gyvybė. Jei paaiškėtų, kad protinga gyvybė egzistavo ir prieš 12 milijardų metų, jei jos rastume tuštumose tarp galaktikų ar prie juodųjų skylių įvykių horizontų – antropinis principas taptų nebereikšmingas. Bet kol kas jo ignoruoti nedera.

Beje, antropinį principą naudoti ne visada yra gerai. Nereikia jo laikyti panacėja, paaiškinančią visas keistenybes, ir kiekvieną keistą stebėjimą nurašyti kaip „dar vieną antropinio principo pasireiškimą“. Daugelis keistai atrodančių reiškinių turi visai nekeistus paaiškinimus, o net jei tokių paaiškinimų ir nerandame, jie visai nebūtinai yra susiję su protingų stebėtojų egzistavimu ar kokiu kitu šališku pasirinkimu, atsirandančiu dėl mūsų sugebėjimo tuos reiškinius stebėti. Taigi kaip ir su visais kitais dalykais, taip ir su antropiniu principu elgtis reikia atsargiai ir žinoti, ką darai.

Laiqualasse

17 komentarų

  1. Ne visai sutinku, kad multivisatos su „negyvomis“ visatomis paneigtų griežtąjį antropijos principą.

    Tai, yra, jei galėtume įrodyti negyvų visatų egzistavimą, jos taptų mūsų stebimosios realybės dalimi. Ergo, mes taptume jų netiesioginiais stebėtojais.

    Galbūt griežtajame principe „Visatos sąrangą“ reiktų praplėsti platesne sąvoka „tarpusavyje įrodomų Visatų aibės sąranga“.

    Arba, kitaip: „Realybė turi būti tokia, kad joje kažkuriuo metu atsirastų protingi stebėtojai“.

    Nes čia man kyla klausimas, kur nustatoma Visatos riba. Ar iki Galilėjaus ji apsiribojo Žeme? Ar dabar ji apsiriboja Regimąja Visata? Įvykių horizontu? Stebimąja Visata? Kažkuo, kas yra už Stebimosios Visatos, bet vis dar su panašia į mūsiške fizika? Tai yra, ar negalime teigti, kad Kosmologinis principas galioja ir „panašioms“ visatoms, jei įrodytume jų egzistavimą?

    Antras dalykas, dėl kurio nesutinku – kad kosmologinis principas prieštarauja antropiniam. Sakykim, apatinė ir viršutinė palankių gyvybei sąlygų tikimybių ribos. A. teigia, kad *privalo* būti *bent vienas* erdvėlaiko taškas, kur būtų minimaliai pakankamos sąlygos sąmonei išsivystyti; K. teigia, kad jei *yra* vienas toks taškas, tai jų *gali būti* iki begalybės.

    1. Griežtojo antropinio principo formuluotę nurašiau nuo Vikipedijos. Mano durna galva, tavo siūloma formuluotė tinkamesnė, tačiau man asmeniškai apskritai SAP atrodo pernelyg „toli siekiantis“ nepamatuotas teiginys, kitaip tariant, man jis išvis nepatinka.

      Visatą apibrėžčiau kaip (globaliai neskylėtos) erdvės visumą, kur iš vieno taško į kitą galima patekti padarius trimatę (arba galbūt keturmatę, jei pridedame laiko koordinatę) transliaciją. Taigi perėjimas per kokius nors daugiamačius barjerus arba kirmgraužas jau galėtų vesti į kitas Visatas. Bet mano apibrėžimas ne geresnis, nei bet kurio kito eilinio žmogaus.

      Kosmologinis principas kaip ir teigia, kad Visata visur ir visomis kryptimis yra maždaug vienoda, o mūsų padėtis nėra privilegijuota. Tipinė „vieta“ Visatoje yra tuštuma tarp galaktikų. Taigi antropinis principas jei ir nepaneigia kosmologinio, tai bent jau apriboja pastarojo veikimą. Taip, galima teigti, jog mes esame „tipinėje“ vietoje, kurioje gali egzistuoti gyvybė. Bet pats faktas, kad šioje vietoje gali egzistuoti gyvybė, padaro mūsų padėtį ne visiškai atsitiktinę.

      1. Dėl SAP, su juo sutinku neskaitant kai kurių formuluočių (kas yra Visata? kas yra stebėtojas? ką reiškia „protingas“? ar „kažkuris metas“ gali būti t=inf? ar tokiam stebėtojui pakanka tik atsirasti, ar dar reikia išlikti siekiant kažkokių tikslų?). Tarkim, kad dėl jų pavyksta susitarti tiek, kad iš filosofinių konstruktų pavirsta matematiniais apibrėžimais. „Protingą stebėtoją“ pakeisčiau „eksperimentatorium“, „Visatą“ – „realybe“.

