Gyko komentarai – „Atspindžių Labirintas“ ir „Netikri Veidrodžiai“

Šie du pavadinimai yra užrašyti ant turbūt žymiausio rusų fantasto S. Lukjanenko knygų, kurios parašytos prieš daugiau nei dešimtmetį, lietuviškai išleistos apie 2000-uosius, tačiau mano rankas ir akis pasiekė visai neseniai (ačiū grusalakui). Perskaitęs nusprendžiau, kad tema yra pakankamai gykiška, kad nusipelnytų komentarų. Juk ten apie kompus rašoma!

 

 

Taigi, pirmoji dilogijos dalis, „Atspindžių labirintas“. Veiksmo metai neįvardinti, bet iš įvairių užuominų (30-metis pagrindinis veikėjas atsimena, kaip žaidė „Dūmą“ ir „Volfenšteiną“ prie 386-o „Pentium“, ir panašiai) galima manyti, jog tai arba jau dabartis, arba labai netolima ateitis. Šiuo požiūriu kūrinį dabar galima priskirti paleoistorijos požanriui, nors tai greičiausiai nėra tikslinga, nes abejoju, ar Lukjanenko nors kiek rimtai tikėjosi tokios ateities. Žodžiu, virtualioji realybė padarė staigų ir reikšmingą šuolį į priekį prieš penketą metų, kai pseudohipis medituoti mėgstantis žmogelis (žinoma, rusas) netikėtai išrado kompiuterinę programą, veikiančią pasąmonę taip, jog ši kompiuterio generuojamus vaizdus priima kaip tikrus. Ir ne kokius nors specialius vaizdus, o kaip ir viską – tiek tam tikslui nupieštas virtualaus pasaulio vietas, tiek elementaraus „Dūmo“ vaizdelius. Įdomu, kaip, tokios programos paveiktam, atrodytų „Excel“ lentelės arba „Minesweeper“ žaidimas? Na bet tą istorija nutyli. Po tokio perversmo tapo labai nesunku sukurti virtualųjį pasaulį, kūrinyje pavadintą „giluma“. Tame pasaulyje sukurtas ir miestas – Dyptaunas (savaime suprantama, argi kas nors vienam iš svarbiausių žmonijos išradimų duos kokį nors originalesnį pavadinimą? Nors reikia pripažinti, kad „giluma“ ir visokios aliuzijos į nardymą ir plaukiojimą skamba gana gražiai), jame reguliariai lankosi 25 milijonai žmonių iš viso pasaulio. Tam nereikia ypatingų kompiuterio resursų, nes trūkstamas detales pripaišo gliuko paveikta pasąmonė.

 

Štai tokiame pasaulyje rutuliojasi romano veiksmas. A, dar pamiršau paminėti, jog gliukas, paveikiantis pasąmonę („dyp-programa“), jos panorėjus nepaleidžia, tokį sugebėjimą turi tik nedidelė grupelė žmonių – daiverių, galinčių išeiti iš virtualybės kada tik panori. Romano veikėjas – būtent toks daiveris. Siužeto detalių neatskleidinėsiu, nes nepasakyčiau, kad jos kažkuo labai ypatingos. Vis dėlto „kabliukas“, ta prasme siužeto kulminacija ir atomazga yra susijęs būtent su tuo sukurtu pasauliu, taigi kūrinio tiesiogiai į paprastą, nefantastinę, erdvę perkelti nepavyks, o tai jau yra gerai.

 

Pagrindinis romano įdomumas man buvo visokios naujojo pasaulio (tiek virtualiojo, tiek prie jo buvimo prisitaikančio realiojo) detalės – išsipildžiusios pasakų išmonės apie namus, didesnius viduje nei išorėje; fantastinės būtybės; nemirtina mirtis; ir taip toliau. Na o Lukjanenko piešti realistiškus fantastinio pasaulio vaizdus moka – tuo įsitikinau skaitydamas „Sargybas“. Tad net ir „Dūmo“ analogo virtualybėje aprašymas susiskaitė labai maloniai.

 

Didelis pliusas rašytojui už tolkinistų vaidmenų žaidėjų serverius virtualybėje, taip pat už gyvus (kiek tai supranta mano neliteratūriškos smegenys) veikėjus. Nedidelis minusas už tai, kad nesugebėjo įvertinti kompiuterių vystymosi tempų. Aišku, jų neįvertina beveik joks fantastikos rašytojas, bet tai – ne pasiteisinimas. O kompai su 1000 terabaitų kietais diskais bet mažiau nei gigabaitu operatyvinės atminties skamba juokingai, ir tiek. Taip pat minusas už nepraleistą progą neigiamai atsiliepti apie Baltijos šalių gyventojus (anekdotų portale spameris yra iš Pabaltijo, ne kitaip; na gerai, Pabaltijo nepavertė radioaktyvia dykyne, taigi minusas nedidelis). Dar vienas pliusas už pasišaipymą iš politkorektmarazmo, kai amerikonas išsigąsta, išgirdęs negrą pavadinant negru.

 

Bendrai paėmus, perskaičius knygą atsiminiau mintį, jog „nieko naujo po šia Saule nėra“, nes juntamas panašumas tiek į „Matricos“, tiek į „Sargybų“,  tiek į Ayreon albumų siužetus. Iš kitos pusės – „Matrica“ pastatyta vėliau, „Sargybos“ taip pat vėliau parašytos, o iš tų poros Ayreon albumų, kurie jau buvo išleisti tuo metu, kai Lukjanenko rašė „Labirintą“, turbūt nebuvo galima išskaityti tiek informacijos, kad ką nors tokio nukopijuoti. Žodžiu tiesiog eilinis panašaus mąstymo požymis, dėl kurio kaltinti ką nors būtų mažų mažiausia kvaila. Tuo labiau, kad knyga patiko, ir vertinčiau 9 balais iš 10.

 

Dabar – antra serijos dalis, „Netikri veidrodžiai“. Nusikeliame pora metų į ateitį. „Giluma“ sėkmingai egzistuoja ir plečiasi, išsilaisvinę iš modemų, daugelis vartotojų jau naudoja optinius kabelius, Dyptaunas plečiasi ir evoliucionuoja. Tiesa, kažkur pradingo visi daiveriai, nes jų tiesiog niekam nebereikia (tikrosios jų pradingimo priežastys po truputį atsiskleidžia knygoje ir sudaro nemažą siužeto dalį, bet pati šitos linijos pabaiga galėjo būti išpildyta žymiai geriau; dabar gi ji – pabaiga, ne visa linija, – atrodo kaip kažkoks pigios psichologijos paaugliams ir trečiarūšio detektyvo, kuriame nesugebama palaikyti jokios intrigos, mišinys). Pagrindinis veikėjas – tas pats, kaip ir pirmojoje dalyje. Labai patiko, kaip vaizduojamos jo psichologinės kančios, stengiantis prisitaikyti prie naujos aplinkos ir rasti kokį nors naują užsiėmimą.

 

Pagrindinė siužeto linija vystoma vėl nauja, glaudžiai susijusi su pačiu pasauliu, nors šį kartą jau lengviau perkeliama į kitokią erdvę, nei „Labirinte“. Detalių neatskleidinėsiu, nes, vėlgi, tai man neatrodė svarbiausia dalis. Svarbiausia – aplinkos elementai. Užmušamas kiberpankas – linksma. Pagrindinio veikėjo nepažįstamas Gibsonas – ironiška. „Eldorado laumės“ – tiesiog plius vienas. Ir vėl plačiai aprašomas „šūterio“ žaidimas, tik šįkart tai labiau panašu į kokius nors „Call of Duty“ nei į seną gerą „dūmą“. Ir vėl tai skaityti įdomu, nors vietomis jau ima darytis matyta ir girdėta. Pabaigų šį kartą yra trys arba keturios, žiūrint kaip pažiūrėsi. Tai ne taip ištempta, kaip „Karaliaus sugrįžimo“ filme, bet paskutinė pabaiga susiskaitė laaabai neskaniai. Kaip ir su tų daiverių sugebėjimų siužetine linija – pabaiga primena populiariąją psichologiją paaugliams.

 

Bendrai paėmus atrodo, jog rašytojas romaną pradėjo rašyti, sugalvojęs daugmaž pusę, o antrą pusę pritempė, nes jau spaudė laikas ir leidykla. Ką gi, kūrinys vis tiek neblogas, bet daugiau 7 balų iš 10 tikrai negaliu rašyti.

 

Tai tiek gyko komentarų šiandienai.

 

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.