(Kosminės) fantastikos rekomendacijos

Senais laikais šiame bloge vis kartais parašydavau „Gyko komentarų“ apie įvairias knygas, filmus ar žaidimus. Jau daug metų to nedarau, bet neseniai sulaukiau prašymo iš vieno rėmėjo Patreon platformoje. Jis paklausė, kokie mokslinės fantastikos kūriniai, mano nuomone, būtų vertingiausi pažintiniu požiūriu arba kaip įkvėpimas būsimiems astronomams ir astrofizikams. Žinoma, tokio pasiūlymo ignoruoti negalėjau, tad štai – dešimt visiškai subjektyvių rekomendacijų, kokią fantastiką apie kosmosą verta būtų paskaityti. Tikrai nesakau, kad šios knygos yra geriausios ar vertingiausios – iš dalies net priešingai, kai kurias jų parinkau būtent todėl, kad yra nelabai plačiai žinomos. Be to, „geriausiųjų“ dešimtukų rasti visada nesunku, o skaityti įdomu toli gražu ne tik tas, apie kurias visi kalba. Sąrašas pateiktas be ypatingos tvarkos.

Asociatyvi iliustracija. Šaltinis: Stephan Martiniere

***

1. Larry Niven. „Žiedinis pasaulis“ (Ringworld) ir visa „Known Space“ serija

„Žiedinis pasaulis“ – turbūt geriausiai žinoma Larry Niveno knyga, bet ji yra tik vienas iš daugelio kūrinių, kurių veiksmas vyksta „Known Space“ visatoje. Nivenas yra vienas žymiausių mokslinės fantastikos aukso amžiaus laikotarpio – praeito šimtmečio šeštojo-septintojo dešimtmečių – rašytojas. Tada žmonės tikėjo greitu mokslo progresu, nors ir prisibijojo kai kurių padarinių; laukė kolonijų kosmose ir kontakto su nežemiškomis protingomis būtybėmis; ir apskritai ateitį matė kaip kupiną iššūkių. Visa tai atsispindi ir „Known Space“ serijos kūriniuose – gudrūs herojai, atšiaurus ir nedraugiškas kosmosas, kitoniškos ateivių rasės… Ir dar – labai daug siužetų paremti tikra fizika. Kad ir apsakymas, kurio herojus supranta keisto ateiviško artefakto prigimtį, pastebėjęs, jog jis… sukelia potvynius planetoje, aplink kurią sukasi.

Grįžtant prie „Žiedinio pasaulio“, tai yra pasakojimas apie tokio pat pavadinimo megastruktūrą, juosiančią tolimą žvaigždę. Ją atradę, kelių rasių atstovai nusprendžia išsiaiškinti, kas žiedą pastatė ir kodėl. Ir nuvyksta ten, ir tyrinėja, ir nuotykių patiria… Daug nesiplėsiu, nes kadaise šiai knygai daug liaupsių jau rašiau. Tiesa, jei pradėsite pažintį su Nivenu nuo šio kūrinio, nepagausite daug smulkių nuorodų į kitus darbus, nes romano veiksmas vyksta gana vėlai „Known Space“ chronologijoje. Bet tai netrukdo mėgautis bendru siužetu.

Perskaičius „Žiedinį pasaulį“, toliau siūlau rinktis „Dovaną iš Žemės“ („A Gift From Earth“).

***

2. James S. A. Corey. „The Expanse“ serija

Daug naujesnė ir daug žinomesnė „The Expanse“ serija turi šiokių tokių panašumų ir su „Known Space“. Nors čia nerasime įvairiausių ateivių rasių (išskyrus paslaptingus, bet prieš milijardus metų išnykusius padarus), bet rasime žmoniją, net ir kelių šimtmečių ateityje pasidalinusią į grupes, kurioms susitarti, atrodo, tiesiog neįmanoma. Šiandienos politinės intrigos ir konfliktai persikelia į kitą plotmę, bet savo esme išlieka panašūs – resursai, įtaka, ideologijos neleidžia sugyventi, ar tai būtų dvi Šaltojo karo pusės, ar Žemės, Marso bei Asteroidų žiedo gyventojų valstybės. O kai staiga žaidimo laukas išsiplečia nuo Saulės sistemos į tūkstantį panašių, tiek pat išauga ir kylančios grėsmės.

Vienas mane sužavėjęs aspektas šioje serijoje – labai gražiai į pasakojimą įterpti paaiškinimai apie pasaulį. Veiksmui priartėjus prie dar neaplankytos planetos, viena pastraipa paskiriama trumpai jos istorijai. Tas pat nutinka su svarbesniais kosminiais laivais, bendruomenėmis ar asmenimis. Ir neprailgsta, ir nepasimiršta.

Devintoji, paskutinė, serijos knyga turėtų pasirodyti šią vasarą.

***

3. David Weber. „Basilisko stotyje“ (On Basilisk station) ir visa „Honorverse“ serija

Nuo rimta fizika paremtų kosmosų pereikime prie kiek… liberaliau žiūrinčio į šiandien žinomus gamtos dėsnius. Davido Weberio romanų serijos protagonistė Honor Harrington yra Mantikoros žvaigždžių karalystės karininkė – pradžioje vieno nusususio lengvojo kreiserio kapitonė, bet greitai kylanti karjeros laiptais. Jei jos vardas pasirodė įtartinai panašus į Horatio Hornblower, žinokite, kad tai tikrai ne atsitiktinumas. Kai kurie šaltiniai teigia, jog Weberis šią seriją pradėjo planuoti kaip „Horatio Hornblower, but in space“; kiti rašo, jog tiesiog abu veikėjai paremti tais pačiais istoriniais įkvėpimo šaltiniais – admirolu Horatio Nelsonu ir Dundonaldo erlu Thomasu Cochrane`u. Romanų nuotaika taip pat dvelkia senove ir burlaivių era, o visatos fizika pritaikyta šiai nuotaikai pasiekti. Kelionės tarp žvaigždžių sistemų trunka kelias savaites ar mėnesius, kosminiai laivai laksto milžiniškais pagreičiais ir nuo vieno žvaigždinės sistemos pakraščio iki kito nuskrieja per kelias valandas, tad kosmosas tampa vandenynu, kuriame gali vykti taktiniai manevrai ir susišaudymai torpedų salvėmis. Tiesa, į laivus pataikyti praktiškai galima tik iš šonų, priekio ir galo, nes viršų ir apačią dengia nepramušami energetiniai skydai. Įsijautus į šių dėsnių kuriamus apribojimus, galima mėgautis ne tik kariniais nuotykiais, bet ir laivų įgulų bendravimu, politiniais žaidimais ir, svarbiausia, Honor ryšiu su jos katinu.

Seriją sudaro keliolika knygų apie Honor Harrington ir dvi atšakinės serijos, besisukančios apie kitus veikėjus. Tikrai yra kur praleisti ne vieną malonų skaitymo vakarą.

***

4. Dan Simmons. „Hyperion Cantos“ serija

Ką darytumėte, jeigu būtumėte senas mokslininkas, kurio dukra po nelaimės archeologinių kasinėjimų metu pradėjo… senti atgal? O jei būtumėte šimtmečius nugyvenęs poetas, kurio mūza – nesuvokiama ir mirtinai pavojinga būtybė, sauganti Laiko urvus ir galbūt slepianti žmonijos išnykimo paslaptį? Žinoma, kad keliauti į pavojingiausią vietą Galaktikoje – Hiperijono planetą, kur Medšarkė (Shrike) laukia prie Laiko urvų, judančių iš ateities į praeitį. Dar 1989 metais parašytas romanas nepraranda žavesio ir šiandien, tiek literatūrinėmis nuorodomis, tiek sudėtinga supinta istorija, tiek įdomiu pasaulio vystymu. Pastarasis labiau atsiskleidžia antroje serijos knygoje „The Fall of Hyperion“, kur daugiau susipažįstame su Žmonių hegemonija, pasaulius jungiančiais hipererdvės portalais ir tuo, kaip ši technologija pakeitė žmonių gyvenimus ir, vėliau, juos sugadino.

„Hiperijone“ ir tęsiniuose paliečiama daugybė įdomių mokslinių temų, net jei jos nėra paremtos šiandienine fizika. Jau minėti hipererdvės portalai, laiko kelionės, su tuo susiję priežastingumo ir laisvos valios klausimai, laiko iškreipimas ir skirtingas senėjimas dėl kelionių beveik šviesos greičiu, ekosistemų evoliucija bei tvarumas (ar, tiksliau, netvarumas, ypač kalbant apie naftą, kuri nors ir nebenaudojama kurui, yra nepamainoma žaliava plastikui), kolonizacijos keliami iššūkiai ir problemos, ryšys su dirbtiniu intelektu, kosminiuose laivuose gyvenančių civilizacijų skirtumai nuo gyvenančių planetose… Sąrašą dar būtų galima tęsti, bet turbūt akivaizdu, kad peno vaizduotei ir apmąstymams serijoje apstu.

Neskaičiau daug kitų Simmonso kūrinių, bet girdėjau, kad jie irgi panašiai gilūs bei įvairialypiai, tad manau, kad verta susipažinti ir su jais.

***

5. Greg Egan. „Incandescence

Australas Gregas Eganas rašo labai specifinei auditorijai. Jo kūriniai dažnai palyginami su universitetiniais vadovėliais, nes ten gvildenamos idėjos dažnai remiasi koncepcijomis, su kuriomis žmonės įprastai susipažįsta tik studijuodami matematiką ar fiziką. Kai kurių jo fantastinių pasaulių kūrimas prasideda nuo tokių klausimų, kaip – „o jeigu erdvėlaikio metrika būtų ne +—, bet ++– – kaip atrodytų tokia visata?“ Tačiau net jei visiškai nesupratote, ką čia ką tik parašiau, neatsisakykite bent jau pabandyti pasinerti į Egano visatas. „Incandescence“ yra, palyginus, labai suprantama – šio romano visatoje galioja mums žinoma fizika. Judėti greičiau už šviesą neįmanoma, todėl Paukščių Taką aprėpiančios civilizacijos atstovai bendrauja tik su aplinkiniais, o keliauja siųsdami sąmones gama spindulių srautais. Išvis jie gyvena daugiau virtualiame pasaulyje, nei realiame, nors esant reikalui gali pasigaminti kokius tik nori kūnus. Bet ko negali, tai nukeliauti į centrinę Galaktikos dalį, kur egzistuoja kita civilizacija, atmetanti bet kokius bandymus užmegzti kontaktą. Iki kol vieną dieną kontaktą užmezga ir pakviečia porą mokslininkų pas save… Šita siužetinė linija vystosi kaip įdomi kosminė opera – didingo masto (ir erdvėje, ir laike), su menkai suprantamomis nežmogiškomis būtybėmis ir kosminėmis paslaptimis. Paraleliai eina kita siužetinė linija, vykstanti… kažkur. Ilgą laiką gali būti neaišku, kur būtent, bet ten pasakojama apie vabzdiškų padarų bendruomenę, gyvenančią uždaroje erdvėje ir po truputį atrandančią fizikos dėsnius. Bet ne klasikinius, niutoninius, o iškart reliatyvistinius, nes jų gyvenamoji aplinka labiau tinkama tokiems reiškiniams stebėti. Netrukus paaiškėja, kad šios naujosios žinios gali būti vienintelė galimybė visai bendruomenei išvengti artėjančios katastrofos. Mano nuomone, siužetu galima mėgautis ir nebandant įsikirsti į per jį pateikiamus bendrosios reliatyvumo teorijos pagrindus, bet juos suvokiant siužetas tampa tik įdomesnis.

Apie „Incandescence“ taip pat kadaise rašiau bloge. Tai nėra serijos dalis, bet jei patiko šis romanas, verti dėmesio bus ir kiti Greg Egan kūriniai.

***

6. Vernor Vinge. „A Deepness in the Sky

Aštuonis tūkstantmečius žmonija skraido tarp žvaigždžių ir kolonizuoja naujas planetas. Sakydamas „žmonija“ turiu omeny nedidelę jos dalį, nes dauguma žmonių niekur iš savo planetų neskrenda. Kas norėtų panirti į dešimtmečius ar net šimtmečius trunkantį miegą vien tam, kad nuskristų ir pamatytų kitas žvaigždžių sistemas? Tokių nutrūktgalvių pasitaiko nedaug, o dauguma jų priklauso netvirtam Qeng Ho prekeivių aljansui. Būtent jų laivai, naršantys po žmonių kolonizuotą erdvę, išlaiko šiokias tokias jungtis tarp skirtingų sistemų ir padeda atsistoti ant kojų civilizacijoms, kurios neišvengiamai panyra į tamsiuosius amžius.

Viena, ko žmonės nerado Galaktikoje, yra protingos nežmogiškos būtybės. Iki dabar. Signalas iš labai keistos žvaigždės, kuri kelis dešimtmečius šviečia, o vėliau daugiau nei šimtmečiui išsijungia, patraukia Qeng Ho ir kitos žmonių civilizacijos dėmesį. Jiems atvykus prie „On-Off“ žvaigždės, situacija klostosi ne taip gerai, kaip galima buvo tikėtis, ir keleto metų viešnagė pavirsta daugiau nei šimtmečio laukimu… Tuo tarpu planetoje gyvenanti voriškų padarų civilizacija žengia per pramonės ir informacinių technologijų revoliuciją, Šaltojo karo analogą ir pirmuosius bandymus pakilti į kosmosą.

Nors dauguma veikėjų čia gana dvimačiai („blogiukai“ labai karikatūriškai blogi, protingi genijai – labai protingi ir labai genijai), knygai tai netrukdo. Nes jos esmė – ne veikėjų, o trijų civilizacijų santykiai, besimezgantys labai keistomis aplinkybėmis, bandant perlipti pradinį nepasitikėjimą ir nežinomybę. Taip pat, kaip daugelyje Vinge`o romanų, svarbų vaidmenį atlieka įvairios kompiuterinės sistemos, procesų automatizacija ir netgi papildyta realybė.

Zones of Thought“ seriją sudaro dar du romanai bei keletas apsakymų. „Gelmė danguje“ yra visiškai nepriklausomas romanas nuo kitų dviejų, su „Liepsnojančiomis gelmėmis“ jį jungia tik vienas veikėjas, netikėtai prikeltas tolimoje pastarojo romano ateityje.

***

7. Neal Stephenson. „Seveneves

Stephensoną mano pažįstami fantastai labai liaupsina už „Laviną“ („Snow Crash“) ir „Barokinį ciklą“ („The Baroque Cycle“). Šių knygų nesu skaitęs, bet žinau, kad pirmoji priklauso kiberpanko žanrui, o antroji – beveik visai istorinis romanas apie XVII a. Europą. Toks didelis žanrų skirtumas rodo, kad rašytojas tikrai nepėsčias, turi ir išmonės, ir žinių. Ir tikrai – kone kiekvienas jo kūrinys labai savitas, bet visuose (bent jau tuose, kuriuos pats skaičiau) atsiskleidžia puikios istorijos, fizikos, filosofijos ir daugybės kitų sričių žinios.

„Seveneves“ prasideda nuo to, kad subyra Mėnulis. Tiesiog taip vieną dieną ima ir subyra į septynis gabalus. Netrukus paaiškėja, kad, kaip ir buvo galima tikėtis, septyni gabalai viena orbita lengvai nepasidalins, taigi Žemei gresia kelių tūkstančių metų trukmės bombardavimas Mėnulio nuolaužomis. Kitaip tariant, Žemės paviršius po poros metų taps netinkamas gyvybei. Ką daryti?

Veiksmas vyksta neapibrėžtoje, bet netolimoje ateityje. Tarptautinė kosminė stotis išplėsta, turi netgi besisukantį modulį, o prie vieno jos galo prikabintas nedidelis asteroidas. Būtent joje ir vyksta didžioji veiksmo dalis, nes Izzy – kaip Stotį vadina to laikmečio žmonės – tampa pagrindiniu bandymų išsaugoti žmoniją poligonu. Pakeliui susipažįstame su orbitų dėsniais, ekosistemų sukūrimo ir išsaugojimo principais ir daugybe kitų šiuolaikinio mokslo elementų, kurie vaidintų svarbų vaidmenį, bandant žmoniją išsaugoti nuo pražūties.

Paskutinė romano dalis vyksta po kelių tūkstantmečių, kai žmonės po truputį bando vėl kolonizuoti Žemės paviršių. Mano subjektyvia nuomone, tai galėjo būti atskira knyga, nes dabar ši dalis atrodė skubota. Ir baigėsi su daugybe neatsakytų klausimų. Bet net jei galutinis rezultatas truputį nuvylė, kelionė iki jo buvo absoliučiai nuostabi.

Patiko „Seveneves“ ir norite dar Stephensono? Rekomenduoju „Anathem“. Ten irgi rasite truputį kosmoso, bet daugiau – filosofijos ir matematikos, ir labai įdomų alternatyvų pasaulį, kuriame mokslininkai gyvena atsiskyrę nuo visuomenės.

***

8. Larry Niven ir Jerry Pournelle. „The Mote in God’s Eye

Pirmojo kontakto istorijos dažniausiai pasakojamos iš Žemės žmonių požiūrio taško. Ateiviai atskrenda pas mus šiais arba istoriniais laikais, o žmonių reakcija dažnai nulemia kontakto baigtį. Kartu tas kontaktas suteikia galimybę pažvelgti į kurį nors autoriui įdomų žmonių psichologijos ar visuomenės santvarkos elementą. „Krislas Dievo akyje“ yra romanas apie pirmąjį kontaktą, bet gerokai kitoks. Čia būtent žmonės veikia kaip piktieji atskridę ateiviai, o sprendimai, kaip elgtis su „krisliukų“ civilizacija, tampa visos tarpžvaigždinės žmonių civilizacijos išlikimo klausimu.

„Krisliukai“ yra labai sena civilizacija, skaičiuojanti bent milijoną metų. Žmonija, palyginus su jais, jaunytė – pirmą kartą į kosmosą išskrido vos kiek daugiau nei prieš tūkstantmetį. Ir visgi žmonija karaliauja galaktikoje, o krisliukai uždaryti vienoje žvaigždžių sistemoje. To priežastis – visiškas atsitiktinumas: tiesiog krisliukų gimtojoje planetinėje sistemoje tėra vienintelis taškas, iš kurio galima padaryti virššviesinį šuolį, o to šuolio antra pusė veda į raudonosios milžinės atmosferą. Todėl galimybių efektyviai išskristi į platesnį kosmosą krisliukai neturi, o žmonės – turi. Bet tai – tik knygos fonas. Kaip ir žmonių civilizacijos detalės. Daug svarbesnis yra bandymas susikalbėti (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) su krisliukais, kurie iš pradžių atrodo labai geranoriški ir draugiški, tačiau po truputį auga įtarimas, kad jie slepia kažką labai svarbaus…

Vienas perspėjimas skaitytojams – knygoje vaizduojama žmonių visuomenė labiau primena XIX a. pabaigos Britaniją, nei tai, ką esame labiau įpratę skaityti mokslinės fantastikos kūriniuose apie kosminę žmonijos ateitį. Bet neskanus seksizmas, bent jau man, nenustelbė kitų knygos aspektų gerumo.

Patiko toks neįprastas pirmasis kontaktas ir norite daugiau? Tiksliai to nepasiūlysiu, bet santykis tarp tarpžvaigždinės žmonių civilizacijos ir gana primityvių nežemiškų protingų būtybių labai gražiai aprašytas C. J. Cherryh romane „Downbelow Station“.

***

9. Robert L. Forward. „Dragon’s Egg

Dar viena pirmojo kontakto knyga. Kai kuo ji panašesnė į „standartinius“ šio žanro romanus – veiksmas vyksta beveik mūsų laikais ir (kosminiais mastais) netoli Žemės. Iš kitos pusės jis ir labai skiriasi – kontaktą inicijuoja žmonės, aptikę protingą civilizaciją… neutroninėje žvaigždėje. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, ši idėja paremta bent jau realiomis fizikos, jei ne biologijos idėjomis. Aišku, kalbėti apie biologiją, kaip ją suprantame, kai aptariami padarai sudaryti iš neįsivaizduojamai tankiai susispaudusių atomų branduolių, nelabai ir įmanoma.

Vienas svarbus neutroninės žvaigždės – pavadinime minimo „Drakono kiaušinio“, mat Žemės link ji atlėkė iš Drakono žvaigždyno pusės – gyvybės bruožas – metabolinių procesų ir evoliucijos greitis. Didžiulis medžiagos tankis reiškia, kad viskas juda daug daug greičiau. Maždaug milijoną kartų greičiau. Tad per kelis tūkstančius metų nuo neutroninės žvaigždės atsiradimo iki atskridimo į Saulės sistemos apylinkes, ten spėja išsivystyti gyvybė ir atsirasti protingos būtybės. Kai žmonės su jais užmezga kontaktą, būtybės – čylos (cheelas) – yra pasiekusios maždaug viduramžišką išsivystymo lygį, o per maždaug savaitę trunkantį bendravimą technologiškai pasiveja ir gerokai pralenkia žmones. Iš pradžių mokęsi iš žmonių, čylos tampa žmonių mokytojais, bet atsargiais. Jų manymu, atsargumas yra iš geros valios, nes žmonėms reikia vystytis ir atradimų pasiekti patiems, o ne gauti viską ant lėkštutės. Ar tikrai taip geriau? Atsakymo nesužinome, bet pamąstyti apie ką yra.

Apie vieną civilizaciją, kuri moko kitas – tiesa, daug panašesnes, nei „Drakono kiaušinyje“ – sukasi visa Ursulos K. LeGuin „Hainish cycle“ knygų serija. Tos knygos tarpusavyje susijusios nedaug, o dvi – „The Dispossessed“ ir „The Left Hand of Darkness“ – nusinešė daugybę apdovanojimų ir pelnytai laikomos tikra mokslinės fantastikos klasika.

***

10. Isaac Asimov. „Fondas“ ir bent pirmos trys serijos knygos

„Matematika – visų mokslų motina“. Ši frazė taip įaugusi į kultūrą, kad nepavyko netgi rasti pirminio jo šaltinio. Apie „nepagrįstą matematikos efektyvumą“ gamtos moksluose rašė garsus fizikas Eugene Wigneris. Ir tikrai, gamtos moksluose sunku pasisukti, neatsirėmus į įvairias matematines išraiškas bei koncepcijas, gerai aprašančias įvairius fundamentalius mūsų pasaulio bruožus.

O kaip yra su socialiniais mokslais? Kai kur į juos matematika įsiskverbė jau senokai – pavyzdžiui, statistinė analizė naudojama daugelyje sričių. Bet ir kitokie matematikos panaudojimai po truputį vis plečiasi, kalbama apie skaitmeninius modelius, kurie galėtų paaiškinti civilizacijų raidą ir panašius reiškinius. Gerokai anksčiau, nei tuo ėmė užsiiminėti mokslininkai, tokią viziją nupiešė Isaacas Asimovas romane „Fondas“. Nors gal tiksliau tai vadinti ne romanu, o apsakymų serija, kuri vėliau išleista keliomis romano apimties knygomis.

„Fonde“ pasakojama apie galaktinę imperiją, kuri gyvuoja tūkstančius metų ir dar tiek pat gyvens. Bent jau iš pažiūros. Bet iš tiesų taip nėra – socialiniai pokyčiai jau visai netrukus suskaldys imperiją ir numes galaktiką į tamsiuosius amžius. Kiek jie truks, priklauso nuo to, ar bus išsaugotos technologinės žinios. Tokias prognozes apskaičiuoja matematikas Hari Seldonas, sukūręs psichoistorijos mokslą – galimybę matematiškai aprašyti ir prognozuoti socialinius reiškinius bei istorijos vystymąsi. Žinomas, imperijos valdžiai tokios prognozės nepatinka, bet Seldono įkurtas Fondas pajėgia išsaugoti dalį žinių galaktikos pakraštyje. Tolesni pasakojimai sukasi apie tai, kaip Fondo atstovai, neturėdami didelės karinės galios, vieną po kito pergudrauja, atrodytų, galingesnius priešus ir saugo civilizaciją nuo visiško žlugimo.

Savaime suprantama, perskaičius „Fondą“, reikia perskaityti ir jo parodiją – „Keliautojo kosmostopu vadovą po galaktiką“. „Vadovas“ – toli gražu ne vien „Fondo“ parodija, o tikra mokslinės fantastikos klasika, kuri padės suprasti ir šio blogo pavadinimą :)

***

Norite daugiau rekomendacijų? Žinoma, jų pilnas internetas, bet čia pasidalinsiu keliomis „lietuviškomis“:

– Prieš porą metų Facebook fantastikos mėgėjų grupėje surengiau seriją apklausų, „nuo ko rekomenduotumėte pradėti pažintį su įvairiais fantastikos žanrais“. Visi rezultatai – 26 rekomenduojamų kūrinių dešimtukai – sudėti šiame Google dokumente. Pirmos trys kategorijos – kaip tik apie kosmosą.

– Taip pat prieš keletą metų Techo rašiau apie kosminę fantastiką, komišką fantastiką ir mokslinės fantastikos klasiką. Kai kurios rekomendacijos kartojasi su aukščiau esančiomis, bet ne visos.

Laiqualasse

15 komentarų

  1. Labai labai LABAI geras straipsnis. Kuris laikas noriu vėl pradėti knygas skaityti, tačiau kažkaip negerai vien prie Bredberio užsisėdėti, o Asimovas nors ir patiko, bet taip nesužavėjo. O čia va, ištisas arselanas skaitalo. : D ilgaaaaaaaaaaaai užtruksiu

  2. Man perskaičius antraštę irgi Larry Niven pirmas į galvą atėjo. Nors „žiedinis pasaulis yra nestabilus“, vis gi lyginant su moksline fantastika apskritai, jo knygose dėmėsys tikslumui išskirtinis.

    1. „Ringworld is unstable“ istorija bendrai labai smagi, mano supratimu – parašė žmogus knygą, gavo kritikos, iš to sugalvojo siužetą antrai knygai. Ko daugiau norėt? :)

  3. Sveikas, Kastyti. Neseniai dalyvavau Mokslo Populiarinimo Konkurse. Ten iš esmės kalbėjau apie mąstymo savybes, kurių reikia, norint, kad jis taptų matematiškas. Šitų žinių nebūčiau įgyjęs be tam tikrų didelės svarbos užsienietiškų knygų apie matematikos mokymąsi. O kaip yra su fizika? Ar Lietuvoje kas nors kalba apie moksliniais metodais pagrįstus būdus, kaip jaunam žmogui ateina supratimas apie fiziką? Ar yra literatūros šia tema?

    1. Įtariu, kad Lietuvoje apie panašius dalykus apskritai niekas nekalba, ne tik fizikos kontekste :( Bet klausimas labai geras.

      1. Matematikoje pagaliau pradėjo kalbėti. Vilniaus universitete jau pora metų gyvuoja Matematinio švietimo centras, vyksta keleto entuziastų susitikimai beveik kas savaitę. Gal būt ir matematikos edukacijos specialybė Lietuvoje pagaliau atsiras. O kalbant apie fiziką, ten daug sunkiai suvokiamų reiškinių, tai norint juos mokyti suprasti matyt verta remtis raidos ir kt. psichologų žiniomis apie mentalinius asimiliacijos ir akomodacijos procesus. Gal kas nors užmatys kokią knygutę :D

    2. „Šitų žinių nebūčiau įgyjęs be tam tikrų didelės svarbos užsienietiškų knygų apie matematikos mokymąsi“.
      Jei nesunku, gal galėtumėte pasidalinti knygu sąrašu, galbut jos bus įdomios ir kitiems.

      1. Taip, žinoma.
        1. Bendros žinios apie psichologiją ir mokymąsi: David G. Myers – Psichologija
        2. Lyginamieji Kinijos ir JAV mokytojų tyrimai: Liping Ma – Knowing and Teaching Elementary Mathematics
        3. Matematinio mąstymo raida mokykloje ir universitete: David Tall – How Humans Learn to Think Mathematically
        4. Matematinių idėjų gimimas istoriniame kontekste: Vilius Stakėnas – Matematikos istorijos skiautiniai
        5. Bendri uždavinių sprendimo principai: George Pólya – How to solve it

  4. O ka rekomenduotumet is verstu i LT kalba fantastiniu knygu ? Fondas is situ tikrai yra… :) pvz man patiko FUTU.RE (Gluchovskio)(kur METRO 2033 parases)

    1. Daug kas labai giria Liu Cixin „Trijų kūnų problemą“ (lietuviškai visa trilogija išleista). Aš pirmą skaičiau angliškai, tikrai nebloga, bet man tokia fantastiškai nuostabi nepasirodė, kaip įvairūs liaupsintojai sako. Kitų dviejų kol kas neprisiruošiau perskaityti.

      Azimovo yra ne tik Fondas, bet ir „Aš, robotas“, taip pat „…Net patys dievai“ (sovietiniais laikais išleistas romanas, atsimenu tikrai įdomią pagrindinę idėją).

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.