        Tai, ką apibrėži kaip Visatą – matematiškai tėra topologija. Negali būti taškų A ir B tokių, kad egzistuotų taškas C, kad metrikai |AB| neegzistuotų metrikos |AC| bei |BC|, |AC|<=|AB|, |BC|<=|AB|. Tokio teiginio teisingumu (atmetus laiko koordinatę) abejoju, bet OK. Lyrinis nukrypimas, sorry – bet kai kuriomis topologijos savybėmis norėčiau pasiremti.

        Taigi, kirmgraužos. Jos pažeidžia trimatę topologiją, bet juk matematiškai įmanomos keturmatės, kurių projekcijos trijuose matmenyse nebėra topologijos. Dvi skirtingos istorijos su viena pradžia ir viena pabaiga. 4D topologija, 3D nebe. Pasinaudok skirtinga istorija – ir štai tau kirmgrauža.

        Ne perėjimas į kitą Visatą, o tik į skirtingą tos pačios Visatos istoriją. Nevadinčiau skirtingų vienos Visatos istorijų skirtingomis visatomis, nors galbūt Jūtūbėje toks sugretinimas tinka.

        Kirmgraužos šitaip nepaneigia priežastingumo, vadinasi – jei jose laikas per daug "neišsitampo", jos nepažeidžia nei SAP, nei KP.

        Dėl "privilegijuotos padėties". Man tai panašu į Didelių Skaičių Problemą. Nykstamai mažos tikimybės įvykis neapibrėžtai didelėje įvykių erdvėje. *Tokių* mažų ir didelių, kad L'Hospitalis nepadės.

        Ką gauname? Kažkokią naivią Dreiko lygtį. Kurios tikslus sprendimas atitiktų ir KP, ir SAP. Kuriai KP ir SAP tiesiog nubrėžia ribas.

        Taigi, taip: mūsų padėtis nei atsitiktinė, nei tipiška. Bet tokių neatsitiktinių ir netipiškų padėčių gali būti be galo daug!

        1. Turiu prisipažinti, kad visos topologijos man yra per aukštos materijos, taigi tavo paaiškinimą supratau tik labai miglotai.

          Dėl privilegijuotos padėties dabar jau aiškiau ir maždaug sutinku. Gal tada perfrazuočiau taip – AP (nesvarbu, stiprus ar silpnas) nepaneigia KP, bet kažkiek jį apriboja.

          1. Tokios figūros pavyzdys galėtų būti pusmėnulis. Tai vienajungė figūra, be skylių. Tačiau galima nubrėžti tokį pjūvį (tiesę), kuri nukirstų abu kampus, padalydama figūrą į tris dalis – jungią aibę vienoje pusėje ir dvi nejungias kairėje.

            Jeigu laiko ašį paimsime statmeną tai tiesei, tai ir gausime kažką panašaus į „kirmgraužą“ – dvi nesusijusias erdvės dalis, sujungtas praeityje ar ateityje. Stebėtojui iš kitos istorijos atrodytų, kad objektas dingsta viename taške, ir atsiranda visai kitame, nutolusiame.

            1. Aha, dabar aiškiau :) Tada pamėginsiu suformuluoti ir kažkokį platesnį atsakymą į aukštesnį tavo komentarą.

  2. …ir, beje, kosmologinis negalioja laiko ašyje, nes juk žinome, kad Visata praeityje buvo kitokia bei spėjame, kad ateityje bus kitokia. Ko negalime pasakyti apie asimetriją x,y,z ašyse konkrečiu laiko pjūviu.

  3. Siek tiek nusirasysiu i pievas… apie fine-tuned visata… Charles Sanders Peirce gana idomia minti turejo.

    Peirce makes everything in the phaneron evolutionary. The whole system evolves. Three figures from the history of culture loomed exceedingly large in the intellectual development of Peirce and in the cultural atmosphere of the period in which Peirce was most active: Hegel in philosophy, Lyell in geology, and Darwin (along with Alfred Russel Wallace) in biology. These thinkers, of course, all have a single theme in common: evolution. Hegel described an evolution of ideas, Lyell an evolution of geological structures, and Darwin an evolution of biological species and varieties. Peirce absorbed it all. Peirce’s entire thinking, early on and later, is permeated with the evolutionary idea, which he extended generally, that is to say, beyond the confines of any particular subject matter. For Peirce, the entire universe and everything in it is an evolutionary product. Indeed, he conceived that even the most firmly entrenched of nature’s habits (for example, even those habits that are typically called “natural laws”) have themselves evolved, and accordingly can and should be subjects of philosophical and scientific inquiry. One can sensibly seek, in Peirce’s view, evolutionary explanations of the existence of particular natural laws. For Peirce, then, the entire phaneron (the world of appearances), as well as all the ongoing processes of its interpretation through mental significations, has evolved and is evolving.

    Atsitiktinai nesudeliosi zmogaus tiesiog is atomu, atsitiktinai neparinksi desniu kad gyvybe visatoje egzistuotu, statistiskai tai zinoma imanoma, bet apie tokios tikymybes eile geriau patyleti :) Taciau… pritaikant evoliucija, is primityviu formu (ar desniu) laikui begant gali issirutulioti sudetingos strukturos.

    Tikrai abejoju kad multiversai tokie… evoliuciskai neefektyvus, jog desniai tiesiog parenkami „atsitiktinai“.

    As manau gyvybe visatai yra reikalinga jos pacios egzistavimui ir tiesiog yra atrankos produktas.

    1. Galiu sutikti dėl atsitiktinių pokyčių, tačiau neįsivaizduoju, kokia natūrali atranka galėtų veikti visas Visatas. Nejaugi yra kažkoks veiksnys, kuris nulemtų Visatos išnykimą, jei jo nesustabdytų mąstantys stebėtojai? Tai skamba labai jau mistiškai ir grandioziškai…

      1. Mysliau, evoliucinis [ne]efektyvumas yra loginis dydis – jis arba yra, arba ne. Jeigu efektyvumo koeficientą apibrėšime kaip konstruktyvių ir destruktyvių pokyčių santykį, tuomet evoliucija efektyvi net ir tuo atveju, kai koeficientas lygus 1.000….001, 0.000….001 įvykių erdvės dalyje.

        Jei išsireikšime per entropiją, tai pakanka, jog ji nežymiai mažėtų aplinkinės erdvės sąskaita. Tai gali būti Žemė galaktikos požiūriu, mūsų laikas Visatos amžiaus atžvilgiu, mūsų Visata multivisatos atžvilgiu. Kaip ir aukščiau rašiau: be galo didelėje įvykių erdvėje nutinka ir beveik neįmanomi dalykai. Net jei dėsniai parenkami atsitiktinai!

        Dėl gyvybės – sutinku. Ji reikalinga tik savo pačios egzistencijai (jei ignoruosime simuliacijos, aukštesnio proto ir pan. galimybes).

        Laiqualasse: manau, maišai priežastį su pasekme (kurios, galima sakyti, čia susipynusios rekursyviai). Mąstantis stebėtojas neapsaugo Visatos nuo išnykimo, jis jį *sukelia*. Nėra stebėtojo – nėra atskaitos taško, kurio atžvilgiu kažkas egzistuoja – nėra egzistencijos – nėra susikūrimo ir išnykimo.

        Kita interpretacija: kol nėra stebėtojo – tol Visata ir egzistuoja, ir neegzistuoja, nes nėra eksperimentatoriaus, kuris galėtų pateikti vieno ar kito įrodymą, taip paneigdamas priešingą. Kadangi neegzistuojančios visatos niekaip mūsų paveikti negali, tai mes tokią galimybę ir atmetame. Iš čia ir gaunasi: visata egzistuoja tik tuomet, kai ji turi stebėtoją ;]

        Tai yra, ne Visata yra būtina prielaida stebėtojui atsirasti, bet priešingai: stebėtojas yra būtina prielaida Visatos egzistencijai įrodyti.

        1. Kvantinės superpozicijos pritaikymas Visatai – super idėja! Ir tai netgi paremtų tam tikrą SAP variantą :)

        2. Jei visata egzistuoja tik tada kai turi stebetoja (primena kai Einsteinas apie menuli ir kvantine fizika snekejo), is to seka, jog neegzistuoja viskas ko mes netamote, iskaitant multiversus, net jei jie ir turi „vidinius“ stebetojus. Netgi ir tai ko nematome uz matomos visatos ribu neegzistuoja. O priimant principa kad pletimasis vis greiteja ir greites, galima prieit prie isvados jog visata nyksta, nepriklausomai nuo to ar joje yra stebetojas ar ne, taigi kontradikcija, ir sioje logineje sekoje yra klaida.

          Laiqualasse, taip toks veiksnys gali egzistuoti. Bet nebutinai egzistuoja, dar daug desniu mes nezinom ir nesuprantam, per pora simtu metu tiek buvo pasiekta… o kur palyginti su 13.7 mlrd metu istorija.
          Kitas variantas nebutinai isnykimas, o atvirksciai egzistencija.

        3. Laiqualasse: ne visai kvantinė superpozicija. Kvantinėje mechanikoje kolapsas būtinai turi įvykti, ir jo rezultatų aibė yra apibrėžta bei baigtinė. Mano pasiūlytoje interpretacijoje kolapsas gali turėti tik vieną rezultatą, arba rezultato gali išvis nebūti.

