Kąsnelis Visatos CDLXXIX: Popaviršinės struktūros

Tyrinėdami astronominius objektus, paprastai turime tenkintis, geriausiu atveju, žiniomis apie jų aplinką bei paviršių. Planetų ar žvaigždžių gelmės tiesioginiams stebėjimams neprieinamos. Visgi įvairiais būdais įmanoma šį tą išsiaiškinti ir apie popaviršinius darinius bei ten vykstančius procesus. Tokių tyrimų rasite ir šiame Kąsnelyje. Tai ir bandymai atkurti Urano bei Neptūno struktūras laboratorijoje, ir pasiūlymas analizuoti neutroninių žvaigždžių sandarą per gama spindulių blyksnius, ir idėja, kad Marso vanduo susigėrė į planetos plutą, ir skaičiavimai, kaip galėtų atrodyti didžiausios srovės Encelado vandenyne. Taip pat – palydovo-kubiuko tarpplanetinė misija, tarpžvaigždinės kometos medžiagos sandara bei galimas naujas biopėdsakas. Gero skaitymo!

***

Palydovai-kubiukai tarpplanetinėms misijoms. Prieš porą dešimtmečių sugalvoti ir pastaruoju metu vis labiau populiarėjantys palydovai-kubiukai (angl. CubeSats) naudojami vis įvairesnėms misijoms. Dažniausiai jie pasitarnauja eksperimentinių technologijų bandymams, mat pagaminti kubiuką yra daug pigiau, nei didelį palydovą. Įprastai kubiukų misijos vykdomos Žemės orbitoje, nes nuskristi kur nors toliau jiems nepakanka kuro. Tiesa, 2018 metais du kubiukai – MarCO-A ir MarCO-B skrido į Marsą kartu su NASA zondu InSight bei padėjo stebėti pastarojo nusileidimą. Visgi juos į tarpplanetinę trajektoriją išvedė raketa-nešėja, pasiuntusi į kelionę ir patį InSight. Dabar Europos kosmoso agentūra paskelbė apie misiją M-Argo – pirmąjį kubiuką, kuris tarpplanetinius atstumus skris varomas vien savo galia. M-Argo turėtų būti palyginus didelis kubiukas – jį sudarys dvylika 10 cm kraštinės ilgio kubų, sujungtų į vieną sistemą; paprastai palydovai-kubiukai būna sudaryti iš šešių ar mažiau kubelių. Misijos koncepcija vystoma nuo 2017 metų, bet dabar paskelbta, kad ji tikrai turėtų išskristi 2024-ųjų gegužę. Planuojama, kad M-Argo pakils į orbitą kartu su kokia nors didesne misija, tačiau į tarpplanetinę kelionę leisis naudodamas vien savo elektrinį variklį. Misijos taikinys bus nedidelis ir greitai besisukantis asteroidas, nuo Žemės nutolęs iki 150 milijonų kilometrų – maždaug tiek pat, kiek Saulė. Apskritai asteroidų, kuriuos galėtų pasiekti misija, žinoma daugiau nei 700 tūkstančių, bet iš jų buvo atrinkti penki įdomiausi. Galutinai misijos tikslas bus išrinktas artėjant skrydžio datai. Apie tokius asteroidus žinoma labai mažai, taigi M-Argo misija būtų skirta ne tik technologijų demonstravimui, bet ir žinių apie mažuosius Saulės sistemos kūnus praplėtimui. Daugiau apie misiją skaitykite ESA tinklalapyje.

