Prieš porą savaičių bendravau su vienu žmogumi, kuris, užėjus kalbai apie orą, pasakė maždaug taip: „Per žinias girdėjau, kad Žemės link artėja Saulės žybsnis, tai gal atšils šiek tiek.“ Pokalbis įvyko Anglijoje tuo metu, kai buvo ta bjaurioji „vasara“ su daug lietaus ir nelabai daug temperatūros, taigi noras, kad atšiltų, suprantamas. Bet mąstymas – klaidingas. Mat Saulės žybsniai Žemės nešildo.

Saulės žybsnis – tai energingų dalelių pliūpsnis, paleistas iš Saulės paviršiuje esančios dėmės, persijungiant joje esančių stiprių magnetinių laukų linijoms. Žybsniai skirstomi į įvairias klases pagal galingumą, matuojamą vatais, krentančiais į vieną kvadratinį metrą netoli Žemės. Pavojingiausi, X klasės, žybsniai gali pasiekti 10^(-4) W/m^2 rentgeno spindulių ruože. Per visą elektromagnetinių bangų spektrą galia yra gal dar dešimt kartų didesnė.

Daug tai ar mažai? Ant Žemės paviršiaus krentanti Saulės šviesos galia yra maždaug 1 kilovatas į kvadratinį metrą. Tai yra bent milijoną kartų daugiau, nei galingiausi Saulės žybsniai. Taigi regimajam Saulės šviesiui ar Žemės temperatūrai žybsniai neturi visiškai jokios įtakos. Gerokai labiau Žemės paviršių pasiekiančios energijos kiekis kinta ne tik dėl debesų, bet ir dėl praskrendančių paukščių metamų šešėlių.

Bet jei žybsniai tokie negalingi, tai kodėl jie laikomi pavojingais? Ogi todėl, kad jų energija sutelkta didelio dažnio – rentgeno ir gama – spinduliuotėje. Tokie spinduliai, prasiveržę pro apsaugines Žemės magnetosferos užtvaras, gali pažeisti elektroninius prietaisus ir sukelti daug problemų. Čia svarbu tai, jog žybsnis yra trumpas, bei staigus, iš Saulės atlekiančių dalelių srauto pokytis. Magnetosferos ir Saulės vėjo balansas gali susvyruoti; taip kyla geomagnetinės audros ir panašūs galimai pavojingi reiškiniai. Visgi dauguma žybsnių, apie kuriuos pranešama, yra gerokai silpnesni, nei X klasės, tad ir jų keliamas pavojus yra mažesnis.

Na o pranešama apie žybsnius todėl, kad dabar pagaliau gauname pakankamai išankstinės informacijos, kad galėtume kažką pasakyti anksčiau, nei žybsnis pasiekia Žemės paviršių. Prieš 11 metų, kai buvo paskutinis Saulės aktyvumo pikas ir žybsnių taip pat būta gausu, neturėjome nei Saulės dinamikos observatorijos (SDO), nei poros STEREO aparatų, kurie stebi Saulę iš abiejų pusių ir gali mums pranešti apie reiškinius priešingoje Saulės pusėje, nei matome iš Žemės. Tokia žinių gausa leidžia net ir naujienų tarnyboms pradėti pasakoti apie „Saulės orus“ panašiai, kaip sinoptinės technologijos leido pradėti skelbti orų prognozes. Nors iki tikrų prognozių dar nepriėjome, galbūt tą pasieksime iki kito maksimumo po dar 11-12 metų.

Galbūt dabar krapštotės pakaušį ir galvojate, kad kažkur esate girdėję, jog Saulės aktyvumas visgi atsakingas už karštį Žemėje. Iš dalies tai yra tiesa – aktyvumo piko metu Saulės šviesis truputį padidėja tiesiog bendrai, ne žybsnių metu. Bet tas padidėjimas pats vienas negali paaiškinti temperatūrų kitimo per paskutinį dešimtmetį, kad ir kaip to norėtų klimato kaitos „skeptikai“ ir panašūs tipai.

Laiqualasse