Kąsnelis Visatos CDXXVII: Saulė

Gyvenimas šalia žvaigždės nėra toks jau lengvas – nors ji teikia mums šviesą ir šilumą, Saulės vėjas gali pakenkti elektronikai ir ypač palydovams, o ką jau kalbėti apie žmonių skrydžius į kosmosą. Taigi bandymai geriau suprasti Saulės elgesį svarbūs ne tik kosmoso tyrimams, bet ir kasdieniam mūsų gyvenimui. Praeitos savaitės naujienose tokių bandymų – ne vienas: rasite žinių ir apie naujo kosminio teleskopo planus, ir apie prognozes artimiausiam Saulės aktyvumo ciklui, ir Saulės vėjo tankio variacijų skaičiavimų. Kitose naujienose irgi yra sąsajų su Saule: jos šviesa po truputį ardo tarpžvaigždinę kometą 2I/Borisov. Iš tolimesnio kosmoso – Paukščių Tako formavimosi istorija, blazaro spinduliuotės kintamumo tyrimai ir dar šis tas. Gero skaitymo!

***

Kombinuotas šešių palydovų teleskopas. Saulės aktyvumas pasireiškia žybsniais ir vainikinės masės išmetimo reiškiniais, kurių metu išspjaunami didžiuliai plazmos burbulai. Dalis plazmos būna stipriai įgreitinama ir, pasiekusi Žemę, sukelia geomagnetines audras. Deja, kol kas mokslininkai negali pasakyti, kuri dalis pagreitinama ir kokiu būdu, o iš Žemės šio proceso stebėti neįmanoma, nes greitinant išspinduliuojamų radijo bangų nepraleidžia planetos jonosfera. Taigi stebėjimams reikėtų kosminio radijo teleskopo, tik kyla problema, nes šie teleskopai turi būti daug didesni, nei regimųjų spindulių, o iškelti didžiulę radijo anteną būtų labai sudėtinga. Praeitą savaitę NASA pristatė kitokią misiją – šešių mažyčių palydovų flotilę, kurie, sujungti į vieną sistemą, veiktų kaip 10 kilometrų skersmens teleskopas. Saulės radijo interferometrijos kosminis eksperimentą (Sun Radio Interferometry Space Experiment, arba trumpiau SunRISE) sudarantys palydovai bus maždaug virdulio dydžio ir skraidys išsidėstę maždaug 10 kilometrų atstumu vienas nuo kito, 35 tūkstančių kilometrų atstumu nuo Žemės – šiek tiek toliau, nei geostacionari orbita. Jie galės stebėti Saulės žybsnius ir iš jų sklindančias aukšto dažnio radijo bangas, kurios sklinda medžiagai sąveikaujant su magnetiniais laukais. Būtent tokia sąveika turėtų įgreitinti išmestą plazmą iki didžiulių energijų, keliančių pavojų erdvėlaiviams ir žmonėms. Misiją planuojama paleisti į kosmosą 2023 metų vasarą.