***

Mėnulio tyrimų inovacijos. Po keleto metų – galbūt 2024 pabaigoje, gal kiek vėliau – žmonės vėl nuskris į Mėnulį. Daug kalbama apie naujovišką NASA raketą Space Launch System (SLS), kuri skraidins astronautus iš Žemės, tačiau kokiais prietaisais jie naudosis, leisdamiesi Mėnulyje ir pakildami nuo palydovo paviršiaus? Grupė mokslininkų, įvertinę dešimtis pasiūlymų, priėjo išvados, kad efektyviausias būtų daugkartinio naudojimo vienos pakopos erdvėlaivis. „Vienos pakopos“ reiškia, kad visas erdvėlaivis ir nutūptų Mėnulyje, ir nuo jo pakiltų; Apollo misijos naudojo dviejų pakopų erdvėlaivius, kurie Mėnulyje palikdavo nusileidimo modulį. Tyrėjai išnagrinėjo kelis variantus – vienos ar dviejų pakopų erdvėlaivius, skrydį su vienkartine SLS raketa arba iš Lunar Gateway orbitinės stoties, skirtingus kuro mišinius – ir įvertino jų tikėtiną kainą. Tuo atveju, jei skrydis į Mėnulį vyktų su vienkartine raketa, efektyviau būtų naudoti dviejų pakopų erdvėlaivį, kaip ir darė Apollo misijos. Tačiau jei skrydis vyksta iš orbitinės stoties, vienos pakopos erdvėlaivis apsimokėtų labiau. Geriausias kuro mišinys, atrodo, būtų skysto deguonies bei vandenilio mišinys. Modelyje kol kas neatsižvelgta į tokius faktorius, kaip įgulos saugumas (jis gali būti skirtingas skirtingoms erdvėlaivių konfigūracijoms) ar misijos sėkmės tikimybė, bet tyrėjai ketina šiuos faktorius įtraukti ateityje. Tyrimo rezultatai publikuojami Acta Astronautica.

Vienas iš svarbiausių resursų Mėnulio tyrėjams bus elektros energija. Tai viena priežasčių, kodėl tyrimai koncentruojasi į Pietų ašigalio regioną – ten yra kalvų, kurias visada apšviečia Saulė. Ant jų pastatyti Saulės elementai galėtų efektyviai rinkti daug šviesos, tačiau kaip ją perduoti vartotojams? Kabeliai daug sveria ir kainuoja, o energijos perdavimas lazerio spinduliais – kol kas eksperimentinė technologija, be to, ganėtinai neefektyvi, nes keletą kartų reikia šviesą versti elektra ir vėl šviesa. Neseniai NASA skyrė finansavimą kitokiai energijos perdavimo technologijai, paremtai teleskopų veikimo principais. Veidrodiniai teleskopai (reflektoriai) ateinančią šviesą keletą kartų atspindi ir sufokusuoja į daug siauresnį pluoštą bei nukreipia jį detektoriaus link. Panašiai ir planuojama „Light Bender“ sistema galėtų sufokusuoti Saulės šviesą ir nukreipti ją tiesiai vartotojų link. Vartotojai – tyrimų stotys, autonominiai stacionarūs įrenginiai ar netgi mėnuleigiai – šviesą paverstų elektros energija savo fotovoltiniais elementais. Pagal pirminius skaičiavimus, šviesos bokštas galėtų gaudyti maždaug 48 kilovatus Saulės energijos, o vartotojams kilometro atstumu perduotų bent 9 kilovatus galios – čia jau įskaitant toli gražu neidealų fotovoltinių elementų efektyvumą. Sistemai vystyti NASA kol kas skyrė 125 tūkstančius dolerių ir devynių mėnesių laikotarpį, po kurio bus sprendžiama, ar ją verta tobulinti toliau. Plačiau apie technologiją galite perskaityti NASA tinklalapyje.

***

Marso vanduo tebėra planetoje? Praeityje Marse būta daug vandens – tą rodo įvairiausi geologiniai (areologiniai?) duomenys. Dabar skysto vandens Marso paviršiuje nėra, o vandens ledo kiekis poliarinėse kepurėse – gerokai mažesnis, nei numanomas praeities vandens kiekis. Įprastai neatitikimas aiškinamas tuo, kad didžioji dalis Marso vandens išgaravo ir pabėgo į kosmosą. Tokią hipotezę paremia ir dviejų vandenilio izotopų – sunkesnio deuterio ir įprastojo pročio – gausos santykis atmosferoje (žymimas D/H). Jis yra gerokai didesnis, nei, pavyzdžiui, Žemės vandens; tą paaiškina pabėgimas iš atmosferos, nes deuteris, būdamas sunkesnis, pabėga ne taip greitai. Visgi apskaičiavus, kaip sparčiai vanduo galėjo garuoti praeityje, gaunama D/H vertė neatitinka stebimos. Naujame tyrime pristatomas modelis, vienu metu paaiškinantis ir D/H santykį, ir vandens garavimo spartos įverčius, ir geologinius duomenis. Modelyje įtraukiamas ugnikalnių išsiveržimų poveikis atmosferai, atmosferos pabėgimas į kosmosą bei vandens susigėrimas į Marso plutą. Būtent pastarasis procesas, pasirodo, yra labai reikšmingas: tyrėjų teigimu, didžioji dalis pirmykščio Marso vandens greičiausiai yra užrakinta planetos plutoje, hidruotuose mineraluose. Pasak autorių, greičiausiai maždaug 40-95% pradinio Marso vandens pranyko dar Noacho periode, prieš 3,7-4,1 mlrd. metų, o prieš tris milijardus metų vandens kiekis Marso atmosferoje bei paviršiuje tapo maždaug lygus šiandieniniam. Plutoje užrakinta 30-99% pirmykščio Marso vandens, o likęs – išgaravo. Šis atradimas parodo, jog uolinėse planetose vanduo gali išnykti ne vien dėl žvaigždės vėjo poveikio atmosferai, bet ir dėl paviršinių procesų. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

