Kąsnelis Visatos CDLXVIII: Konfigūracijos

Saulės sistema, tik susiformavusi, atrodė gerokai kitaip, nei dabar. Kaip tiksliai – nežinome, bet tą galbūt padės išsiaiškinti meteoritų sandaros skirtumai. Žemės magnetinio lauko konfigūracija nėra paprastas dipolis – tiesus magnetas, pasviręs lyginant su sukimosi ašimi. Iš tiesų magnetas labiau nutolęs nuo pietinio sukimosi ašigalio, nei nuo šiaurinio, todėl daugiau Saulės vėjo energijos pasiekia šiaurinį pusrutulį. Daugianarių žvaigždžių konfigūracijos – orbitos viena kitos atžvilgiu – lemia, ar matysime periodinius užtemimus, o ilgalaikis užtemimų kitimas padeda suprasti, kaip tos sistemos evoliucionuoja per šimtus metų. Kitose naujienose – užuominos apie gravitacinių bangų foną ir hipotetines daleles aksionus, vertikalumo pojūčio mikrogravitacijoje tyrimai, misijų pratęsimai ir stipriausia galaktinė tėkmė. Gero skaitymo!

***

Vertikalumas mikrogravitacijoje. „Nepamirškite, priešininkų vartai – apačioje!“ sakė Enderis ir taip padėjo savo komandai laimėti žaidimą nesvarumo būklėje. Iš tiesų, esant mikrogravitacijoje, sąvokos „viršus“ ir „apačia“ tampa neapibrėžtos. Visgi mūsų organizmams gravitacija yra svarbus orientyras, taigi astronautams dažnai kyla problemų orientuojantis aplinkoje. Erdvėlaivio ar kosminės stoties viduje ši problema nėra kritinė, bet išėjus į atvirą kosmosą staigus orientacijos praradimas gali būti pražūtingas. Naujame tyrime nagrinėjama, kiek žmonėms iš tiesų svarbi gravitacija, kaip „viršaus“ orientyras. Grupei tiriamųjų buvo uždėti virtualios realybės akiniai, o patys žmonės paguldyti horizontaliai arba įžambiai. Virtualioje aplinkoje sukurti vizualiniai orientyrai, rodantys, kad viršus yra virš žmogaus galvos. Paaiškėjo, kad tiriamieji pasiskirstė į dvi grupes: vieni labiau kreipė dėmesį į gravitacinį orientyrą ir rodė viršų ten, kur jis buvo iš tikro, kiti – į vizualinį orientyrą ir rodė viršų pagal tai, ką matė virtualiame vaizde. Pastariesiems taip pat atrodė, kad jie virtualioje aplinkoje pajudėjo toliau ir greičiau, nei pirmosios grupės atstovams. Ateityje tikimasi nustatyti, kokios genetinės savybės ar asmeninės patirtys lemia konkrečių žmonių jautrumą gravitacijos ar vizualiniams orientyrams. Tai padės treniruojant ir atrenkant astronautus kritinėms misijoms. Tyrimo rezultatai publikuojami PLoS One.