***

Saulės vėjo tankio variacijos. Saulės vėjas nėra visiškai tolygus: jis išmetamas iš pavienių regionų žvaigždės paviršiuje, juda sąveikaudamas su magnetiniu lauku – visa tai sukuria sutankėjimų ir praretėjimų. Geriau suprasdami jų mastą, astronomai galėtų geriau prognozuoti Saulės audras ir jų poveikį Žemei. Vienas būdas nustatyti tankio variacijas – stebėti, kaip sklinda žemo dažnio radijo bangos iš nedidelių, bet stiprių sprogimų, vadinamų III tipo žybsniais. Tokie žybsniai įvyksta, kai ypatingai aukštos energijos elektronai sąveikauja su aplinkiniu magnetiniu lauku. Jų skleidžiami radijo spinduliai juda ne visiškai tiesiai, o išsikreipia dėl plazmos tankio netolygumų; iškreipimai priklauso nuo dažnio. Taigi žinodami, kaip vystosi skirtingo dažnio žybsnių spinduliuotė, galime įvertinti ir medžiagos tankio skirtumus. Būtent tai dabar padaryta, remiantis Parker Solar Probe duomenimis. Zondas, priartėjęs arčiau prie Saulės, nei bet koks kitas žmonių sukurtas prietaisas, surinko daug anksčiau nepasiekiamų duomenų apie III tipo žybsnių evoliuciją arti Saulės. Paaiškėjo, kad 1-10 MHz dažnio spinduliuotė kinta daug tolygiau, nei žemesnio dažnio bangos, kurias anksčiau išmatavo Žemės atstumu aplink Saulę skriejanti observatorija STEREO. Pokyčio dažnis – 1 MHz – sutampa su charakteringu Saulės vėjo plazmos dažniu ties maždaug aštuoniais Saulės spinduliais, o toje vietoje Saulės vėjo greitis tampa didesnis už magnetinio lauko kuriamų bangų, vadinamų Alfveno bangomis, greitį. Palyginę stebėjimų duomenis su žybsnių spinduliuotės sklidimo modeliai tyrėjai įvertino, kad ties aštuoniais Saulės spinduliais plazmos tankio netolygumai siekia apie 10%. Arčiau Saulės jie didesni – ties 2,5 Saulės spindulio siekia 22%, – o ties 36 spinduliais – tik 6-7%. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Naujo Saulės ciklo pradžia? Saulė gali atrodyti kaip nekintantis ir patikimas šviesos bei šilumos šaltinis, bet iš tiesų joje nuolat vyksta pokyčiai. Pagrindinis iš jų yra 11 metų trukmės aktyvumo ciklas, geriausiai matomas pagal dėmių skaičių žvaigždės paviršiuje. Ciklo maksimumo metu Saulės diskas nusėtas tamsiais regionais, o per minimumą jų gali ir visiškai nebūti. Šiuo metu Saulė kaip tik yra minimume – baigiasi 24-asis ciklas, kurie numeruojami nuo detalių matavimų pradžios XVIII amžiaus viduryje. Kai kurie mokslininkai prognozuoja, kad kaip tik dabar – balandžio mėnesį – prasideda 25-asis ciklas. Anksčiau daryti tokias prognozes neturėjome jokių galimybių, bet per pastarąjį dešimtmetį žinios apie Saulę gerokai išsiplėtė, atsirado naujų kosminių ir antžeminių teleskopų, kurie padeda daug geriau suprasti jos elgesį. Aišku, ir šios prognozės yra tik apytikrės, bet jas bus galima netrukus patikrinti. Jau po metų bus aišku, kada baigėsi 24 ciklas ir prasidėjo 25-as, o dešimtmečio viduryje bus galima išmatuoti ir maksimalų Saulės dėmių skaičių. Dabartinė tyrėjų prognozė yra 115 plius-minus 10 dėmių vienu metu, o pikas turėtų būti pasiektas 2025-ųjų vasarą. Geresnis supratimas apie Saulės aktyvumą ir tikslesnės prognozės leis geriau pasiruošti kosmoso misijoms, ypač toms, kuriose dalyvaus žmonės.

***

Specialiosios reliatyvumo teorijos patikrinimas. Specialioji reliatyvumo teorija teigia, kad šviesos greitis yra visuotinė konstanta ir kad visi fotonai vakuume juda tokiu pačiu greičiu. Kol kas šis postulatas atlaikė visus patikrinimus. Bet tai nereiškia, kad jis yra absoliučiai teisingas – gali būti, jog labai aukštos energijos dalelės ima judėti greičiau už šviesą. Egzistuoja modelių, aprašančių tokius nukrypimus nuo reliatyvumo teorijos; jie teigia, kad tokiu atveju net ir gerokai mažesnės energijos fotonai turėtų skilti, pavyzdžiui pasidalinti į žemesnės energijos gama fotonus arba į elektronų-pozitronų poras. Jei toks procesas vyktų, labai aukštos energijos fotonai galėtų sklisti tik ribotą nuotolį ir, išspinduliuoti tolimuose objektuose, Žemės nepasiektų. Taigi energingiausi Žemėje aptinkami iš kosmoso atkeliavę fotonai apriboja ir galimas energijas, ties kuriomis gali atsirasti nukrypimų nuo reliatyvumo teorijos. Anksčiau energingiausių žinomų fotonų energija siekė kelias dešimtis teraelektronvoltų – apie 10 trilijonų kartų didesnė, nei regimųjų spindulių. Naujame tyrime pristatyti stebėjimai, kuriais pasiektos dar kone dešimt kartų didesnės energijos. Tokie energingi fotonai aptikti naudojant Meksikos kalnuose įrengtą detektorių HAWC, arba Didelio aukščio vandens Čerenkovo (High-Altitude Water Cherenkov) observatorija. Čerenkovo spinduliuotę sukelia dalelės, judančios greičiau už šviesą kokioje nors medžiagoje – HAWC atveju, tai yra vanduo. Labai energingi fotonai, sąveikaudami su vandens molekulėmis, išmuša ypatingai energingus elektronus ar protonus, o šie kurį laiką juda greičiu, didesniu nei šviesos greitis vandenyje. Kylančią spinduliuotę užfiksuoja jutikliai, o iš šių duomenų galima apskaičiuoti ir pirminio fotono energiją. HAWC neseniai buvo aptikti fotonai, kurių energija viršija šimtą teraelektronvoltų. Jų šaltiniai – ūkai mūsų Galaktikoje ir gama spindulių žybsniai toli už Paukščių Tako ribų. Žinant, kad tokie fotonai egzistuoja ir gali atsklisti iš taip toli, apskaičiuota, jog specialioji reliatyvumo teorija galioja bent iki 2.2\times10^{31} elektronvoltų energijos. Ši energija šimtą kartų didesnė, nei ankstesnė riba, ir beveik 2000 kartų viršija Planko energiją – teoriškai apskaičiuotą maksimalią energiją, kurią galėtų turėti viena elementarioji dalelė. Taigi specialioji reliatyvumo teorija, atrodo, tikrai galioja visais atvejais, kuriuos įmanoma ištirti. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Senovinio Marso vandens kilmė. Senovėje Marse buvo daug vandens – tekėjo upės, plytėjo ežerai ir jūros. Dabar ten vandens vis dar yra, bet gerokai mažiau, ir jis sustingęs į ledą arba slypi giliai po paviršiumi. Visgi net ir nedidelius vandens kiekius galima ištirti ir bandyti išsiaiškinti jų kilmę. Ilgą laiką buvo sunku suprasti, kaip vystėsi Marso vandens rezervuarai, nes stebėjimai bei meteoritų tyrimai davė daug įvairių deuterio ir pročio santykių verčių. Deuteris (D) yra sunkesnė vandenilio atmaina, branduolyje turinti vieną protoną ir vieną neutroną; pročiu (H) vadinamas dažniausiai pasitaikantis vandenilis, kurio branduolį sudaro tik pavienis protonas. Skirtingi vandens šaltiniai – kometos, asteroidai, pirmykštis protoplanetinis diskas – turi skirtingas D/H vertes, taigi jas žinodami galime įvertinti, iš kur planetoje atsirado vanduo. Naujame tyrime išanalizuotos vandens molekulės, prikibusios prie mineralų dviejuose iš Marso atskridusiuose meteorituose. Jų amžius – išmetimo iš Marso laikas – datuojamas 3,9 ir 1,5 milijardo metų. Paaiškėjo, kad abiejų meteoritų D/H santykis yra labai panašus. Be to, santykis artimas šiandieninių Marso paviršiaus uolienų santykių vidurkiui ir tik truputį aukštesnis, nei Žemės uolienų. Tuo tarpu Marso atmosferoje D/H yra apie penkis kartus aukštesnis, greičiausiai todėl, kad lengvesni vandenilio izotopai lengviau pabėga į kosmosą. Ilgą laiką buvo manoma, kad paviršiaus uolienų D/H santykiai skiriasi būtent dėl sąveikos su atmosfera, tačiau tokiu atveju būtų galima tikėtis, kad senesnėse uolienose D/H bus reikšmingai žemesnis, nei šiandieninėse. Jei ne šis, tuomet koks procesas galėtų paaiškinti stebimą sklaidą? Tyrėjai išnagrinėjo turimą informaciją apie Marso uolienas ir pastebėjo, kad dviejų tipų vulkaninėse uolienose D/H santykis reikšmingai skiriasi. Vieno tipo uolienos, vadinamos praturtintas šergotitais turi daugiau vandens ir aukštesnį D/H, o kito tipo – nuskurdinti šergotitai – ir vandens turi mažiau, ir D/H jose mažesnis. Vulkaninės uolienos iškyla iš mantijos, taigi jos atspindi mantijos medžiagą. Panašu, kad mantijoje yra du skirtingi vandens rezervuarai, ir nevienodi jų mišiniai skirtingose paviršiaus vietose sukuria skirtingus D/H santykius. Taigi Marsas vandenį greičiausiai gavo iš dviejų šaltinių, galbūt kometų (kurių D/H aukštesnis, nei Žemės) ir asteroidų (kurių D/H panašus į Žemės). Kartu tai reiškia, kad Marso paviršius po vandens atnešimo į planetą nebuvo visas išsilydęs, nes tokiu atveju rezervuarai būtų susimaišę į vientisą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Geoscience.