***

Marso „vorų“ formavimasis. Marse, ypač arti pietų ašigalio, matomi paviršiniai dariniai, vadinami „vorais“ arba, tiksliau, araneiformomis. Tai yra siaurų besišakojančių kanalų grupės su patamsėjimais įvairiose vietose – būtent tie patamsėjimai iš toli primena daugybę voriukų. Jie aptikti prieš daugiau nei dešimtmetį, bet iki šiol nėra visiškai aišku, kaip susiformuoja. Viena teorija teigia, kad jie atsiranda garuojant anglies dvideginio ledui, o naujame tyrime ji patvirtinta laboratoriniais eksperimentas. Marso atmosferą daugiausiai sudaro būtent anglies dvideginis; žiemą nemaža jo dalis sustingsta į ledą ir papildo poliarines kepures. Pavasarį ledas sublimuoja – iškart virsta garais be tarpinės skystos fazės. Proceso metu susidaro daug skylučių, kurios eina kiaurai per ledo sluoksnį iki regolito. Ledas yra dalinai permatomas, todėl Saulės šviesa įkaitina regolitą ir anglies dvideginis ima sublimuoti ne tik iš viršaus, bet ir iš apačios. Būtent šį procesą tyrėjai atkūrė laboratorijoje, naudodami specialią kamerą, kurioje sukuriamos sąlygos – temperatūra, slėgis, atmosferos sandara, – panašios į Marso paviršiaus. Ant regolito padėjus anglies dvideginio ledo plytą su išgręžta kiauryme, sublimuojančios dujos išgraužė griovius regolite ir ištempė su savimi dalį paviršinio – šviesesnio – dulkių sluoksnio. Ledui nutirpus atsivėręs vaizdas labai priminė marsietišką araneiformą. Šių paviršiaus darinių analogų nerandame jokiame kitame Saulės sistemos kūne, tad laboratoriniai eksperimentai yra bene vienintelė galimybė tyrinėti jų formavimąsi iki kol žmonės nenuskris į Marsą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Scientific Reports.

***

Ar gali būti, kad gyvybė atsirado ne Žemėje, o, pavyzdžiui, Marse, ir į mūsų planetą atkeliavo su kaimyninės planetos meteoritais? John Michael Godier pasakoja apie tokios hipotezės tikėtinumą:

***

Jupiterio raudonosios dėmės ilgaamžiškumas. Gali būti, kad ją matė dar Galilėjas. Kaip bebūtų, bent nuo XIX amžiaus Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė stebima reguliariai. Tada ir išsiaiškinta, kad tai yra ilgalaikė audra, kelis kartus didesnė už Žemę. Pastarąjį pusšimtį metų dėmė traukiasi, bet nepanašu, kad žada pranykti. Kartais ji susiduria su kitais, daug mažesniais, audrų sūkuriais. Naujame tyrime pristatomi duomenys, rodantys, kad tokie susidūrimai didžiąją audrą tik sustiprina. Tyrime analizuojami Juno zondo duomenys, surinkti šiam skraidant aplink Jupiterį. Nuo 2019 metų užfiksuotos dešimtys susidūrimų tarp Didžiosios raudonosios dėmės ir aplinkinių audrų kasmet. Iš pradžių buvo manoma, kad tokie susidūrimai gali visiškai sunaikinti dėmę, nes jų metu nuo dėmės atplyšdavo ir nutoldavo atmosferos srautai. Visgi naujieji duomenys rodo, kad nepaisant šių medžiagos netekimų, audros sukimosi greitis kaip tik išaugo. Atspindžiai nuo dėmės ir jos atplaišų atitinka skaitmeninį modelį, pagal kurį atplaišos tėra keleto kilometrų gylio, o didžioji sūkurio dalis susidūrimų metu liko nepažeista. Taigi panašu, kad Didžioji dėmė ilgai išlieka misdama kitais, mažesniais sūkuriais. Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.

***

Encelado poledinės srovės. Saturno palydovą Enceladą dengia storas ledo sluoksnis, o po juo plyti bent 30 km gylio vandenynas. Jis gerokai skiriasi nuo Žemės vandenynų ne tik tuo, kad slepiasi po ledu. Kitas labai svarbus skirtumas – Encelado vandenynas šildomas iš apačios, planetos gelmių radioaktyvaus karščio, o viršuje vanduo atvėsta – visiškai priešingai, nei Žemėje. Naujame tyrime nagrinėjama, kaip tokia šildymo bei vėsinimo konfigūracija paveikia vandens sroves Encelade. Naudodami idealizuotą vandenyno cirkuliacijos modelį, tyrėjai išnagrinėjo, kaip turėtų judėti vanduo Encelade, šildomas iš apačios bei įtraukiant nevienodo druskingumo faktorių. Vandens druskingumas gali skirtis todėl, kad skirtingose Encelado vietose paviršinis ledas tirpsta arba formuojasi naujas. Stebėjimai rodo, kad ledas ploniausias ties Encelado ašigaliais – ten jis turbūt tirpsta; tuo tarpu ties pusiauju jis storiausias ir greičiausiai stingsta. Šie procesai save reguliuoja – ledui stingstant, po juo esantis vanduo tampa druskingesnis ir sunkesnis, todėl skęsta gilyn, o jo vietą užima šiltesnis vanduo iš gelmių; tuo tarpu ledui tirpstant, vanduo po juo cirkuliuoja silpniau ir tirpimas laikui bėgant liaujasi. Tyrėjai taip pat nustatė, kad skirtingos sąlygos Encelado vandenyno regionuose sudaro sąlygas labai stiprioms didelio masto srovėms, panašioms į Žemėje egzistuojančius vandens srautus tarp pusiaujo ir ašigalių. Tokios srovės gali sudaryti daugiau galimybių gyvybei Encelade užsimegzti ir vystytis, nes jos perneša bei sumaišo įvairius naudingus mineralus. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Urano ir Neptūno struktūra. Uranas ir Neptūnas vadinami „ledinėmis milžinėmis“ – šias planetas sudaro labai daug vandens ir amoniako ledo. Planetų gelmėse šie junginiai pereina į „superjoninę“ būseną, tarpinę tarp kieto ir skysto būvio. Skaitmeniniai modeliai ir eksperimentai rodo, kad superjoninio vandens ir amoniako struktūra yra kristalinė gardelė, sudaryta iš, atitinkamai, deguonies arba azoto atomų, o vandenilio atomai šioje gardelėje gali lakstyti gana laisvai. Naujame tyrime išnagrinėta, kaip tokia superjoninė medžiaga deformuojasi. Šios žinios padėtų geriau suprasti Urano ir Neptūno struktūrą – jei superjoninė medžiaga deformuojasi kaip kietas kūnas, ji gali formuoti stabilius sluoksnius arti planetų branduolių, o jei deformuojasi kaip skystis, vadinasi, planetose konvekcija vyksta iki pat mažo uolinio branduolio. Tyrėjai įdėjo amoniako mėginį į specialų prietaisą, sudarytą iš dviejų deimantinių galvučių, kurios mėginį suspaudė iki milžiniškų slėgių, panašių į tai, ko būtų galima tikėtis ledinių planetų gelmėse. Tada mėginys pakaitintas iki 2000 laipsnių. Lazerio spinduliuotės atspindžiai leido nustatyti jo elastingumą – paaiškėjo, kad šis parametras beveik nesiskiria nuo skysto amoniako. Taigi bent jau amoniakas, panašu, negali sukurti stabilaus superjoninio sluoksnio planetų gelmėse. Stabilus sluoksnis reikalingas norint paaiškinti planetų magnetinio lauko savybes – jų abiejų magnetiniai poliai labai nutolę nuo sukimosi polių, o magnetinio lauko ašis eina ne per planetos centrą. Tokias savybes galėtų sukelti magnetinis laukas, atsirandantis vien dėl vidurinių planetos sluoksnių konvekcijos, bet jei konvekcija vyksta ir giliai, magnetinis laukas turėtų būti tvarkingesnis. Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.

***

Tarpžvaigždinės kometos medžiaga – pirmykštė. Kometos, kaip ir asteroidai, yra planetų formavimosi proceso likučiai. Kometos, skrajojančios toli nuo žvaigždės, daugiausiai susideda iš ledo. Priartėjusios prie žvaigždės jos įkaista, ima garuoti ir kitaip pakinta. Dauguma žinomų Saulės sistemos kometų turi tokių pokyčių požymių, vienas jų – garuojančių dulkių poliarizacija. Kuo kometa labiau pakitusi, tuo jos dulkių atspindėta šviesa mažiau poliarizuota, nes dulkių pakitusi kometa turi mažiau ir jos yra smulkesnės, nei pirmykštės. Naujame tyrime parodyta, kad tarpžvaigždinis objektas 2I/Borisov, praskridęs pro Saulės sistemą 2019 metais, greičiausiai yra tokia pirmykštė kometa. Jos dulkių poliarizacija gerokai didesnė, nei bet kurios žinomos Saulės sistemos kometos. Vienintelė panaši kometa yra Hale-Bopp, arti Saulės praskridusi 1995 metais. Įvairūs skaičiavimai rodo, kad Hale-Bopp anksčiau prie Saulės buvo priartėjusi tik vieną kartą. Taigi atrodo, kad 2I/Borisov niekada nebuvo arti žvaigždės, iki atskrisdama į Saulės sistemą. Taip pat pavyko apskaičiuoti, kad dauguma kometos dulkių yra didesnės nei milimetro skersmens granulės, o jų pabėgimo iš kometos sparta viršija 200 kilogramų per sekundę. Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose Nature Astronomy.

***

Izoprenas – biopėdsakas? Egzoplanetų šiuo metu aptikta beveik penki tūkstančiai, dar antra tiek galimų aptikimų laukia patvirtinimo. Vis dažniau užfiksuojami egzoplanetų atmosferų spektrai, taip tyrinėjama jų sandara. Atmosferose gali matytis biopėdsakai – molekulės, sukurtos gyvybinių procesų, ir galinčios patikimai įrodyti, kad toje planetoje egzistuoja gyvybė. Dažniausiai kalbant apie biopėdsakus turimas omeny deguonis ar metanas. Naujame tyrime grupė mokslininkų siūlo pridėti dar vieną molekulę – izopreną. Ją sudaro penki anglies ir aštuoni vandenilio atomai. Žemėje izopreną gamina daugybė labai skirtingų organizmų: bakterijos, augalai, gyvūnai. Apskritai izopreno mūsų planetoje pagaminama maždaug tiek pat, kiek metano, bet izoprenas labai sparčiai reaguoja su deguonimi, todėl ilgai atmosferoje neišlieka. Tyrėjų teigimu, izoprenas galėtų būti reikšmingas biopėdsakas atmosferose, kuriose deguonies kiekis nereikšmingas, o dominuoja anglies dvideginis, vandenilis, azotas ir panašios dujos. Būtent tokia buvo ir Žemės atmosfera pirmuosius pusantro milijardo metų. Izopreną aptikti patikimiausiai galima pagal infraraudonųjų spindulių spektro linijas; tiesa, jos šiandieniniais ar artimiausiu metu pradėsiančiais dirbti teleskopais nebūtų užfiksuojamos, nebent izopreno planetoje gaminama tikrai daug, bent šimtą kartų tiek, kiek Žemėje. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktika NGC 7678. Šaltinis: ESA/Hubble & NASA, A. Riess et al.

Savaitės paveiksliukas iš pirmo žvilgsnio atrodo tiesiog kaip dar viena iš daugybės spiralinių galaktikų, šiek tiek panaši ir į mūsiškį Paukščių Taką. Bet ši galaktika iš daugumos kitų išsiskiria spiralinių vijų asimetrija. Viršun ir kairėn nuo centro esan vija daug ryškesnė ir storesnė už porininkę priešingoje galaktikos pusėje. Galaktika atrasta 1784 metais, o ši asimetrija identifikuota bent 1966-aisiais, kai ji įtraukta į Savotiškų galaktikų atlasą (Atlas of Peculiar Galaxies).

***

Neutroninių žvaigždžių plutos rezonansas. Neutroninės žvaigždės yra vieni ekstremaliausių mums žinomų objektų. Iki neįsivaizduojamai didelio tankio suspausta medžiaga ima formuoti įvairias keistas struktūras žvaigždės centre, bet net ir žvaigždės paviršius – pluta – toli gražu ne iki galo suprastas. Vienas iš neatsakytų klausimų yra priklausomybė tarp medžiagos tankio ir protonų bei neutronų sąveikos energijos. Šis klausimas svarbus ne tik neutroninių žvaigždžių tyrimams, bet ir apskritai suvokimui apie fundamentaliąsias sąveikas Visatoje ir egzotiškų medžiagų veikimą. Naujame tyrime pasiūlytas būdas tą energiją apskaičiuoti nagrinėjant neutroninių žvaigždžių susiliejimus. Prieš susiliedamos, neutroninės žvaigždės vis greičiau sukasi viena aplink kitą – didėja jų orbitinis dažnis. Tam tikru momentu orbitinis dažnis tampa lygus neutroninės žvaigždės plutos rezonanso dažniui ir pluta subyra. Pro sueižėjusią plutą pasipila gama spinduliuotė, kurią galima įžiūrėti kaip nedidelį gama žybsnį šiek tiek prieš pagrindinį, susiliejimo, žybsnį ir gravitacinių bangų signalą. Plutos rezonanso dažnis, pasirodo, priklauso nuo protonų bei neutronų sąveikos energijos. Taigi nustačius rezonanso dažnį įvairiose neutroninėse žvaigždėse būtų galima apskaičiuoti ir jo, kaip ir sąveikos energijos, priklausomybę nuo tankio. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tiek naujienų iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

3 komentarai

  1. Manau yra pakankamai tikėtina, kad gyvybė buvo užnešta iš Marso į Žemę, ar iš Žemės į Marsą. Viena iš priežasčių, kodėl beveik neabejoju, kad kažkokių mikrobų, ar jų veiklos pėdsakų atradimas Marse yra tik laiko klausimas. Labiau turbūt tikėtina, kad iš Žemės į Marsą, nes gyvybės egzistavimas Žemėje gan patikimai dokumentuotas ;) Žinoma, tam reikia nemažai palankių sutapimų, bet Žemė ir Marsas keitėsi meteoritais turbūt milijardus (?) metų, o senovėje Marso sąlygos buvo gyvybei žymiai palankesnės. Kad bent kai kurios bakterijų rūšys gali ilgai išgyventi kosmose, jau įrodyta eksperimentiškai. Per tiek laiko visko gali atsitikti. Būtų labai įdomu, jei prieš pora milijardų metų Žemės bakterijos pateko į Marsą ir ten išsivystė visiškai atskira gyvybės atšaka. Taksonomai turės ką veikti :) Aišku įdomiausias variantas būtų, jei gyvybė atsirado ir Žemėje, ir Marse nepriklausomai, IR dar abi planetos apsikeitė atstovais. Bet kol kas Žemėje lyg ir nėra įrodymų, kad nors vienas žinomas organizmas turėtų kitokį protėvį, nei visi likę.

  2. Sveiki,
    Sunku kazka irodinet, kol dar iki galo neatrasta, bet panasu, kad Marsas visiskai tuscias (be gyvybes pozymiu). Jei ten kazkas butu, tai tikrai butu atrasta per tuos gerus 10 m, kai musu technika ten vazineja. Kaip suprantu ten net rimtesniu organiniu molekuliu nera.

    1. Technika važinėja seniau – pirmas marsaeigis buvo Sojourner, dar 1998 m. pradėjo darbą. Bet šie marsaeigiai nepritaikyti gyvybės paieškoms, tad jie gyvybę būtų aptikę nebent tada, jei ji ateitų ir pamojuotų prieš kamerą :)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *