Astronaujiena. Kosminės ekspansijos teisiniai pagrindai

2019 metais NASA paskelbė per penkerius metus sugrąžinsianti žmones į Mėnulį. Ir šįkart tai bus ne keleto valandų misijos, bet ilgalaikiai projektai, kurių metu astronautai palydove turėtų praleisti savaites ar mėnesius. Laikui bėgant ten turėtų atsirasti nuolat gyvenamos tyrimų stotys, panašiai kaip dabartinė Tarptautinė kosminė stotis ar stotys Antarktidoje. Panašių planų turi ir Kinija bei Indija. Taip pat vis daugiau ir drąsiau kalbama apie žmonių skrydžius į Marsą; idealiu atveju – irgi ilgalaikėms misijoms, nes ten nuskridus tikrai neprasminga po keleto valandų keliauti atgal.

Astronautų darbas Mėnulyje Artemis programos metu. NASA dailininko vizualizacija.

Kosmoso tyrimų ir kosminių kelionių vaizdas po keleto metų bus sunkiai palyginamas net su dešimties metų praeitimi, ką jau kalbėti apie penkis dešimtmečius. Tad nieko keisto, kad 1967 metais pasirašyta Tolimojo kosmoso sutartis (Outer Space Treaty), turėjusi apibrėžti žmonių veiklos kosmose teisinius aspektus, šiandien atrodo beviltiškai pasenusi. Pavyzdžiui, joje nieko nekalbama apie Mėnulį, apie privačių kompanijų interesus, apie galimą resursų išgavimą ir panaudojimą, ir taip toliau.

JAV valdžia jau seniai skeptiškai žiūrėjo į Tolimojo kosmoso sutartį, nepasirašė tarsi jos tęsiniu turėjusios būti Mėnulio sutarties 1979 metais, o 2015 metais priėmė įstatymą, leidžiantį JAV korporacijoms kasinėti asteroidus. 2017 metais priimta direktyva grąžinti žmones į Mėnulį bei apskritai plėtoti žmonijos interesus už Žemės ribų. Šių metų kovą JAV prezidentas pasirašė dekretą, kuriuo patvirtino JAV asmenų ir korporacijų teisę išgauti naudingas iškasenas kosmose. Savaime suprantama, daugeliui kitų valstybių tai nepatiko, JAV buvo kaltinamos kolonializmu; socialinių mokslų atstovai kalba apie grėsmę, jog kosmoso resursų išnaudojimas dar labiau padidins turtinę nelygybę. Iš kitos pusės, kosmoso įsisavinimas gali padėti visai Žemei, pavyzdžiui, perkeliant ten taršiausius pramonės objektus ar išnaudojant resursus pažangių žalių technologijų vystymui. Kaip bebūtų, nepanašu, kad diskusijos kada nors artimiausiu metu nurimtų.

3D-spausdintos Mėnulio bazės koncepcija. Tokios bazės būtų statomos iš vietoje išgautų resursų, bet ar tokia procedūra nepažeistų tarptautinių susitarimų? Šaltinis: ESA/Foster & Partners

Siekdama paskatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir suteikti situacijai šiek tiek daugiau aiškumo, NASA praeitą savaitę paskelbė Artemidės sutarimą (Artemis Accords) – bendro Mėnulio tyrimų plano projektą. Sutarimo pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad Mėnulio (ir bendrai kosmoso) tyrimai, infrastruktūros plėtojimas, resursų įsisavinimas ir kita žmonijos veikla būtų vykdomi taikiais tikslais. Šiam tikslui įgyvendinti NASA išskyrė įvairias svarbias užduotis:

  • Skaidrumas: visos Sutarimo šalys turės viešai skelbti savo kosmoso tyrimų planus.
  • Suderinamumas: kosmoso tyrimai kelia daug iššūkių, todėl bendradarbiavimui reikia stengtis palaikyti vienodus standartus visose šalyse, nuo techninių priemonių iki procedūrų.
  • Pagalba nelaimingų atsitikimų atveju: kaip ir savaime suprantama – jei šalys bendradarbiauja, jos turi būti pasiruošusios padėti viena kitai, ypač tada, kai nutinka nenumatytos problemos.
  • Kosmoso objektų registravimas: visi erdvėlaiviai, planeteigiai ir kiti prietaisai turėtų būti registruojami, kad juos būtų galima sekti, užtikrinti saugų judėjimą kosmose ir taip toliau.
  • Dalinimasis moksliniais duomenimis: tai ypač svarbu ne tik tiesiogiai kosminėmis kelionėmis užsiimančioms šalims, bet ir visam pasauliui – kuo geresnė gaunamų duomenų sklaida, tuo daugiau naudingų atradimų galima padaryti.
  • Paveldo išsaugojimas: istorinės svarbos vietos, pavyzdžiui pirmojo žmonių išsilaipinimo Mėnulyje vieta, turėtų būti apsaugotos nuo tolesnio kišimosi, kad išliktų pasiekiamos ir ateities kartoms.
  • Resursų išgavimas ir panaudojimas: bene svarbiausia ir daugiausiai ginčų galinti kelti dalis. Pagal NASA planą, visos Sutarimo šalys turėtų teisę išgauti ir panaudoti resursus, vadovaudamosi Tolimojo kosmoso sutarties reikalavimais – nereiškiant teritorinių pretenzijų į objektus ar erdvę už Žemės ribų, vadovaujantis kitais tarptautiniais susitarimais ir skaidriai pranešant apie visas veiklas.
  • Saugumas: priklausomai nuo vykdomų ir numatomų veiklų, šalys turėtų įvardinti saugias ir nesaugias zonas, kad būtų išvengta ir nelaimingų atsitikimų, ir konfliktų.
  • Kosminių šiukšlių tvarkymas: visi erdvėlaiviai turėtų neužsilikti orbitoje aplink Žemę ilgiau, nei reikia, taip pat kiekviena kosminė misija turėtų įtraukti ir planus, kaip minimizuoti kosminės erdvės užteršimą papildomomis šiukšlėmis.
Kosminės šiukšlės – nebeveikiantys palydovai, jų liekanos ir kitokios nuolaužos po truputį užkemša orbitą aplink Žemę. Vizualizacijoje pavaizduotas realus šiukšlių laukas, tačiau pavienių objektų dydžiai gerokai padidinti. Šaltinis: ESA

Šių planų tikslas, kaip galima suprasti, yra dvejopas. Viena vertus, jis yra socialinis ir politinis – pasiekus bendrą sutarimą įvairių šalių kosmoso agentūros bei privačios kompanijos galės geriau bendradarbiauti, dalintis informacija ir išvengti nesutarimų bei problemų. Kita vertus, jis yra mokslinis ir praktinis – kosmoso tyrimai bei žmonių apsilankymas ir gal net apsigyvenimas už Žemės ribų kupini didžiulių iššūkių, tad kuo daugiau žmonės bendradarbiaus, tuo lengviau bus juos įveikti.

Ar šis Sutarimas taps nauju tarptautinio bendradarbiavimo kosmose pagrindu? Parodys tik laikas. Bet džiugu, kad atsakingos institucijos apie tai galvoja. Asmeniškai labai tikiuosi, kad kosminės (ir ne tik) valstybės, korporacijos, mokslo institucijos ir kitos suinteresuotos pusės sugebės rasti kompromisą, kuris leistų kosmosą tyrinėti ir kolonizuoti kiek įmanoma saugiau bei kuo daugiau bendradarbiaujant, o ne ginčijantis, kam turėtų priklausyti kuri uola.

Plačiau su Artemidės sutarimo dokumentais ir principais galite susipažinti NASA puslapyje.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.