          Toks nevykęs matematinis pavyzdys. Ridename kauliuką. Seką pavadinkime „sėkminga“ tuomet, kai šešetų joje bus sukaupta daugiau nei bet kokių kitų skaičių. Ar mes galime „nesėkmingą“ sekos pradžią laikyti „nesėkmingos“ visos sekos požymiu? Ne, tačiau su kiekvienu išristu kauliuku tikimybė, kad toji seka bus sėkminga, nyksta eksponentiškai.

          Tarkim, kad mus domina tik „sėkmingos“ sekos – iš jų norėsime padaryti kažkokią analizę. Bandome, bandome – o „sėkmingų“ kaip „neegzistuoja“, taip negzistuoja, ir staiga viena iš tų „nesėkmingų“ tampa „sėkminga“! Tas pats objektas, kuris anksčiau neegzistavo „sėkmingų“ sekų aibėje, staiga pradėjo egzistuoti. Tai, kas iki tol buvo nereikšminga – tik statistinės šiukšlės, – staiga tapo labai svarbiu analizuotinu objektu.

          Ar būtume ką nors sugadinę, jei tą staiga „sėkminga“ tapusią seką žingsniu anksčiau būtume pašalinę iš eksperimento? Ne, tiesiog pašalinome kažką neegzistuojančio. Kažką „neįgavusio egzistencijos“.

  4. Mysliau, egzistencija gali būti apibrėžta labai įvairiai. Praktiškai, apibrėžimų skirtumai tesiskiria kontekstu ir griežtumu. Pavyzdžiui Žemė egzistuoja – tai akivaizdu. Bet čia mes nutylime, kad ji egzistuoja *mums*, kaip elementas *stebimų materialių kūnų aibėje*.

    Matematikas teigtų, kad egzistuoja pilnoji visų aibių ir jų poaibių aibė. Analitinis konstruktas, kuriam neprieštarauja aibių teorija, kurio savybės gerai žinomos, ir kurį gali sėkmingai pritaikyti praktiniams uždaviniams.

    Tačiau, parodyk man tokios aibės pavyzdį. Tokio realaus pavyzdžio nerasi, nes kontekstas yra ne fizikinė realybė, o grynasis protas.

    Taigi, vienu atveju kontekstas – materialus, antru – abstraktus. Pirmu atveju egzistencija griežta (rožiniai nematomi vienaragiai neegzistuoja), antru – laisva (rožiniai nematomi vienaragiai yra validūs konstruktai, tad jei reikia – galima remtis prielaida, jog egzistuoja). Kraštutinumai: įrodyti, kad egzistuoja bei įrodyti, kad negali egzistuoti.

    Fizikinę egzistenciją brėžčiau kažkur per vidurį. Egzistuoja, kai gali mus kažkaip veikti, arba dėsniai reikalauja, kad egzistuotų. Jeigu mūsų dėsniai reikalauja, kad multivisatos egzistuotų – tuomet jos ir egzistuoja, nors jų ir nestebime *tiesiogiai* (bet jų egzistavimo būtinumą, taigi ir faktą, įrodo stebimų reiškinių savybės).

    Jeigu mes tik spėjame, kad egzistuoja multivisatos, bet postuluojame, kad niekuomet jų būtinumo negalėsime įrodyti – tuomet jos egzistuoja tik viename iš modelių, bet ne realybėje. Kitaip tariant, neegzistuoja, nes tėra tik rožiniai vienaragiai.

    Tame, ką vadini kontraindikacija, įžvelgiu kitą loginę klaidą: antropocentriškumą. Kad *mūsų* Visata *iki šiol* turėjo tendenciją nykti, dar neįrodo, (a) kad greitėjimas nesustos, (b) kad neliks, ką stebėti, (c) kad stebėtojai išnyks, (d) kad stebėtojai neras būdų Visatos [lokalų] nykimą sustabdyti. Galų gale: kad neegzistuoja panašios visatos, kurios nesiplečia greitėjančiai. Nykimas tėra mūsų stebėjimų išdava, kitam stebėtojui gali jo nebūti – iš čia ir teigiu, kad nykimo konstatavimas priklauso nuo stebėtojo egzistencijos.

    Kitas scenarijus: visatoje gali egzistuoti skirtingos nepriklausomos stebėtojų populiacijos. Viena iš jų gali pakeisti savo subjektyvų suvokimą taip, kad „nukeltų“ visatos nykimą į begalybę. Vieniems visata išnyks, kitiems egzistuos amžinai.

  5. Atgalinis pranešimas: Gyvenimas per vidurį | Konstanta-42

Komentuoti: rwc Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.