Kąsnelis Visatos CDLXVI: Naujametinis

Kaip visada, metų pabaiga ir pradžia yra laikas pasižiūrėti į prognozes ateinantiems dvylikai mėnesių. O jų yra tikrai įdomių: misijų Marse pradžia, daugybė naujų raketų bandymų ir pirmųjų skrydžių, komercinis mėnuleigis, James Webb kosminis teleskopas… Taip pat svarbu ir artėjantis JAV prezidento pasikeitimas, nes tai greičiausiai reikš pokyčius Artemis programoje. Tiesa, ne tokius radikalius, kaip ankstesniais kartais. Kitose naujienose – įvairenybės apie Marso vandenį, keistai besielgiantis pulsaras, galimai aptiktas modifikuotos gravitacijos efektas ir pasiūlymai, kaip ieškoti pirmykščių juodųjų skylių. Gero skaitymo!

***

Įdomiausi 2021-ųjų kosminiai skrydžiai. Kosminių skrydžių ir įvairiausių misijų vis daugėja. Prasidėję metai mums pažers ištisą jų šūsnį. Jau vasario mėnesį Marsą pasieks trys zondai, išskridę pernai liepą-rugpjūtį: NASA Perseverance, Kinijos Tianwen-1 ir Jungtinių arabų emyratų Al-Amal. Vėliau sulauksime dar dviejų svarbių NASA misijų pradžios: spalio pabaigoje į orbitą pagaliau pakils James Webb kosminis teleskopas, o spalį arba lapkritį Lucy misija iškeliaus aplankyti net aštuonis asteroidus Jupiterio orbitoje. Kitos šalys irgi turi ambicijų: Japonija skraidins pirmąjį savo mėnuleigį, Rusija nutūpdys zondą Mėnulio pietų ašigalio regione. Labai daug planų turi privačios kompanijos. SpaceX žada privačių astronautų skrydžius į Tarptautinę kosminę stotį bei komercinį Starship skrydį, Boeing – Starliner kapsulės bandomąjį skrydį su įgula, Blue Origin, Firefly Aerospace, Relativity Space ir Virgin Orbit – pirmuosius savo raketų skrydžius. Dar viena privati kompanija – Intuitive Machines – žada nusileidimą Mėnulyje. Kaip visus šiuos planus seksis įgyvendinti, parodys tik laikas, bet turint omeny žmonijos jau sukauptą patirtį, esu nusiteikęs optimistiškai.

***

Galimi Artemis programos pokyčiai. Sausio 20 dieną bus inauguruotas naujasis JAV prezidentas Joe Bidenas. Prezidento pasikeitimas JAV paprastai reiškia ir pokyčius įvairių valstybės institucijų politikoje. Ne išimtis ir NASA. Anksčiau skirtingos administracijos vis keisdavo NASA prioritetus, kur skraidinti žmones: Bushas kalbėjo apie Mėnulį, Obama – apie Marsą, Trumpas – vėl apie Mėnulį. Būtent Trumpo administracija oficialiai paskelbė apie Artemis programą, kurios iškeltas tikslas – vėl nuskraidinti žmones į Mėnulį iki 2024 metų. Jau kurį laiką ekspertai kalba, kad ši data atrodo gana nerealistiška; ji buvo parinkta labiau dėl politinių, o ne dėl mokslinių priežasčių. Dabar jau beveik neabejojama, kad Bidenas žmonių nusileidimo datą pavėlins bent keletu metų. Tiesa, kartu pabrėžiama, jog pati Artemis programa, kaip ir su ja susiję Space Launch System raketos bei Orion įgulos kapsulės vystymo darbai tikrai nebus nutraukti. Nors pats prezidentas dar nepasakė nieko konkretaus apie planus NASA atžvilgiu, jo partijos rinkiminėje programoje buvo nurodyta žmonių skrydžių į kosmosą svarba, taip pat pabrėžiama, kad Mėnulis yra tik žingsnis žmonių kelyje toliau – į Marsą. Taigi gali būti, kad Artemis taps pirmuoju ilgesnės kosmoso tyrimų programos etapu. Nukėlus Artemis tikslus keletu metų į ateitį, NASA galės kitaip perskirstyti biudžetą, jame turėtų atsirasti lėšų Žemės stebėjimų programos plėtojimui. Šis NASA darbų komponentas buvo gerokai apribotas Trumpo kadencijos metu, o Bidenas bei Demokratų partija kaip tik iškėlė klimato kaitos tyrimus ir mažinimą kaip vieną prioritetų.

***

Mėnulis – galaktinė laiko kapsulė. Apollo misijų astronautai prieš pusšimtį metų pargabeno Mėnulio regolito pavyzdžių į Žemę. Praeitą mėnesį tą padarė ir Kinijos zondas Chang’e-5. Visgi šie mėginiai yra tik mažytė dalis įvairovės, kurią galime tikėtis rasti Mėnulio paviršiuje. Grupė mokslininkų neseniai aprašė tikėtinus procesus, kurie per keturis su puse milijardo metų keitė mūsų palydovą ir kurių pėdsakai vis dar išlieka jame. Visų pirma tai – Saulės vėjas. Energingos dalelės, pataikiusios į regolitą, pakeičia ir jo struktūrą, ir cheminę sudėtį. Pavyzdžiui, kalio atomai, kurių pirmykščiame Mėnulyje turėjo būti nemažai, laikui bėgant suskyla į lengvesnius ir pabėga į kosmosą. Saulės žybsnių paskleidžiama energinga spinduliuotė taip pat keičia regolito sandarą. Nuolatiniai mikrometeoritų smūgiai užkloja vienus regolito sluoksnius kitais, tad senesnius laikus atspindintys sluoksniai yra giliau, galbūt jau seniai suspausti į paviršines uolienas, o ne dulkių sluoksnį. Kartu su vietinėmis dulkėmis į uolienas užrakinamos ir pašalinės dalelės, nusėdusios Mėnulio paviršiuje. Įdomiausios iš jų atkeliavo iš supernovų liekanų, kurios per Saulės sistemos istoriją ne kartą sklido pro šias kosmines apylinkes. Skrydžiai pro tankesnius tarpžvaigždinius debesis irgi sukeldavo dalelių srauto padidėjimą. Taigi Mėnulio uolienos slepia informaciją ir apie Saulės, ir apie tarpžvaigždinės aplinkos savybių pokyčius per puspenkto milijardo metų, kuriuos Mėnulis – beoris, be magnetinio lauko ir beveik be geologinių procesų – sukosi aplink Žemę. Norint šiuos pėdsakus teisingai ištirti, reikėtų paimti Mėnulio mėginių ne tik nuo paviršiaus, bet ir išgręžiant uolienų kernus. Tam reikės atitinkamos infrastruktūros, tad pirmieji Artemis astronautai šiais patarimais pasinaudoti turbūt neturės galimybių, bet vėlesnėse misijose galime tikėtis ir tokių mėginių išgavimo. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Garo variklis kosminiams zondams. Palydovai-kubiukai, sugalvoti 1999 metais, netruko paplisti. Maža jų kaina ir gana standartizuotas dizainas leido palydovus gaminti universitetams bei nedidelėms privačioms kompanijoms; įvairiems tikslams juos naudoja ir didžiosios kosmoso agentūros. Per du dešimtmečius į kosmosą paleista apie 2700 kubiukų. Tiesa, dauguma jų orbitoje išbūdavo tik kelias dienas – neturėdami nuosavų variklių, jie dažniausiai būdavo paleidžiami į orbitą, kurioje veikiami atmosferos pasipriešinimo, palyginus greitai nukrisdavo artyn prie Žemės ir sudegdavo. Yra dvi priežastys, kodėl kubiukai dažniausiai neturi variklių. Pirmoji – varikliui reikia vietos, masės bei energijos, kurių kubiuke nebūna daug. Antroji – įprastiniai varikliai naudoja nuodingas ir sprogias medžiagas, kurias pavojinga gabenti konteineryje, kuriame dažniausiai į orbitą kyla dešimtys kubiukų. Viena kompanija šiuo metu vysto alternatyvią technologiją – garo variklį, specialiai pritaikytą kubiukams. Variklio principas yra visiškai paprastas: talpykla kubiuke užpildoma vandeniu, vanduo pumpuojamas į mažesnę talpą, kurios viena sienelė yra permatoma ir nukreipta į Saulę. Saulės šviesa pakaitina vandenį iki aukštesnės nei virimo temperatūros, vanduo virsta garais ir yra išmetamas į kosmosą. Pagrindinė technologinė naujovė – šiluminis kondensatorius: naudojant specialius kristalus ir auksu padengtus veidrodžius, garinimo talpa gali įkaisti iki beveik 800 laipsnių temperatūros. Kūrėjai teigia, kad vos vieno kilogramo vandens užtektų, kad kubiukas galėtų penkerius metus išsilaikyti 375 kilometrų aukščio orbitoje arba keletą mėnesių – 250 km. Taip pat variklis galėtų pasitarnauti ne tik palaikant, bet ir keičiant orbitą – tai įgalintų naudoti kubiukus įvairioms užduotims, kurios dabar jiems neprieinamos.

***

Vanduo Marso paviršiuje neišsilaiko. Šiandieninio Marso paviršius yra labai sausas – gerokai sausesnis už Žemės dykumas. Visgi vandens ledo Marse yra daug, o kartais jis gali ir ištirpti bei suformuoti trumpalaikius vandens telkinius. Kiek ilgai jie gali išlikti? Naujame tyrime, naudodamiesi laboratorinių bandymų duomenimis ir Marso klimato modeliu, tyrėjai teigia, jog neilgai. Laboratorinių tyrimų rezultatai suteikė galimybę ištirti labai įvairaus druskingumo mišinių – sūrymų – elgesį Marso paviršiaus arba negilių popaviršinių terpių sąlygomis. Paaiškėjo, kad nepriklausomai nuo sąlygų, joks sūrymas Marso paviršiuje nelieka stabilus. Arti pusiaujo temperatūra įprastai yra tokia aukšta, kad vanduo iškart ima garuoti ir bet kokia bala išgaruoja per keletą minučių, tuo tarpu arčiau ašigalių – suledėja. Negiliai po paviršiumi skysto vandens telkiniai gali išlikti stabilesni, bet irgi ne ilgiau, nei kelias valandas. Net ir sūriausi mišiniai, pilni perchloratų ar geležies sulfatų, sustingsta per 12 valandų. Taigi šansų rasti skysto vandens pavyzdžių šiandieniniame Marse praktiškai nėra. Tyrimo rezultatai publikuojami The Planetary Science Journal.

***

Marso upių baseinų marsalapiai. Žiloje senovėje Marse buvo daug paviršinio vandens. Prieš keturis milijardus metų ten tekėjo daugybė upių, kurios išgraužė slėnius uolienose. Tie slėniai matomi ir dabar, nes tektoninio aktyvumo stokojančioje planetoje jie nepranyksta. Naujame darbe pristatoma detaliausia Marso upių baseinų analizė. Autorių teigimu, jie identifikavo visus bent 20 kilometrų ilgio slėnius, o bendras išnagrinėtų slėnių ilgis viršija 770 tūkstančių kilometrų. Įdomu, kad dauguma upių slėnių ir gūbrių, sudarytų iš nuosėdinių uolienų, randami pietiniame planetos pusrutulyje. Šiaurėje jų beveik nėra, greičiausiai todėl, kad kai kurios šiaurinės žemumos buvo vandenynų dugne, o kitas per laikotarpį nuo upių išdžiūvimo pakeitė lavos išsiliejimai. Daugybėje slėnių matyti skirtingo vandens lygio paliktos nuosėdos: kitaip tariant, akivaizdu, kad upės seko ne palaipsniui, o užsilikdamos ilgam laikui keliuose lygiuose. Absoliučios daugumos – 94% – slėnių amžius greičiausiai siekia seniausią geologinę epochą, Noachą, pasibaigusią prieš 3,8 milijardo metų. 4% slėnių suformuoti Hespero epochoje prieš 3,2-3,8 milijardo metų, likę 2% greičiausiai yra jaunesni. Šis tyrimas padės geriau suprasti Marso vandens evoliuciją ir planuoti ateities misijų nusileidimo vietas. Tyrimo rezultatai publikuojami Earth and Space Science.