***

Saulės vėjas mėgsta šiaurę. Žemę nuolat talžo Saulės vėjas, tačiau jo dalelės paviršiaus beveik nepasiekia. Jas į šalis nustumia planetos magnetosfera. Visgi ties ašigaliais magnetinio lauko linijos pasiekia žemę, tad jomis sekdamos energingos dalelės irgi priartėja prie planetos, kur, sąveikaudamos su atmosfera, sukuria pašvaistes. Jau keletą metų žinome, kad pašvaistės stipresnės būna šiaurės pusrutulyje, bet kol kas nebuvo aišku, kodėl, ir net nebuvo žinoma, ar Saulės vėjo energija, tenkanti šiaurės pusrutuliui, vidutiniškai yra didesnė, nei tenkanti pietiniam. Naujame tyrime parodyta, kad būtent taip ir yra. Naudodami Europos kosmoso agentūros Swarm palydovų duomenis, tyrėjai nustatė, kaip juda Saulės vėjo dalelės, sąveikaudamos su atmosfera, ir kaip šį sąveika kinta laikui bėgant. Swarm yra trijų palydovų grupė, nuo 2013 metų skriejanti aplink Žemę ir stebinti magnetinio lauko pokyčius. Duomenys parodė, kad Saulės vėjo energija, bent jau 450 km aukštyje virš Žemės paviršiaus, yra pastebimai didesnė šiaurės pusrutulyje, nei pietų. Šiaurinę vasarą šiaurės pusrutulis gauna trigubai daugiau energijos, nei pietinis, o žiemą pietinis gauna apie pusantro karto daugiau, nei šiaurinis. Simetrijos atveju kiekvieno pusrutulio gaunama energija vietinės vasaros metu dominuotų vienodai. Tyrėjai mano, kad taip gali būti dėl to, kad Žemės magnetinė ašis nekerta planetos centro. Dėl šios priežasties pietinis magnetinis ašigalis yra labiau nutolęs nuo sukimosi ašies, nei šiaurinis, ir pietuose susidaro stipresni atspindintys efektai, nustumiantys Saulės vėją tolyn. Šis atradimas padės patobulinti Žemės magnetosferos modelius ir geriau prognozuoti geomagnetinių audrų poveikį planetos paviršiui. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Ledinis robotas planetų tyrimams? Jupiterio ir Saturno palydovai, tokie kaip Europa ir Enceladas, pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio kaip galimos vietos nežemiškos gyvybės paieškoms. Po jų lediniais paviršiais plyti didžiuliai vandenynai. Kaip geriausia juos tyrinėti? Neseniai pristatyta intriguojanti idėja – galbūt tyrimams skirti autonominiai robotai galėtų būti pagaminti iš ledo? Savaime suprantama, ledinis būtų ne visas robotas, o tik jo korpusas; elektroniniai prietaisai būtų įdiegti viduje. Tyrėjai išnagrinėjo, kaip tokį robotą būtų galima pagaminti minimaliomis energijos sąnaudomis. Tai svarbu, nes pagrindinis ledinio roboto privalumas būtų pritaikomumas vietos sąlygoms. Pavyzdžiui, tyrinėjant kitą planetą, ledinį robotą būtų galima sukonstruoti jau nuskridus į paskirties vietą, iš aplink esančio vandens ledo. Taip būtų sutaupoma skraidinamų prietaisų masė, be to, roboto formą būtų galima pritaikyti pagal aplinkos sąlygas. Kitas svarbus privalumas – ledinį robotą būtų galima pataisyti sulūžus korpuso detalėms, tuo tarpu metalinio ar plastmasinio roboto – ne. Iš penkių išbandytų metodų energetiškai efektyviausias pasirodė esantis „šildomas kabinimo lizdas“: prietaisas, kurį reikia įmontuoti į ledo korpusą, pašildomas ir „įlydomas“ į vidų. Taip pat galima naudoti karštą metalinį strypą arba grąžtą. Tyrėjai taip pat pagamino keliolikos centimetrų dydžio robotuką, kuris gali važinėti įvairiais paviršiais ir prastumdyti priekyje pasitaikančias nedideles kliūtis. Tyrimo rezultatai pristatyti Tarptautinėje protingų robotų ir sistemų konferencijoje, juos aprašantį straipsnį rasite čia.

***

Pratęstos planetų tyrimų misijos. NASA praeitą savaitę oficialiai pratęsė dvi planetų tyrimų misijas: InSight ir Juno.

InSight, nuo 2018 gruodžio stovintis Marse, netoli pusiaujo esančioje Eliziejaus lygumoje, tyrinėja Raudonosios planetos gelmes, drebėjimus ir šilumos pernašą plutoje. Misija pratęsta dvejiems metams, iki 2022 gruodžio. Deja, taip pat nuspręsta nutraukti bandymus pataisyti zondą, turėjusį įsigręžti į planetos plutą. Pluta pasirodė esanti kietesnė, nei manyta planuojant misiją, todėl gręžimas ir kalimas strigo. Pernai atrodė, kad procesas po truputį pajudėjo iš mirties taško, bet visų problemų išspręsti nepavyko. Praeitą savaitgalį misijos komanda pabandė dar kartą įkalti zondą gilyn 500 plaktuko smūgių, bet ir tai nedavė laukto rezultato, todėl giluminio zondo misija oficialiai baigta. Kita vertus, tai leis susikoncentruoti į kitas InSight užduotis: paviršinio seismometro bei orų stebėjimo stoties parodymų rinkimą.

Nuo 2016 liepos Jupiterį tyrinėjanti Juno pratęsta daugiau nei ketveriems metams, iki 2025 rugsėjo arba kol prietaisas suges. Pradinė Juno užduotis buvo pačios planetos, jos magnetinio lauko, magnetosferos, atmosferos ir vidinės struktūros tyrimai. Ateityje Juno skirs laiko platesnio masto aplinkai: Jupiterio žiedams bei trims iš didžiųjų palydovų – Ganimedui, Europai ir Ijo. Planuojami artimi praskridimai pro šiuos palydovus bus pirmieji zondo praskridimai nuo Galileo misijos, vykdytos 1995-2003 metais, laikų.

***

Saulės sistemos konfigūracija jaunystėje. Saulės sistema, tik susiformavusi, atrodė gerokai kitaip, nei dabar. Didžiosios planetos buvo arčiau Saulės, Uranas ir Neptūnas susikeitę vietomis, asteroidai lakstė visur kur, gali būti, kad net planetų iš pradžių buvo daugiau, nei dabar. Vėlesnė planetų migracija išvalė daugelį orbitų ir konfigūracija nusistovėjo į dabartinę. Visa tai nutiko per kelias dešimtis milijonų metų. Suprasti konfigūracijos pokyčius padeda skaitmeniniai modeliai, bet juos patikrinti galima tik įvairiais stebėjimų duomenimis. Pamatyti, kaip iš tiesų Saulės sistema atrodė tik užgimusi, negalime, todėl tenka pasitelkti netiesioginę informaciją. Naujame tyrime bandoma pažvelgti į įvairių kūnų kilmę, nagrinėjant asteroidų cheminę sandarą. Asteroidų žiedas šiuo metu yra palyginus siaura juosta tarp Marso ir Jupiterio, bet jame žinoma daugybė skirtingą spektrą turinčių – taigi skirtingos cheminės sudėties – asteroidų šeimų. Meteorituose, kurių kilmė greičiausiai yra Asteroidų žiedo kūnai, randame dar didesnę įvairovę – bent šimtą chemiškai skirtingų kūnų. Skirtumai pasireiškia ir per izotopus – to paties elemento atmainas, turinčias skirtingą kiekį neutronų branduolyje. Tyrėjai išnagrinėjo vieno meteoritų tipo – uolinių achondritų – neodimio bei cirkonio atmainas ir nustatė, kad juose yra labai mažai šių elementų izotopų, atsirandančių s-proceso dėka. Taip vadinamos termobranduolinės reakcijos, vykstančios senose žvaigždėse (priešingas, r-procesas, vyksta supernovų sprogimų metu). Tarpžvaigždinė medžiaga susideda iš šių procesų produktų mišinio, bet jau kurį laiką pastebėta, kad, atrodo, jaunoje Saulės sistemoje skirtingu atstumu nuo žvaigždės dominavo skirtingi elementų izotopai. Šis atradimas patvirtina, kad bent jau s-proceso produktai jaunoje Saulės sistemoje buvo išsidėstę netolygiai. Nors kol kas nežinome, koks būtent tas išsidėstymas, tyrėjų teigimu, ateityje galėsime susieti izotopų netolygumus su kitais ženklais ir nustatyti, kur formavosi skirtingi asteroidai bei skirtingos planetos. Tyrimo rezultatai publikuojami Earth and Planetary Science Letters.

***

Daugelis esame girdėję apie Arecibo žinutę – bandymą nusiųsti galimai nežemiškai civilizacijai informacijos apie save. Žinutė išsiųsti iš Arecibo teleskopo, siekiant pademonstruoti jo radijo siųstuvo galimybes. Launch Pad Astronomy siūlo detaliau susipažinti su žinutės kūrimo istorija, turiniu bei siuntimu:

***

Ilgalaikiai dvinarės užtemimų stebėjimai. Dvinarės žvaigždės kartais sukasi tokioje plokštumoje, kad reguliariai užtemdo viena kitą, stebint iš Žemės. Kartais – daug rečiau – jos turi kompanionę, pavyzdžiui masyvią planetą ar trečią žvaigždę – kurios gravitacija keičia pirmų dviejų sukimosi plokštumą, tad laikui bėgant kinta ir užtemimų gylis, jie gali ir visai išnykti. Tokių žvaigždžių žinoma tik keliolika, o geriausiai ištirta yra Hidros HS. Praeitą savaitę pristatyti nauji stebėjimai ir archyvinių duomenų analizė rodo, kaip keitėsi jos užtemimai per beveik pusantro šimto metų. Kad Hidros HS yra užtemstanti dvinarė, pastebėta dar 1965 metais. Tuo metu maždaug kas pusantros dienos jos šviesis sumažėdavo maždaug 40 procentų. Vėliau, prieš maždaug 10 metų, nustatyta, kad užtemimų gylis vis mažėja, o apie 2022-uosius žvaigždės turėtų nebeužtemdyti viena kitos. Naujajame darbe ši informacija papildyta dviem duomenų rinkiniais. Visų pirma, tyrėjai pasitelkė egzoplanetų paieškos teleskopo TESS duomenis ir nustatė, kad 2019 metais užtemimų gylis tesiekė mažiau nei 1%. Pagal šią tendenciją užtemimai turėtų baigtis jau po mėnesio, 2021-ųjų vasarį. Kitas duomenų rinkinys – suskaitmeninti senų stebėjimų duomenys, fotografinės plokštelės, kuriomis dangaus lopinėliai būdavo fotografuojami nuo XIX amžiaus. Nagrinėdami juos, tyrėjai nustatė, kad Hidros HS užtemimai prasidėjo maždaug ketvirtajame dešimtmetyje. Iki 1930 metų, jei jie ir vyko, tai buvo labai nežymūs, o vėliau pasiekė apie 10%. Penktajame dešimtmetyje jie stiprėjo, kol šeštajame pasiekė maksimalią 40% vertę. Remdamiesi šia informacija, tyrėjai prognozuoja, kad sistemos užtemimai vėl taps matomi maždaug nuo 2195 metų. Tiesa, prognozė remiasi prielaida, kad trečioji kompanionė – greičiausiai mažytė žvaigždė – išlaikys dabartinę orbitą, o tai nėra garantuota. Tyrimo rezultatai pristatyti praeitą savaitę vykusiame Amerikos astronomų sąjungos susitikime.

***

Neutroninių žvaigždžių aksionai? Aksionai yra hipotetinės elementariosios dalelės, turinčios labai mažą masę, todėl labai silpnai sąveikaujančios su likusia medžiaga. Šiuo atžvilgiu jos panašios į neutrinus; tačiau, priešingai nei pastarieji, aksionai turėtų sąveikauti su magnetiniais laukais. Jų veikiami, aksionai gali anihiliuoti ir pavirsti rentgeno fotonais. Naujame tyrime teigiama, kad šis mechanizmas puikiai paaiškina septynių keistų neutroninių žvaigždžių rentgeno spinduliuotę. „Įspūdingu septynetu“ vadinamos žvaigždės yra santykinai netoli nuo Žemės – 120-500 parsekų atstumu. Tai leidžia detaliai jas stebėti ir užfiksuoti palyginus silpną spinduliuotę. Jos nėra pulsarai, taigi spinduliuotė laikui bėgant keičiasi nežymiai. Visos skleidžia šiek tiek mažos energijos rentgeno spindulių tiesiog dėl to, kad vėsta. Taip pat visos turi labai stiprius magnetinius laukus, bet neskleidžia radijo spinduliuotės, kaip magnetarai. Žvaigždės taip pat skleidžia šiek tiek aukštos energijos rentgeno spindulių, kurių kilmė kol kas nepaaiškinta. Šio tyrimo autoriai apskaičiavo, kad tikėtinas aksionų srautas, sklindantis iš neutroninės žvaigždės gelmių, gali paaiškinti rentgeno spinduliuotę, ir apibrėžė galimas aksionų masės bei sąveikos su fotonais ir neutronais stiprumo vertes. Žinoma, šis tyrimas neįrodo, jog rentgeno spinduliuotę tikrai kuria būtent aksionai – galbūt egzistuoja kitoks paaiškinimas. Ateityje tyrėjai aksionų modelio prognozes tikisi patikrinti su baltųjų nykštukių stebėjimais. Šios žvaigždžių liekanos taip pat turi stiprius magnetinius laukus, bet neturėtų skleisti rentgeno spinduliuotės. Jei ir jose bus aptikta energingų rentgeno spindulių, tai sustiprintų tikimybę, kad tankiuose žvaigždžių liekanų centruose formuojasi aksionai. Tyrimo rezultatai publikuojami Physical Review Letters.

***

Fejerverkų galaktika, arba NGC 6946. Šaltinis: ESA/Hubble & NASA, A. Leroy, K.S. Long

Galaktika NGC 6946 – tikrai išskirtinė. Dydžiu ir forma ji primena Paukščių Taką, nors yra 2-3 kartus mažesnė. O štai žvaigždes formuoja daug sparčiau. Taip sparčiai, kad per paskutinius šimtą metų joje užfiksuotos net dešimt supernovų. Paukščių Take per šimtmetį įvyksta pora supernovų sprogimų. Šioje Hablo teleskopu darytoje nuotraukoje matyti tankūs dujų telkiniai (raudoni), daugybė žvaigždžių ir spiralinės vijos.

***

Galaktikų susiliejimai slopina žvaigždėdarą. Žvaigždžių formavimasis galaktikose laikui bėgant lėtėja. Iš vienos pusės, tai puikiai suprantama: žvaigždėms formuojantis, dujų mažėja, o likusias dujas žvaigždės vis labiau įkaitina, todėl naujoms žvaigždėms susiformuoti tampa vis sunkiau. Iš kitos pusės, žvaigždėdara lėtėja sparčiau, nei būtų galima tikėtis vien iš dujų suvartojimo žvaigždžių formavimosi metu. Kitas būdas netekti dujų – tėkmės, kylančios dėl tos pačios žvaigždėdaros, taip pat branduolio aktyvumo ar galaktikų susiliejimų. Visgi galaktikos, kuriose randamos tėkmės, dažniausiai irgi sparčiai formuoja žvaigždes, taigi tėkmių poveikis yra lėtas. Jis pasireiškia per dešimtis ar šimtus milijonų metų. Tačiau dabar aptikta galaktika, kurioje toks poveikis turėtų būti pastebimas daug greičiau – vos per tūkstančius metų. Tai galaktika, katalogo numeriu ID2299, su galingiausia kada nors aptikta tėkme. Dujos iš jos išmetamos daugiau nei 10 tūkstančių Saulės masių per metus sparta. Įprastinės galaktinės tėkmės matuojamos šimtais, kartais tūkstančiais, Saulės masių per metus. Maža to, praktiškai pusė galaktikos dujų yra tėkmėje – jų judėjimo greitis viršija pabėgimo greitį iš galaktikos. Įdomu, kad tėkmę beveik neabejotinai sukuria ne žvaigždės ar aktyvus branduolys, o potvyninės jėgos, susidariusios galaktikų susiliejimo metu, mat ID2299 palyginus neseniai susijungė su kita. Taigi galaktikų susiliejimai irgi gali sustabdyti žvaigždėdarą, galbūt net radikaliai greitai. Galaktikos šviesa iki mūsų keliauja apie devynis milijardus metų, tad matome ją tokią, kokia ji buvo galaktikos „vidurdienio“ metu, kai vidutinė žvaigždėdaros sparta buvo didžiausia. Tuo metu ir galaktikų susiliejimai buvo dažnesni ir energingesni, nei dabar – tai gali padėti paaiškinti ir tokios ekstremalios tėkmės egzistavimą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Dvejopa kosminių dulkių prigimtis. Tarpžvaigždinės dulkės yra daugiausiai anglies bei silicio pagrindo junginiai, sudaryti iš dešimčių, o kartais ir šimtų ar tūkstančių atomų. Jos efektyviai sugeria ultravioletinę bei regimąją spinduliuotę. Per pastaruosius porą dešimtmečių astronomai išsiaiškino, kad net ir Visatos jaunystėje, praėjus mažiau nei milijardui metų po Didžiojo sprogimo, galaktikose dulkių buvo panašiai, kaip ir Paukščių Take – maždaug 1% tarpžvaigždinių dujų masės. Per tiek laiko pirmosios žvaigždės jau spėjo sukurti cheminių elementų, sunkesnių už helį, ir praturtinti jais tarpžvaigždines dujas. Bet ar galėjo taip greitai iš jų susiformuoti dulkės? Įprastai manoma, kad dulkių formavimasis daugiausiai vyksta supernovų sprogimų metu, bet naujame tyrime pateikti įrodymai, jog reikšmingi dulkių kiekiai formuojasi ir kitu būdu. Ištyrę dulkių savybes daugiau nei 300 galaktikų, mokslininkai nustatė, kad dulkių ir žvaigždžių masės santykis galaktikose 1-3 milijardų metų po Didžiojo sprogimo laikotarpiu buvo maždaug pastovus, o vėlesniais laikais mažėjo. Sparčiau žvaigždes formuojančiose galaktikose dulkių santykinai daugiau, o daugiausia jų – galaktikose, kurių sparti žvaigždėdara sutelkta nedideliuose regionuose aplink centrą. Skaitmeniniai kosmologiniai modeliai gerai atkuria dulkių evoliuciją ir pasiskirstymą, išskyrus šią paskutinę savybę. Kompaktiškų galaktikų dulkėtumą gerai paaiškina modelis, pagal kurį reikšminga dulkių dalis formuojasi aplink masyvias žvaigždes, kurios stipriai praturtina aplinkinę tarpžvaigždinę medžiagą, iki šioms dujoms išsimaišant su platesne galaktikos tarpžvaigždine terpe. Tai yra pirmas kartas, kai stebėjimai patvirtina modelio prognozę apie dulkių formavimąsi ne vien supernovų liekanose. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Gravitacinių bangų fonas. Tiesiogiai aptikti gravitacinių bangų signalai atsklido iš juodųjų skylių ar neutroninių žvaigždžių susiliejimų. Juos galima palyginti su sprogimu, kurio trumpas garsas gerai girdimas visur aplinkui. Bet gravitacinių bangų yra žymiai daugiau, tačiau didžioji jų dalis yra tarsi nuolatinis minios žmonių murmėjimas. Pavienių murmesių aptikti šiandieniniais detektoriais toli gražu negalime, gal to padaryti nepavyks niekada. Bet bendrą foną užfiksuoti iš principo įmanoma. Dabar pristatyti tiksliausi bandymai tą padaryti, naudojantis daugiau nei 12 metų trukmės pulsarų stebėjimų duomenimis. Pulsarai yra greitai besisukančios neutroninės žvaigždės, kurios šviečia tarsi kosminiai švyturiai. Jų sužibimai – pulsai – atsikartoja identiškais intervalais, tad pulsarus galima naudoti labai tiksliems padėties ir laiko matavimams. Visgi jei tarp mūsų ir pulsaro erdvėlaikis išsikreipia dėl sklindančių gravitacinių bangų, pulsai mus pasiekia truputį skirtingais intervalais, ir tuos skirtumus įmanoma išmatuoti. Stebėdami daug pulsarų ir fiksuodami jų pulsų atėjimo intervalus, galime apskaičiuoti nukrypimus nuo vidurkio ir ieškoti statistinių dėsningumų. Būtent tokia analizė dabar atlikta naudojant 45 pulsarų stebėjimo duomenis. Paaiškėjo, kad tarp mūsų ir šių pulsarų esantis erdvėlaikis tikrai banguoja, o bangų stiprumas aiškiai priklauso nuo jų dažnio. Priklausomybė yra laipsninė su rodikliu -2/3: tai reiškia, kad dvigubai didesnio dažnio bangos yra maždaug 40 procentų mažiau stiprios, 10 kartų didesnio dažnio – penkiagubai silpnesnės, ir taip toliau. Bangų stipris ties vienos bangos per metus dažniu yra maždaug dvi kvadrilijonosios dalys – ta prasme, vieno šviesmečio ilgio regionas dėl bangos perėjimo susitraukia arba išsitempia maždaug dviem kilometrais. Labai nedaug, bet gerokai daugiau, negu tiesiogiai užfiksuotų gravitacinių bangų amplitudės; tiesa, pastarųjų dažniai – apie dešimt milijardų kartų didesni. Kol kas neįmanoma užtikrintai pasakyti, ar aptikti netolygumai yra gravitacinių bangų požymis. Gravitacinės bangos turėtų erdvę tampyti statmenomis kryptimis: jei viena kryptimi erdvė suspaudžiama, statmena kryptimi – ištempiama. Tokio dėsningumo duomenyse neaptikta, tačiau gali būti, kad jis išryškės surinktus daugiau duomenų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tiek naujienų iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

2 komentarai

  1. Gal žinote, kiek gausiausiai žvaigždžių sistemoje yra atrasta žvaigždžių? Na, tikrai girdėta dvinarė, trinarė, o toliau pavyko atrasti ką nors?

    Tarp kitko, kol kas pati gražiausia mano matyta galaktikos nuotrauka.

    1. Yra bent viena planeta keturnarėje sistemoje: https://en.wikipedia.org/wiki/PH1b

      Ar gali būti planetų penkianarėse ir didesnėse sistemose? Techniškai – taip. Praktiškai yra dvi kliūtys jas aptikti. Pirma – tokios sistemos ima panašėti į nedideles žvaigždžių grupes ar spiečius. Antra – visos daugianarės sistemos yra hierarchinės, t.y. jas galima suskirstyti į dvinares, kurios sukasi aplink ką nors kita (visos keturnarės sistemos sudarytos iš dviejų dvinarių, kurios sukasi aplink bendrą masės centrą gerokai labiau nutolusios viena nuo kitos, nei nutolusios dvinarių komponentės). Priešingu atveju sistema tiesiog būtų nestabili. Taigi „planeta penkianarėje žvaigždėje“ praktiškai nelabai skirtųsi nuo „planetos dvinarėje sistemoje“, tik kad artimiausios žvaigždės-ne-saulės būtų palyginus arti.

      Fejerverkų galaktika tikrai labai graži :)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.