Bene dažniausias priekaištas, kurio astrofizikai ir kiti labai teorinių fundamentalių mokslų atstovai sulaukia iš plačiosios visuomenės – tų tyrimų regimos naudos nebuvimas. „Kam jų reikia?“ klausia dažnas žmogus. Atsakymų į šį klausimą yra nemažai, pradedant pažinimo džiaugsmu, baigiant įvairiais netiesioginiais atradimais, kuriuos ta mokslo sritis atnešė į kasdienį gyvenimą. Tačiau tie visi aiškinimai jau daug kartų girdėti. Geriau pasižiūrėkime į kitokį, deramai neįvertintą, būdą, kaip astrofizikos žinios gali padėti daugeliui žmonių.

Ką turiu omenyje? Ogi tokį daugybei Vakarų pasaulio gyventojų (spėju, kad daugiau merginoms/moterims, nei vaikinams/vyrams) ramybės neduodantį klausimą – kaip numesti svorio? Taip taip, jūs perskaitėte teisingai. Šiame įraše papasakosiu apie keturis astrofizikinius dalykus, kurių žinojimas jums padės subalansuoti savo mitybą, jaustis energingesniems, numesti nenorimų kilogramų ir taip toliau.

Pradėkime nuo to, kad daugelis ypač konkrečiose reklamose sutinkamų dietologų pataria valgyti tokį maistą, kokį valgė ir protėviai, nes mūsų organizmai prie tokio maisto geriausiai prisitaikę. Bet dabar paklauskime, o kas visgi yra tie mūsų protėviai? Ir kaip giliai reikia eiti? Savaime suprantama, jei tai, ką valgome mes, yra blogai, o tai, ką valgė protėviai – geriau, tai tas, ką valgė jų protėviai – dar geriau. Vadinasi kuo senesnis (turiu omeny ne galiojimo datą, bet receptūrą, ingredientus ir t.t.) maistas – tuo geriau. Na tai ir galvokime apie senus protėvius. O protėviai yra tai, iš kur mes atsiradome. Astrofizika mums sako, kad didžioji dalis mūsų organizmo cheminių elementų susidarė masyviose žvaigždėse, kurios vėliau sprogo supernovomis. Bet kam sustoti čia? Žvaigždės atsirado iš dujų debesų, o tie debesys egzistavo beveik nuo pat Didžiojo sprogimo. Na o iškart po Didžiojo sprogimo kurį laiką (kokį šimtą mikrosekundžių) Visatą sudarė mišinys, vadinamas kvarkų-gliuonų plazma, arba… kvarkų sriuba. Štai ir atradome puikų maistą – kvarkų sriubą!

Aišku, kol kas naudos iš to nedaug. Juk nenubėgsime iki Didžiojo sprogimo, kad galėtume pasisemti samtį-kitą šio mistiško protėviausių protėvių maisto! Bet čia į pagalbą ateina mokslininkai, dirbantys CERNe Šveicarijoje ir Brukheivene JAV. Pastarajame mieste įsikūrusioje laboratorijoje esančiame reliatyvistiniame sunkiųjų jonų kolaideryje (RHIC) jau prieš penkerius metus buvo sukurtas darinys, panašus į kvarkų sriubą. Kol kas neaišku, ar tai tikrai tas gyvybės eliksyras, bet tikimasi išsiaiškinti artimiausiu metu. Taip pat didžiojoje hadronų daužyklėje (LHC) nuo praėjusio lapkričio pradedami vykdyti švino jonų daužymo eksperimentai, kurių metu tikimasi pagaminti šios sriubos. Taigi jei norite paragauti šio maisto – kreipkitės į artimiausio kolaiderio darbuotojus (artimiausias prie Lietuvos turbūt LHC ir yra, tiksliai nežinau). Ir ką gali žinoti, jei kreipsis pakankamai daug žmonių, gal ir pardavinėti pradės… Bet netgi jei nenorite to daryti ar bijote, kad iš kolaiderio pristatymas daug kainuos, yra išeitis. Juk „quark“ yra paprasčiausia varškė! Tereikia pasigaminti sriubą iš varškės, ir visos jūsų problemos išsispręs kone savaime. Gal tai ir nebus taip efektyvu, kaip originalus produktas, bet tenka susitaikyti, kad šiais laikais viskas blogiau, nei prie Vytauto, Mindaugo ir Pirmojo hadrono.

Lėkštė kvarkų sriubos. Argi ne gundančiai atrodo?

Kol kalbame apie elementariąsias daleles, verta pakalbėti ir apie svorio numetimą. Svoris, kaip gerai žinome, yra lygus masės ir laisvojo kritimo pagreičio sandaugai. Taigi vienas būdas numesti svorio – persikraustyti gyventi į Mėnulį arba, dar geriau, Tarptautinę kosminę stotį. Tačiau jei ten atrodo nuobodu, galima bandyti sumažinti savo masę. Teoriniai modeliai teigia, jog visoms dalelėms masę suteikia viena elementarioji dalelė, vadinama Higso bozonu. Nors jos egzistavimas dar nepatvirtintas, bet manau, jog pasistengus galima būtų įtikinti mokslininkus LHC ir kituose kolaideriuose truputį pakeisti eksperimentų metodiką: bandyti išsiaiškinti ne tai, ar Higso bozonas egzistuoja, o tai, kaip jį pašalinti iš įvairių medžiagų. Jeigu, prieš valgydami kepsnį, jį apdorotume tokiu Higso bozonų naikintuvu, jo masė staiga sumažėtų, taigi suvalgius jį masės į mūsų kūnus patektų gerokai mažiau. Valgydami maistą, iš kurio pašalinti Higso bozonai, tikrai numesite nereikalingus kilogramus. O dar geriau yra tai, kad nėra nustatytos jokios vertingos maistinės bozonų savybės, taigi pašalinę juos iš savo dietos, nieko neprarasite!

Kairysis mėsos šmotas – su Higso bozonais, o iš dešiniojo jie pašalinti. Iš pažiūros – jokio skirtumo. Jei nėra skirtumo, kam sverti daugiau? Rinkitės maistą be Higso bozonų!

Dabar vėl pažvelkime į kosmosą. Vėlgi įvairiose reklamose sutinkami kai kurie alternatyviosios medicinos atstovai teigia, jog dauguma (o gal net visos) žmogaus sveikatos problemos, tame tarpe ir viršsvoris, kyla dėl išsiderinusio ryšio su kosmosu. Jei tik sugebėtume harmonizuoti savo kosmines auras, visos problemos išsispręstų! O per kur kitur geriau kažką harmonizuoti, jei ne per skrandį? Tereikia žinoti, ką valgyti. Ir čia vėl į pagalbą ateina astrofizika, tiksliau jos dalis, vadinama kosmologija. Tyrinėdami Paukščių Tako galaktikų-palydovių pasiskirstymą, mokslininkai pastebėjo, kad jos išsidėsčiusios gerokai plokščiau, nei turėtų būti pagal teoriją. Ši struktūra pavadinta… vietiniu blynu (local pancake). Štai ir sužinojome, jog su kosmosu bendrauti geriausia valgant blynus. Ir ne šiaip harmonizuoti auras jie padės, bet netgi leis įveikti blogio ašis ir kitokias baisybes, kurios gali aplink dėtis. Tiesa, kadangi blynas yra kosminis, bet vietinis, tai ir jo dydis turėtų būti didelis, bet ne per didelis. Maždaug vieno mikrorajono (arba nedidelio kaimo) ploto. Galite pasikviesti kaimynus į jo gaminimo bei valgymo šventę, kurios metu visi draugiškai suharmonizuosite savo čakras, atsiversite kosmosui ir iš jūsų ištekės visa tamsioji energija ir materija, prisipildysite šviesiosios energijos ir materijos (bet tik jei blynas nepridegęs!) ir galėsite vėl džiaugtis gyvenimu.

Kuo ne blynas, ką? Dar šviesiu džemu centre apipiltas. Ir garuojantis. Nors imk ir suvalgyk.

Na ir paskutinis mitybos pasiūlymas, kurį šiandien norėjau pristatyti, suteiks jums daug energijos. Tiek daug, kad net spinduliuosite ir nušviesite visus aplinkinius. Ir dar karšti būsite, o to juk nori kiekvienas, ar ne? Tataigi, vėl atsigręžiame į astrofiziką ir nepelnytai nevertinamas jos teikiamas žinias. O tarp tų žinių randame, kad aplink juodąsias skyles būna dujiniai akreciniai diskai. Ir tie diskai būna įvairių tipų. Jei diskas šaltas, tai jis plonas, vadinamas Šakuros ir Sunjajevo pavardėmis, ir šiaip spinduliuojantis nemažai, bet nelabai įdomus. Bet kartais būna, kad diskas yra labai karštas ir iš jo į juodąją skylę krentanti materija labai smarkiai spinduliuoja statmenai to disko plokštumai. Devintajame dešimtmetyje šitokius diskus aprašė lenkų mokslininkų kolektyvas. Šie diskai buvo pavadinti… lenkiškomis spurgomis. Tai va žinokite, kad lenkiškos spurgos yra labai daug energijos ir karščio teikiantis maistas. Jei jų valgysite, tai būsite kaip tos supermasyvios juodosios skylės – visų žvaigždžių dėmesio centre, aplink jus suksis visų aplinkinių gyvenimai. Kas to nenorėtų?

Va jums galaktikos NGC 4261 centras, ir negi ten ne spurga? Aišku, kad spurga. Žodžiu lenkiškos spurgos – labai gerai, skanu, sveika ir energinga.

Kaip matote, astrofizika nėra tokia jau nuobodi, kaip gali pasirodyti. Ir dar priedo naudinga yra, netgi kasdieniame gyvenime. Žodžiu dabar, jei kas jums pasakys, kad „tie mokslininkai nieko naudingo neveikia, tik pinigus vartoja“, galėsite paaiškinti, kad iš tiesų taip nėra ir kad išmanant astrofiziką sveikai maitintis yra gerokai lengviau. Skanaus!