***

Sluoksniuotos uolienos Candor prarajoje, Marse. Šaltinis: NASA/JPL/University of Arizona

Vienas aiškiausių Marso paviršiaus darinių – Marinerio slėnis, apie 4000 km ilgio kanjonas ties planetos pusiauju. Jo pakraščiai atskleidžia žinias apie daugybę uolienų sluoksnių, padengusių planetą per milijardus metų. Nuotraukoje – vienos atsišakojančios kanjono dalies, Candor prarajos, detalė, nufotografuota HiRISE instrumento Marso apžvalgos zonde. Regimųjų spindulių nuotraukoje pasiekiama maždaug vieno metro raiška.

***

Gruodį užfiksuotas netikėtas radijo signalas iš Kentauro Proksimos – ar tai galėtų būti nežemiškos civilizacijos pėdsakas? Greičiausiai ne, bet spekuliuoti visada įdomu. Tą Event Horizon kanale daro astrofizikas Jasonas Wrightas:

***

Neįprastas kintančios amplitudės pulsaras. Neutroninės žvaigždės, kurios labai greitai sukasi aplink ašį, nesutampančią su magnetine ašimi, švyti tarsi kosminiai švyturiai. Stebint iš šalies, žvaigždė žybteli du kartus per sukimosi periodą, kai į mus atsisuka vienas ar kitas magnetinis ašigalis. Atrodo, tarsi ji pulsuotų, todėl tokie objektai vadinami pulsarais. Detaliai stebint spinduliuotę pulsų metu ir tarp jų, galima padaryti įvairių išvadų apie medžiagos struktūrą pulsaro paviršiuje bei aplink jį, taip pat apie magnetinio lauko konfigūraciją. Per dešimtmečius trunkančius pulsarų tyrimus sukurtas ne vienas modelis, neblogai paaiškinantis žinomų pulsarų savybes. Bet dabar atrastas objektas, kurio pulsų paaiškinti turimais modeliais nepavyksta. Pulsaras PSR B1929+10, nutolęs nuo mūsų apie 360 parsekų, yra vienas artimiausių Žemei. Aplink savo ašį jis apsisuka per 0,2265 sekundės, o vieno sukimosi metu stebimi du žybtelėjimai: pagrindinis pulsas ir tarpinis pulsas. Nuo 2018 metų rugsėjo iki 2019-ųjų lapkričio vykdytų radijo stebėjimų metu užfiksuoti daugiau nei 20 tūkstančių pulsaro žybsnių, o tai leido beprecedentiškai tiksliai išanalizuoti jų kitimą laikui bėgant. Paaiškėjo, kad abiejų žybsnių intensyvumas kinta periodu, dvylika kartų viršijančiu sukimosi periodą. Tai nėra netikėta, tokia amplitudės moduliacija stebima ne viename pulsare. Taip pat normali yra ir koreliacija tarp pagrindinio bei tarpinio pulsų moduliacijų: jie abu sustiprėja beveik vienu metu. Bet ne visai tuo pačiu: pagrindinio pulso amplitudė išauga maždaug vienu periodu vėliau, nei tarpinio. Dar įdomiau yra tai, kad laiko tarpas tarp pagrindinio ir tarpinio pulso yra vienodas nepriklausomai nuo radijo bangų dažnio, kuriuo vykdomi stebėjimai. Tokia situacija paprastai stebima vadinamuoju „vieno poliaus“ atveju, kai abu pulsai atsklinda iš vieno magnetinio ašigalio. Bet tada būtų galima tikėtis, kad moduliacija bus tiksliai vienoda abiem pulsams. Taigi kol kas PSR B1929+10 savybių paaiškinti neįmanoma. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Šimtai greitų žvaigždžių hale. Dauguma žvaigždžių Paukščių Take juda 300 km/s ir mažesniais greičiais Galaktikos centro atžvilgiu. Štai Saulė skrieja maždaug 220 km/s greičiu, apytikriai apskritimine orbita diske. 2005 metais atrasta pirma „greitoji žvaigždė“, judanti daugiau nei 800 km/s greičiu ir pabėgsianti iš Paukščių Tako. Per 15 metų greitųjų žvaigždžių aptikta apie penkis šimtus. Tiesa, ne visos jos skrieja pakankamai greitai, kad pabėgtų iš Paukščių Tako gravitacinių gniaužtų; „greitoji žvaigždė“ šiuo metu reiškia tiesiog žvaigždę, kurios judėjimas byloja apie kokį nors energingą procesą, išsviedusį ją tolyn. Įprastai jų greičiai viršija 400 km/s. Naujame darbe pristatyta 591 nauja greitoji žvaigždė, aptiktos judančios Galaktikos hale. Visos žvaigždės aptiktos nagrinėjant trečiąjį Gaia teleskopo duomenų rinkinį, paskelbtą pernai gruodį. 43 žvaigždės juda pakankamai greitai, kad pabėgtų iš Paukščių Tako. Didžioji dalis žvaigždžių yra mažo metalingumo – turima omeny, kad jose yra mažai sunkesnių už helį cheminių elementų. Vos 14% žvaigždžių metalingumas viršija dešimtadalį Saulės vertės; tai reiškia, kad dauguma šių greitųjų žvaigždžių formavosi ne Paukščių Take, o buvo prisijungtos iš praryjamų nykštukinių galaktikų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Aptiktas modifikuotos gravitacijos efektas? Vienas iš standartinio kosmologinio modelio, nusakančio Visatos struktūrą didžiausiais masteliais, ingredientų yra tamsioji materija. Tai – kol kas tiesiogiai neaptikta materijos forma, su likusia materija sąveikaujanti tik gravitaciškai. Jos egzistavimas paaiškina žvaigždžių judėjimo greičius galaktikose ir galaktikų – spiečiuose, gravitacinio lęšiavimo efektus, spiečių ir galaktikų išsidėstymą Visatoje ir įvairius kitus reiškinius. Bet faktas, kad tamsiosios materijos dalelių kol kas nepavyko aptikti tiesiogiai, neramina daugelį mokslininkų, o kai kurie ne vieną dešimtmetį vysto alternatyvas. Dauguma alternatyvų yra įvairios gravitacijos dėsnio modifikacijos, pasireiškiančios tik pakankamai dideliais masteliais arba tada, kai kūnai juda su pakankamai mažu pagreičiu. Viena tokių modelių prognozė yra „išorinio lauko efektas“: galaktikos žvaigždžių judėjimo greitis, arba spiečiaus galaktikų judėjimo greitis, turėtų priklausyti ne tik nuo masės pasiskirstymo pačioje galaktikoje ar spiečiuje, bet ir nuo aplinkinės medžiagos tankio. Naujo tyrimo autoriai teigia atradę reikšmingą išorinio lauko efektą, tyrinėdami pusantro šimto galaktikų žvaigždžių judėjimo greitį. Galaktikose, kurios yra tankiausioje aplinkoje, žvaigždės turėtų judėti su mažesniu įcentriniu pagreičiu, nei likusiose – būtent tokia tendencija aptikta, nagrinėjant pavienes galaktikas. Vidutinis visų žvaigždžių judėjimo nuokrypis nuo „standartinės“ prognozės taip pat atitinka išorinio lauko efekto prognozę. Rezultatai yra statistiškai reikšmingi, tad labai menka tikimybė, kad tai yra atsitiktiniai nuokrypiai nuo vidurkio. Visgi interpretacijos galimos įvairios: prieš keletą metų buvo kalbama apie atrastą ryšį tarp regimosios materijos kuriamo ir pilno gravitacinio potencialo įvairiose galaktikose, teigiama, jog tai yra modifikuotos gravitacijos įrodymas, bet vėliau paaiškėjo, kad ir standartinis kosmologinis modelis tokį sąryšį puikiai atkuria. Tad ir naujasis atradimas gali pasirodyti lengvai paaiškinamas nekeičiant gravitacijos pobūdžio. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Pirmykščių juodųjų skylių paieška. Per pirmąsias sekundės dalis po Didžiojo sprogimo Visata išsiplėtė neįsivaizduojamą daugybę kartų. Ypatingai spartaus plėtimosi – infliacijos – metu nuo jos galėjo atsišakoti kitos visatos, kurios iš mūsiškės atrodytų kaip juodosios skylės. Tai yra vienas iš teorinių modelių, kaip juodosios skylės galėjo atsirasti pirmaisiais Visatos egzistavimo momentais. Naujame darbe šis modelis detalizuojamas ir pasiūlomi būdai, kaip tokius objektus būtų galima aptikti šiuolaikiniais teleskopais. Autorių teigimu, infliacija gali suformuoti labai įvairios masės juodųjų skylių – nuo mažesnės nei Mėnulio masės iki tūkstančius kartų masyvesnių už Saulę. Mažiausios juodosios skylės, kurių turėtų būti daugiausia, galėtų netgi atstoti visą tamsiąją materiją. Masyviausios, bet retos, pirmykštės juodosios skylės duotų pradžią pirmosioms supermasyvioms juodosioms skylėms galaktikų centruose. 2019 metais, stebint Andromedos galaktiką teleskopu Hyper Suprime-Cam, užfiksuotas žybsnis; tai galimai buvo pirmykštės juodosios skylės, mažesnės už Saulę, praskridimas tarp Žemės ir žvaigždės kaimyninėje galaktikoje. Tolesni apžvalginiai stebėjimai HSC ir artimiausiu metu darbą pradėsiančiais teleskopais, tokiais kaip Veros Rubin teleskopas, leis užfiksuoti daug daugiau panašių įvykių – aišku, jei pirmykščių juodųjų skylių tikrai yra daug. Jei tokių įvykių rasti nepavyks, tai turbūt paneigs šį modelį. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai ir visos žinios iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

6 komentarai

  1. 1969 nusileidimas Mėnulyje lygiai taip pat buvo politinė ir nereali data, tačiau labai smarkiai prispyrus aplinkybėms, sugebėta ten nuskristi. Jeigu bus pakankamai politinės valios, manau galima Mėnulyje atsidurti ir 2024 metais. Nors taip, nesu NASA’os sandėlininkas, nežinau jų tikrų galimybių. Ar realistiška tai ar ne.

    1. Tarp kitko, tas garo variklis kubeliams, tai nustebino : D iš pirmo žvilgsnio „garo variklis“ primityviau nebūna

      1. Mane irgi nustebino. Labai faina, kad praktiškai nėra judančių dalių (pranešime spaudai rašoma, kad tik dvi, bet nedetalizuota, kokios), tai nelabai yra kam sugesti.

    2. Žinoma, kad politinė. Kol kas visi didžiausi pasiekimai kosmose (pirmieji palydovai, pirmieji žmonės, nusileidimas Mėnulyje, TKS…) yra politiniai. Bet ar dabar yra poreikis labai skubėti dėl politinių priežasčių? Trumpas lyg ir tiesiai šviesiai sakė „nuskraidinkite žmones į Mėnulį iki antros mano kadencijos pabaigos“. Kadangi antros kadencijos nėra, tai šitas (vidinės politikos) argumentas nyksta. Išorinės politikos argumentas yra turbūt tik Kinija. Ar kinai turi šansų nuskraidinti žmones į Mėnulį iki 2024, ar net 2028 metų – neįsivaizduoju, bet tai atrodo šiek tiek abejotina.

      Taigi manau, kad Artemis galėtų spėti nuskraidinti žmones 2024-aisiais, bet tai būtų „flag-raising“ operacija, panašiai kaip ir Apollo misijos. Jei norime būti tikri, kad sugrįžę į Mėnulį žmonės ten pasiliks ilgam, geriau dirbti truputį lėčiau. Iki kokių 2028 metų turbūt ir Lunar Gateway orbitinę stotį pavyks pastatyti.

  2. Del visatos pletimosi rimtai kyla nemaza klausimu. Pvz. Jei per pirmas milisekundes visata issiplete iki saules sistemos dydzio, tai tuomet turetu virsyti sviesos greiti pletra. Taip pat butu ir turbut ryskus visatos pletros koeficiento neatitikimas, kuris yra db palei 75 km/s/mprs. O jei patobulejus prietaisams pradesim metyt objektus, kurie yra toliau nei 14 milijardu sviesmeciu? Tuomet ir visatos amzius „subyra“ ir visatos pletros koeficientas. Nebent jam reiktu taikyti kita koeficienta priklausomai nuo visatos amziaus. Ir dar idomu ar sviesos bangos nepasislenka j raudona paslinki ne der pletros o del didelio atstumo, t.y. galbut sviesos virpesiai silpneja ir reteja del didelio atstumo?

    1. „Jei per pirmas milisekundes visata issiplete iki saules sistemos dydzio, tai tuomet turetu virsyti sviesos greiti pletra.“ – tikrai taip. Tiksliau ne. Ta prasme, turiu omeny, kad Visatos plėtimuisi šviesos greičio ribos taikyti neprasminga nei fizikiškai, nei matematiškai. Nes Visatos plėtimąsi matuojame dydžio (o ne atstumo) pokyčiu per laiką, t.y. plėtimosi spartos dimensija yra [1/laikas], o ne [atstumas/laikas], kaip šviesos greičio. Pačioje Visatos egzistavimo pradžioje, gerokai mažiau, nei milisekundė po Didžiojo sprogimo, vyko infliacija, kurios metu jos dydis augo eksponentiškai (e^kt, kur k yra tam tikras koeficientas). Apie Visatos pradžią ir infliaciją šiek tiek rašiau čia: http://www.konstanta.lt/2019/08/%ef%bb%bfnuo-ko-viskas-prasidejo-didysis-sprogimas/

      „Taip pat butu ir turbut ryskus visatos pletros koeficiento neatitikimas, kuris yra db palei 75 km/s/mprs“ – visiškai teisingai, Hablo parametro vertė laikui bėgant kinta. Bendrai paėmus, mažėja. Infliacijos metu ji buvo labai labai didelė, paskui staigiai sumažėjo ir toliau mažėja palengva.

      „O jei patobulejus prietaisams pradesim metyt objektus, kurie yra toliau nei 14 milijardu sviesmeciu?“ – viena vertus, čia darote klaidą, Visatos dydį prilygindamas jos amžiui, padaugintam iš šviesos greičio (kodėl tai negerai, rašiau čia: http://www.konstanta.lt/2015/08/visatos-skersmuo-ir-amzius/). Kita vertus, kai stebime kokį nors objektą, mes tiksliai nustatyti galime ne fizinį (tikrąjį/liniuotės) atstumą iki jo ir ne laiką, kiek jo šviesa keliavo iki mūsų, o jo spinduliuotės raudonąjį poslinkį ir (kartais) šviesio nuotolį. Jų ryšys su fiziniu atstumu ir laiku priklauso nuo kosmologinio modelio. Pagal dabartinį kosmologinį modelį negali būti objektų, kurių šviesa iki mūsų keliavo daugiau nei 13,8 milijardo metų. BET, tai tikrai nereiškia, kad Visatos amžius negali būti kitoks, tiesiog jis apskaičiuojamas truputį kitais būdais. Beje, kurį laiką buvo gana reikšmingas klausimas, kaip suderinti apskaičiuotą Visatos amžiaus vertę (tuo metu ji buvo ~12 mlrd. metų) ir seniausių žinomų žvaigždžių amžių (>14 mlrd. metų, tai apskaičiuojama pagal žvaigždžių evoliucijos modelius). Laikui bėgant, tobulėjo ir kosmologinis modelis, ir žvaigždžių evoliucijos modeliai, ir vertės supanašėjo, taigi problemos dabar nebėra.

      „Ir dar idomu ar sviesos bangos nepasislenka j raudona paslinki ne der pletros o del didelio atstumo, t.y. galbut sviesos virpesiai silpneja ir reteja del didelio atstumo?“ – idėja, kad šviesa parausta tiesiog dėl to, kad keliauja didelį atstumą, vadinama „pavargusios šviesos“ modeliu. Kurį laiką jis buvo svarstomas kaip rimta alternatyva besiplečiančios Visatos kosmologijai, bet vėliau paneigtas. Plačiau žr. Vikipedijoje: https://en.wikipedia.org/wiki/Tired_light

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *