[Kai kam gali pasirodyti, jog įraše yra šiek tiek spoilerių ir kitokios aerodinamikos. Nesakykit, kad neperspėjau]

Šiaip aš komiksų neskaitau; netraukia kažkodėl, ir tiek. Bet komiksiniai filmai visai patinka. Turiu omeny tuos naujuosius, maždaug iš pastarojo dešimtmečio. Ir visokie Betmenai, ir Eksmenai, ir kitokie -menai susižiūri visai smagiai. Taip pat smagiai susižiūrėjo ir naujausias Marvelio produktas „Avengers“ (sakykit ką norit, „Keršytojai“ skamba prasčiau). O šiandien netikėtai sužinojau, jog ir prie „Avengers“, ir prie ankstesnių serijos filmų (bent jau „Iron Man“ ir „Thor“) kūrimo prisidėjo ir… fizikai, patarinėję scenaristams ir režisieriams įvairiais moksliniais klausimais.

Toks bendradarbiavimas yra „Mokslo ir pramogų apykaitos“ („Science and Entertainment Exchange„) projekto dalis. Projekto idėja – suvesti JAV Nacionalinės mokslų akademijos narius su Holivudo filmų kūrėjais, kad mokslininkai galėtų bent truputį pataisyti situaciją su gamtos dėsnių nepaisymu daugelyje filmų. Aišku, ne kiekviename filme mokslininkų žodis kažką reiškia, o kai reiškia, tai to nelabai pastebime, nes mokslininkų darbo pasėkmė yra mažesnis klaidų kiekis. O ko nėra, tą pamatyti sunkiau.

Prie „Thor“ ir „Avengers“ siužetų šiek tiek nagus prikišo astrofizikas/kosmologas Šonas Kerolis (Sean Carroll), mokslamėgiams internautams pažįstamas kaip vienas iš „Cosmic Variance“ blogo autorių. Dviejuose įrašuose jis dalijasi įspūdžiais apie Torą – ir iš žiūrovo, ir iš mokslininko požiūrio taško. Neversiu visko, kas ten parašyta, tik atkreipsiu dėmesį, jog atrodo, kad Džeinė Foster iš slaugės (kokia buvo komiksuose) astrofizike tapo būtent Kerolio dėka. Tai jau yra šaunu. Taip pat buvo išvengta bent vienos nesąmonės – plokščios planetos, nuo kurios nustumti padarai nukrenta „žemyn“.

Apie „Avengers“ pasakojama kitame įraše. Daug detalių apie filmo elementus, kuriuos pakeitė/pašalino/pridėjo mokslininkai, nėra, tačiau šiek tiek aprašomas bendras procesas. Taip pat yra keletas pamąstymų bendrai apie šitokio projekto prasmę. Juk šitas filmas – fantastinis, jame egzistuoja žmogus su protingu egzoskeletu, du skandinavų dievai, du mutantai, ateiviai… Kokios mokslinės logikos ir atitikimo fizikos dėsniams galime reikalauti? Tokioje kritikoje tiesos yra, tačiau čia verta pažvelgti iš kitos pusės. Bet koks grožinis kūrinys, nesvarbu, ar realistinis, ar fantastinis, labai nukenčia, jei jame trūksta vidinės logikos. Fantastiniuose kūriniuose išlaikyti vidinę logiką sunkiau, nei realistiniuose, nes fantastikoje pagal apibrėžimą yra įvedama bent kažkokių nerealių elementų, kurie gal smarkiai pakeisti įvairius dalykus pasaulyje. Na kad ir pusiau humoristinė Supermeno kritika, pritaikoma ir daugeliui kitų superherojų – kodėl jie negelbsti pasaulio gerokai efektyviau, nors puikiai galėtų tą daryti ir lyg ir neturi jokių moralinių nuostatų, neleidžiančių taip elgtis? Va tai yra skylė vidinėje logikoje. Kita galima problema – kaip į vieną komandą apjungti žmogų-robotą, genetiškai modifikuoti superkarius ir Skandinavų dievus? Tokias problemas irgi sprendė mokslininkai, ir pasiūlė keletą idėjų, kurios lyg ir padėjo visam filmui. Ir tai yra labai gerai.

Visi tie pamąstymai apie prasmę susiveda į vieną mintį. Mokslininkų darbas, pažiūrėjus labai giliai filosofiškai, yra pasaulio veikimo dėsnių pažinimas, tyrinėjimas, supratimas ir aiškinimas. Ir nesvarbu, kad tas pasaulis galbūt egzistuoja tik komiksų knygose ar kino ekrane. Jį taip pat galima tyrinėti, galima rasti jame vidinę logiką; o jei įmanoma prisidėti prie tos vidinės logikos atsiradimo, tai dar geriau.

Pabaigai – truputis interviu su genetiku, kuris atsako į klausimus apie „Avengers“ matomų technologijų realistiškumą. Žiūrėti nuo 5:45:

[tentblogger-youtube mqJEGf9U2XU]

Laiqualasse