***

Tarpžvaigždinė kometa byra. Pernai rugpjūtį aptikta tarpžvaigždinė kometa 2I/Borisov po truputį byra. Kovo paskutinėmis dienomis darytose Hablo teleskopo nuotraukose matyti, kad kometos branduolys pasidalino į dvi panašaus šviesumo dalis; savaite anksčiau darytoje nuotraukoje jis dar buvo vientisas. Tai greičiausiai nereiškia, kad branduolys iš tiesų skilo į du vienodus gabalus; paprastai, kometai byrant, atskilusios dalys yra daug šviesesnės už likusį branduolį, nes skilimo vietoje atsiveria daug ledo, kuris garuodamas išmeta dulkes, o būtent pastarųjų atspindimą šviesą ir mato Hablas. Taigi labiausiai tikėtina, kad kometa prarado tik kelis procentus branduolio masės. Tiksliau nustatyti atskilusio fragmento dydį bus galima per artimiausias savaites, stebint, kaip jis tolsta nuo pagrindinės kometos dalies. Bet kuriuo atveju tai yra įdomu, nes dabar atsiranda galimybė pasižiūrėti į gilesnius kometos sluoksnius, nei paviršiniai, kurie milijonus metų buvo veikiami tarpžvaigždinės medžiagos. Kometa šiuo metu jau tolsta nuo Saulės; arčiausiai ji priartėjo gruodžio pradžioje.

***

Neonas paspartina žvaigždžių sprogimus. Žvaigždės, kurių masė viršija aštuonias Saulės mases, gyvenimus baigia supernovų sprogimais. Jei žvaigždės masė yra 8-10 Saulės masių, prieš pat sprogimą jos branduolys yra sudarytas iš deguonies, neono ir magnio, kuriuos nuo susitraukimo sulaiko kvantiniai efektai, o ne šiluminis slėgis. Kažkuriuo metu šis balansas yra sutrikdomas, branduolys ima trauktis, jame prasideda tolesnės termobranduolinės reakcijos ir įvyksta sprogimas. Bet nežinia, ar sprogimui daugiau energijos suteikia žvaigždės branduolio kolapsas – gravitacinio ryšio energijos išlaisvinimas, – ar termobranduolinės reakcijos. Naujame tyrime bandoma atsakyti į šį klausimą, remiantis labai detaliais skaitmeniniais modeliais. Jau seniai žinoma, kad branduolio balansą sutrikdo elektronai, kuriuos pagauna magnio ir neono branduoliai. Tada jie virsta lengvesnių elementų nestabiliais branduoliais ir skyla, išskirdami energijos. Naujuose modeliuose elektronų pagavimas įvertintas tiksliau – neonas elektronus pagauna efektyviau, nei manyta iki šiol. Taip pat įskaičiuota konvekcijos įtaka deguonies termobranduolinėms reakcijoms. Nustatyta, kad tankis žvaigždės centre, prasidedant deguonies degimo reakcijoms, gali būti labai didelis – maždaug 12,5 milijardo gramų į kubinį centimetrą. Energijos išskyrimo skaičiavimai rodo, kad branduolio kolapsas į neutroninę žvaigždę yra spartesnis už termobranduolines reakcijas, kai centrinis tankis viršija 10,2 milijardo gramų į kubinį centimetrą. Taigi šiuo atveju kad kolapsas yra svarbesnis energijos šaltinis, nei termobranduolinės reakcijos. Tiesa, modelyje ištirta tik 8,4 Saulės masės žvaigždės evoliucija, taigi truputį kitokios masės žvaigždėms rezultatas gali būti ir kitoks. Be to, didelę įtaką rezultatams turi sunkiai prognozuojamas konvekcijos procesas, tad vertingi ir tolesni jo įtakos tyrimai. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktikos centras – turbūt įdomiausia vieta visame Paukščių Take. Ji yra tikrai išskirtinis objektas, kurį turėtų stebėti ir tyrinėti visų Galaktikoje esančių civilizacijų astronomai (aišku, jei tokių yra). Kartu tai gali būti natūrali vieta palikti signaliniams švyturiams, kurie padėtų kitoms civilizacijoms aptikti signalo siuntėjus. Apie tai savaitės filmuke kalbasi John Michael Godier ir SETI astronomas Dr. Claudio Maccone

***

Tarpinės masės juodoji skylė. Juodąsias skyles astronomai skirsto į dvi grupes: žvaigždines ir supermasyvias. Žvaigždinės susidaro sprogstant masyvioms žvaigždėms, jų masės siekia nuo maždaug trijų iki šimto Saulės masių. Supermasyvios randamos galaktikų centruose, jų masės prasideda nuo maždaug šimto tūkstančių Saulės masių. Tarpinės masės juodųjų skylių kol kas nėra patvirtinta. Nors įtarimų keliančių objektų aptikta nemažai, juos visus galima paaiškinti ir kitokiais reiškiniais. Vienas toks įtartinas objektas yra rentgeno ir regimųjų spindulių šaltinis 3XMM J215022.4-055108, atrastas prieš keletą metų. Tada buvo iškeltos dvi kilmės hipotezės: arba tai yra tarpinės masės juodosios skylės suardytos žvaigždės spinduliuotė, atsklindanti iš tolimos galaktikos, arba Paukščių Take esanti jauna labai karšta sparčiai vėstanti neutroninė žvaigždė. Naujame tyrime pristatomi ilgesni detalūs šaltinio stebėjimai, kurie leidžia atmesti antrąją hipotezę. Priežastys atmetimui yra dvi. Pirma – aplink objektą pavyko išskirti išplitusį regimųjų spindulių šaltinį, taigi tai negali būti pavienė neutroninė žvaigždė. Jei objektas tikrai yra toje galaktikoje, kurios pakraštyje matomas dangaus skliaute, tai išskirtas šaltinis atitinka maždaug 54 parsekų skersmens žvaigždžių spiečių. Būtent spiečiai yra labiausiai tikėtina tarpinės masės juodųjų skylių egzistavimo vieta, nes jų centruose daug žvaigždinių juodųjų skylių gali susijungti į vieną. Antra priežastis – šaltinio spinduliuotė kinta būtent taip, kaip prognozuoja suardytos žvaigždės modelis. Taigi 3XMM J215022.4-055108 yra bene tvirčiausias tarpinės masės juodosios skylės kandidatas. Jos masė turėtų būti apie 50 tūkstančių Saulės masių – visai netoli supermasyvių juodųjų skylių, tačiau būdama toli nuo savo galaktikos centro, ši juodoji skylė tikrai turėjo kitokią istoriją. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Spiečiai atskleidžia Galaktikos istoriją. Kone kiekviena galaktika per savo gyvenimą patyrė ne vieną susiliejimą su mažesnėmis. Paukščių Takas – ne išimtis. Naujame tyrime nustatyti net penki susiliejimai su mažomis galaktikomis, įvykę prieš 8-11 milijardų metų. Juos aptikti padėjo informacija apie Paukščių Tako kamuolinius spiečius, surinkta Gaia kosminiu teleskopu. Kamuoliniai spiečiai yra didžiulės, iki milijono žvaigždžių turinčios, sankaupos, daugiausiai randamos Galaktikos hale. Kai kurie spiečiai formavosi Paukščių Take, bet kiti yra paveldėti iš galaktikų, kurias mūsiškė praeityje prarijo. Spiečiaus kilmę galima nustatyti žinant jo žvaigždžių cheminę sudėtį, amžių ir judėjimo trajektoriją – visus šiuos duomenis arba nustatė, arba padėjo patikslinti Gaia duomenys. Tyrėjams pavyko net 76 spiečius priskirti pranykusioms palydovinėms galaktikoms – iš viso penkioms. Tai yra maždaug pusė visų Paukščių Tako spiečių. Iš viso galaktikos Paukščių Takui atnešė apie milijardą Saulės masių žvaigždžių, arba apie pusantro procento visų Galaktikos žvaigždžių. Šios galaktikos turėjo susiformuoti labai anksti Visatos raidoje. Dar 11 spiečių susiformavo ne Paukščių Take, bet nustatyti jų motininių galaktikų savybių nepavyko. Šis atradimas rodo, kad mūsų Galaktika jaunystėje augo sparčiai, o vėliau gerokai sulėtėjo. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktika NGC 4618. Šaltinis: ESA/Hubble & NASA, I. Karachentsev

Kuo neįprasta ši galaktika? Priešingai nei dauguma spiralinių galaktikų, NGC 4618 turi tik vieną viją. Galaktika nėra maža – maždaug trečdalio Paukščių Tako dydžio. Kodėl taip yra – nežinia. Netoli šios galaktikos matoma kita, nykštukinė, su kuria NGC 4618 galbūt sąveikauja, bet detalesni tyrimai rodo, kad greičiausiai galaktikos yra gana toli viena nuo kitos, o artimos tik jų projekcijos mūsų danguje. Galaktikų sąveika galėtų paaiškinti keistą vienaviję struktūrą, bet šiuo atveju greičiausiai atsakymo reikia ieškoti kitur.

***

Ilgalaikis blazaro spinduliuotės kintamumas. Blazarai yra aktyvūs galaktikų branduoliai, iš kurių lekiančios čiurkšlės nukreiptos tiesiai į mus. Dėl jo jie yra stiprios gama spinduliuotės šaltiniai, taip pat iš jų mus pasiekia daug kosminių spindulių ir galbūt neutrinų. Bet blazarai ir jų čiurkšlės taip pat skleidžia daug regimųjų spindulių, o jų stebėjimai gali padėti suprasti, kokie procesai vyksta prie pat juodosios skylės. Dabar pristatyti tyrimo, kuriuo pusantrų metų buvo stebimas vieno blazaro regimųjų spindulių spektras, rezultatai. Nuo 2017 metų lapkričio iki 2019-ųjų birželio blazaras S5 0716+714 iš viso stebėtas 201 naktį, vidutiniškai po tris valandas kasnakt. Per tą laikotarpį jo šviesis iš pradžių išaugo šešis kartus, vėliau apie septynis kartus sumažėjo ir vėl šešis kartus išaugo. Kiekvieno ryškėjimo metu buvo pastebėti ir trumpesni žybsniai. Ir bendras, ir atskirų žybsnių spektras pasižymėjo tuo, kad didėjant ryškumui spektras tapo „plokštesnis“ – didesnės energijos fotonų srautas santykinai išaugdavo labiau, nei mažesnės energijos. Pokyčiai greičiausiai vyksta dėl dalelių čiurkšlėje įgreitinimo arba atvėsimo: pagreitintos dalelės spinduliuoja ryškiau ir skleidžia daugiau energingų fotonų, taip pat energingiausios dalelės vėsta sparčiausiai. Suvidurkinus duomenis ilgesniais – dviejų mėnesių – intervalais, spektro pokyčiai pranyko, nors ryškumo pokyčiai išliko. Juos galima paaiškinti kintančiu Doplerio faktoriumi, t. y. kelių mėnesių laiko tarpais kintančiu čiurkšlės greičiu: jam pakitus, pasikeičia visos spinduliuotės ryškumas, bet ne skirtingos energijos spinduliuotės santykiai. Šiuos pokyčius tyrimo autoriai interpretuoja kaip įrodymą, kad čiurkšlė yra kreiva arba spiralinės formos ir, laikui bėgant, jos judėjimo kryptis mūsų atžvilgiu šiek tiek kinta. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tiek naujienų iš balandžio pradžios. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

6 komentarai

  1. Įdomu čia: „Naujame tyrime pristatyti stebėjimai, kuriais pasiektos dar kone dešimt kartų didesnės energijos“ (pastebėjimas – kažką pasiekt galima TIK eksperimento metu, stebėjimo metu galima TIK fiksuot) – įdomi čia drąsa pripažint virššviesinius greičius ;D (griūna priežasties/pasekmės dėsnis). Na bet – berods buvo teigiama kad Čerenkovo spinduliavimą iššaukia neutrinai (įdomios galimos hipotezės), čia gi… AR galima kelt hipotezę kad fotonas irgi yra kažkoks neutrinas (ypač kai pasirodo kad ir jų įvairovė didžiausia). Ir kaip su hipoteze, kad LIGO detektoriuje buvo užfiksuotos NE gravitacinės bangos, o kažkokie tolimieji neutrinai?..

    1. Jūs teisūs, kad „fiksuoti“ būtų tikslesnis žodis, nei „pasiekti“. Kitąsyk žinosiu, dėkui :)

      O dėl virššviesinio greičio tai kažką labai sėkmingai painiojate. Šviesos greičio vakuume niekas niekur neviršijo, Čerenkovo spinduliuotė atsiranda, kai kokios nors dalelės greitis yra didesnis už šviesos greitį toje medžiagoje, o šviesos greitis medžiagoje visada yra mažesnis už šviesos greitį vakuume.

      Čerenkovo spinduliuotę sukelti gali įvairūs reiškiniai, tam tiesiog reikia dalelių, turinčių labai didelę energiją ir judančių dideliu greičiu, sąveikaujančių su kitomis dalelėmis. Neutrinai tikrai gali sukelti Čerenkovo spinduliuotę (tuo principu veikia Kamiokande neutrinų detektorius Japonijoje), bet jie tikrai nėra vienintelės dalelės, galinčios tai padaryti.

      Tai žodžiu visos tos jūsų mintys apie fotonus-neutrinus ir gravitacines bangas-neutrinus gerokai prasilenkia su realybe.

      1. Šiaip, ĮDOMU būtų įdėmiau panagrinėt tą fenomeną kai dalelių greičiai medžiagoje viršija šviesos greitį joje… taip, tai nėra fenomenas bendrąja prasme, bet čia galima numanyt daug reikšmingų atradimų. O dėl fotonų/neutrinų… tie neutrinai dar daug savy paslapčių turi (beje, klausimėlis: o kaip jie su BH sąveikauja?). :s

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *