Kąsnelis Visatos CDXXIX: Orbitos

Vienas iš pirmųjų žingsnių suprantant, kaip veikia Visata, buvo Izaoko Niutono supratimas apie orbitų prigimį – visuotinės traukos sukuriamą judėjimą. Nuo tų laikų suvokimas pažengė toli į priekį, bet Niutono suformuluoti principai tebėra svarbūs. Praėjusios savaitės naujienose randame tiksliausią gravitacinės sąveikos matavimą labai mažais – mikrometrų – masteliais, taip pat nuokrypių nuo niutoninės gravitacijos paieškas Paukščių Tako centre. Dar kalbama apie kometų orbitas, C/2019 Y4 (ATLAS) subyrėjimą ir naują kometą, kuri galbūt netrukus bus matoma plika akimi. Ir ‘Oumuamua orbita prisimenama. Kitose naujienose – Saulės vėjo temperatūra, įvairios įdomios egzoplanetos ir dar šis tas. Gero skaitymo!

***

Pernai vasarą minėjome žmonių išsilaipinimo Mėnulyje penkiasdešimtmetį. Apie pagrindinius istorijos veikėjus – astronautus, misijos vadovus – prirašyta ir prikalbėta labai daug, taip pat daug kalbėta apie inžinerinius sprendimus ir proveržius, kurių reikėjo pasiekti tokiam rezultatui. O kaip misija atrodė kitų jos darbuotojų akimis? Apie tai su John Michael Godier kalbasi Nancy Atkinson, neseniai išleidusi knygą apie Apollo misijų istoriją:

***

SpaceX skrydis su įgula. Praeitą savaitę NASA paskelbė, kad gegužės 27 dieną įvyks pirmasis SpaceX Crew Dragon kapsulės skrydis su įgula. Skrydis iš Kennedy kosmodromo Floridoje bus pirmasis žmonių skrydis iš JAV teritorijos nuo 2011 metų liepos, kai oficialiai nutraukta Šatlų programa. Nuo tada SpaceX ir Boeing kūrė įgulos kapsules; pagal pirminius planus, jos turėjo būti paruoštos bent prieš keletą metų, bet įvairios techninės problemos privertė atidėti paleidimą. SpaceX kapsulė yra labai panaši į jų Dragon erdvėlaivį, kuris jau 15 kartų lankėsi Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), bet tik su atsargų papildymo ir įrangos gabenimo misijomis. Gegužės skrydžio metu du astronautai taip pat nuvyks į TKS, kur prisijungs prie šiuo metu ten dirbančių vieno amerikiečio ir dviejų rusų. Būtent iš Rusijos, naudojant Sojuz įgulos kapsules, nuo 2011-ųjų vyko visi žmonių skrydžiai į TKS. Boeing įgulos erdvėlaivis Starliner irgi yra beveik užbaigtas, bet po gruodį nepavykusio bandomojo skrydžio jis dar yra taisomas ir tikrinamas.

***

Saulės vėjo temperatūra. Saulės vėją sudaro protonai ir elektronai, išmetami iš žvaigždės ir sklindantys tarpplanetinėje erdvėje. Jei visa ši plazma plėstųsi kaip dujos, paleistos į vakuumą iš rezervuaro, pasiekęs Žemę Saulės vėjas turėtų būti apie dešimt kartų vėsesnis, nei yra. Iš kur toks skirtumas? Grupė mokslininkų teigia, kad atsakymas slypi Saulės magnetinio lauko, elektrostatinės traukos ir gravitacijos sąveikoje. Elektronai yra apie 2000 kartų lengvesni už protonus, todėl pabėgti iš Saulės gravitacinio lauko gali daug lengviau. Taigi Saulės aplinka tampa teigiamai įkrauta ir ima traukti elektronus, taip sulaikydama didžiąją jų dalį ir paleisdama tik greičiausius. Lėtesni elektronai krenta atgal į Saulę, bet tankėjančios magnetinio lauko linijos suveikia kaip veidrodis ir atspindi juos tolyn. Taip Saulės aplinkoje susiformuoja nepabėgančių, bet ir neįkrentančių elektronų populiacija. Kai kurie iš šių elektronų, sąveikaudami su magnetiniu lauku, įgyja energijos ir išsiveržia lauk išilgai magnetinio lauko linijų. Su aplinkiniais elektronais šie pabėgėliai sąveikauja silpnai, taigi ir energijos praranda gerokai mažiau, nei laisvai besiplečianti plazma. Įvertinę šias sąveikas, mokslininkai apskaičiavo, kad Saulės vėjo temperatūra, didėjant atstumui, turėtų mažėti gerokai lėčiau – beveik tiksliai taip, kaip rodo ir stebėjimai. Įdomu, kad magnetinio lauko poveikis elektronams yra toks pat, kaip ir branduolinės sintezės tyrimuose plazmos sulaikymui naudojamų dirbtinių magnetinių veidrodžių. Taigi Saulės vėjo savybes gali būti įmanoma tyrinėti ir laboratorijos sąlygomis. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Kometa C/2019 Y4 subyrėjo. Praėjusių metų pabaigoje aptikta kometa C/2019 Y4 (ATLAS) kurį laiką žadėjo gražų reginį gegužės danguje. Deja, naujausiais duomenimis ji subyrėjo į gabalus dar būdamas 1,4 astronominio vieneto nuotoliu nuo Saulės. Tuo metu jos ryškis buvo maždaug 8 – apie septynis kartus blausesnis, nei įmanoma įžiūrėti plika akimi. Subyrėjusi ji ėmė blėsti, dabar pritemo dar pustrečio karto.

Nors Y4 nebeliko, išvysti kometą plika akimi šiemet šansų dar yra; tiesa, ne iš Lietuvos. Kometa C/2020 F8 (SWAN) aptikta tik prieš savaitę. Jos ryškis jau dabar yra aštuntas ir prognozuojama, kad gali pakilti iki trečio – panašiai ryškiai šviečia Megrezas, žvaigždė, jungianti Didžiųjų Grįžulo ratų kaušą ir jo rankeną. Tiesa, didžiausio ryškumo metu, gegužės antroje pusėje, kometa judės Persėjo ir Vežėjo žvaigždynais, kurie mūsų platumose nusileidžia labai greitai po Saulės. Bet gal ką nors pamatyti pavyks.

Subyrėjusios kometos po savęs palieka dulkių juostas, kurias kartais kerta ir Žemė. Tada kyla meteorų lietūs. Bet jei kometa subyrėjo neseniai, dulkių gali būti tiek daug, kad patekusios į Žemės atmosferą jos reikšmingai pakeistų planetos klimatą. Naujame tyrime nagrinėjamas tikėtinas tokių susidūrimu dažnumas. Pasirodo, reikšmingi kometų liekanų debesys į mūsų atmosferą gali patekti net kas kelis tūkstantmečius. Tyrimo autorius teigia, kad šie įvykiai galbūt galėtų paaiškinti staigius temperatūros sumažėjimus prieš 12-13 tūkstančių metų (periodas, vadinamas Jaunesniuoju Driasu) ir netgi civilizacijų žlugimus daugelyje pasaulio regionų prieš puspenkto tūkstančio metų. Idėja tikrai neįprasta, bet atrodo įdomi, ypač turint omeny, kad vienareikšmiško sutarimo dėl įvairių praeities klimato pokyčių priežasčių nėra. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Dulkių sūkuriai Titane. Marso paviršiuje, kaip ir Žemės dykumose, dažnai susiformuoja dulkių sūkuriai. Marse jie yra pagrindinis veiksnys, pernešantis dulkes iš vienos paviršiaus vietos į kitą. Naujame tyrime teigiama, kad panašios sąlygos egzistuoja ir Saturno palydove Titane. Titano paviršius turi įdomių panašumų į Žemę – jame teka upės, lyja lietūs, yra ežerų ir jūrų. Tiesa, skystas ten ne vanduo, o etanas ir metanas – junginiai, Žemėje sudarantys gamtinių dujų pagrindą. Atitinkamai kitokie ir kiti junginiai: kopas ten sudaro ne smėlis (silicio oksidas), bet įvairūs organiniai junginiai, kurie greičiausiai formuojasi atmosferoje ir iškrenta ant paviršiaus kaip sniegas. 2004-2017 metais Saturno sistemą tyrinėjęs zondas Cassini užfiksavo bent vieną dulkių audrą Titane, tačiau apskritai vėjai Titane yra labai silpni, nepaisant gana tankios atmosferos. Dulkių sūkurių Titane nebuvo aptikta, bet naujojo tyrimo autoriai teigia, kad sąlygos jiems formuotis mėnulyje egzistuoja. Dulkių sūkuriui susidaryti reikia sauso oro ir Saulės šviesos, kuri pašildo paviršių; tada prie paviršiaus esantis oras ima kilti aukštyn, formuojasi sūkurys, kuris pakelia ir dulkes. Skaitmeniniai modeliai rodo, kad tokios sąlygos Titane susidaro pakankamai dažnai. Net ir Žemėje dulkių sūkuriai perneša daugiau dulkių, nei didelės audros, nes susiformuoja gerokai dažniau, taigi Titane jie turėtų būti dar reikšmingesni. Jei dulkių sūkuriai tikrai egzistuoja, planuojama Dragonfly misija galėtų juos aptikti ir ištirti detaliai; tyrėjai teigia, kad patys sūkuriai pavojaus misijai kelti neturėtų. Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Planets.

***

‘Oumuamua kilmė. Prieš pustrečių metų pro Saulės sistemą praskrido tarpžvaigždinis objektas 1I/’Oumuamua. Deja, ilgai jo stebėti nepavyko, nes aptiktas jis jau tolstantis nuo Saulės, ir greitai tapo pernelyg blausus. Visgi per tą laiką nustatytos kelios įdomios savybės: objektas yra labai pailgas, maždaug cigaro formos; jis skrieja gana greitai sukdamasis, tarsi versdamasis per galvą; jo paviršius yra netikėtai sausas; o priartėjus prie Saulės objekto greitis ėmė keistis taip, kad to vien gravitacija neįmanoma paaiškinti. Praeitą savaitę pristatytas tyrimas, kurio autoriai teigia radę paaiškinimą visoms šioms savybėms, o kartu išaiškinę ir objekto kilmę. Tyrėjai pasitelkė skaitmeninius modelius, kuriais ištyrė įvairių objektų – asteroidų, kometų ir netgi planetų – subyrėjimą, priartėjus labai arti savo žvaigždės. Sekdami suardytų fragmentų fizines ir chemines savybes bei orbitas, mokslininkai nustatė, kad nemažai jų gali išlėkti iš žvaigždės sistemos. Pabėgančios atplaišos dažnai yra pailgos, be to, didžioji dalis jų paviršiuje buvusių lakių medžiagų išgaruoja dar prie suardžiusios žvaigždės, taigi objektas lieka sausas. Taip pat atplaišos dažnai išlekia greitai besisukdamos, o sukimuisi sustoti tarpžvaigždinėje erdvėje gali prireikti net milijardo metų. Atplaišos gilumoje lieka šiek tiek vandens ledo, kuris gali išgaruoti priartėjus prie kitos žvaigždės ir pastumti atplaišą negravitaciškai, nors uodegos ir nesuformuoja. Tyrėjai teigia, kad į ‘Oumuamuą panašūs objektai gali susiformuoti yrant ir kilometro dydžio kometoms, ir panašaus dydžio asteroidams, ir netgi planetų dydžio kūnams. Tiesa, bent pastarieji suyra tik prie baltųjų nykštukių. Įvertintas tokių įvykių dažnumas tikrai pakankamas, kad paaiškintų kartkartėmis pro Saulės sistemą pralekiančius objektus. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Nauja planeta senuose duomenyse. Kosminis teleskopas Kepler 2009-2013 metais stebėjo dangaus plotą Gulbės žvaigždyne ir nuolat sekė daugiau nei 100 tūkstančių žvaigždžių šviesį, ieškodamas planetų tranzitų. Daugybė surinktų duomenų buvo analizuojami iš dalies automatiškai – algoritmai įvertindavo, kurie pritemimai atrodo panašūs į planetų signalus ir perduodavo juos žmonėms. Bet ar tikrai algoritmai veikė gerai? Ar jie nepašalino per daug rezultatų, nurašydami juos kaip „klaidingus aptikimus“? Bandydami atsakyti į šį klausimą, mokslininkai aptiko vieną labai į Žemę panašią planetą. Kepler-1649 c yra šešiais procentais didesnio skersmens, nei mūsų planeta, o aplink savo žvaigždę vieną ratą apsuka per 19,5 paros. Jos žvaigždė yra daug mažesnė už Saulę, taigi planeta iš žvaigždės gauna maždaug 75% energijos, kurią Žemė gauna iš Saulės. Vidutinė jos paviršiaus temperatūra turėtų būti 234 kelvinai, arba -39 Celsijaus laipsniai. Nors tai mažiau, nei ledo tirpimo temperatūra, mokslininkai mano, kad atmosfera galėtų planetą sušildyti iki tinkamos gyvybei. Pavyzdžiui, Marso paviršiaus vidutinė temperatūra yra gerokai žemesnė – apie -60 Celsijaus. Šis atradimas svarbus ne tik tuo, kad aptiktoji planeta yra panašiausia į Žemę iš visų patvirtintų Keplerio atradimų, bet ir tuo, kad parodo pakartotinio duomenų patikrinimo svarbą. Peržiūrėję 5000 objektų, kuriuos automatinė sistema klasifikavo kaip netikrus, mokslininkai aptiko apie tūkstantį, kuriuos verta nagrinėti detaliau. Kepler-1649 c yra aiškiausias iš šių „įdomių“ signalų, bet netikėtų atradimų gali būti ir daugiau. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Šešių planetų rezonansinė grandinė. Planetų orbitos daugiausiai priklauso nuo žvaigždės gravitacijos, bet šiek tiek jas veikia ir kaimyninių planetų trauka. Migruodamos planetos gali „sukibti“ į rezonansus: konfigūracijas, kai dviejų planetų orbitos periodų santykis yra lygus dviejų nedidelių sveikų skaičių santykiui. Pavyzdžiui, Saulės sistemoje Jupiteris ir Saturnas yra beveik 3:2 rezonanse – treji Jupiterio metai atitinka dvejus Saturno. Rezonansinės, arba artimos joms, konfigūracijos kartais randamos ir egzoplanetų sistemose. Naujame tyrime pristatytas vienas toks atradimas – penkių arba šešių planetų sistema, kurių kiekviena pora yra labai arti 3:2 rezonanso. Žvaigždė HD 158259 nuo mūsų nutolusi per 27 parsekus ir yra beveik įžiūrima plika akimi Drakono žvaigždyne. Ją pastaraisiais metais mokslininkai stebėjo pietų Prancūzijoje esančioje Haute-Provence observatorijoje įrengtu spektroskopu, taip pat ji pateko į orbitinio teleskopo TESS apžvalgą. Šie duomenys – radialinio greičio kitimo bei tranzitų informacija – leido nustatyti tikėtinas planetų savybes. Sistemoje aptiktos penkios planetos, kurių periodai yra 2,17, 3,4, 5,2, 7,9 ir 12 parų, bei viena galima planeta, ratą apsukanti per 17,4 paros. Pastarosios planetos signalas mažiau statistiškai reikšmingas, nei pirmų penkių, o jos periodas labai artimas tikėtinam žvaigždės sukimosi periodui, todėl ją sunku laikyti tikrai patvirtinta. Artimiausia žvaigždei planeta yra bent du kartus masyvesnė už Žemę, kitos – bent šešis kartus masyvesnės. Taigi gali būti, kad visos planetos yra uolinės, panašiai kaip ir garsiojoje TRAPPIST-1 sistemoje. Į pastarąją sistemą HD 158259 planetos panašios ir rezonansu: TRAPPIST-1 gretimų planetų metų trukmių santykiai irgi artimi rezonansiniams. Įdomu, kad atrodo, jog HD 158259 planetos yra tik arti rezonansų, bet ne sukibusios į juos – priešingu atveju jų orbitos precesuotų prognozuojamai, o to nėra nustatyta. Bet atsitiktinai toks išsidėstymas beveik neabejotinai negalėjo susiformuoti, taigi tyrėjai teigia, kad planetos pasiekė beveik rezonansinę konfigūraciją, migruodamos artyn žvaigždės iš susiformavimo vietų toliau nuo jos. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

IC 2944, arba Bėgančios vištos ūkas. Šaltinis: Juan Filas

Te niekas jums nedrįsta pasakyti, kad astronomai neturi humoro jausmo. O jei išdrįs, parodykite jiems šią nuotrauką, kuri, bent jau neoficialiai, vadinama Bėgančios vištos ūku. Galite ir patys pabandyti įžiūrėti vištą. Iš tiesų šiame ūke formuojasi naujos žvaigždės, kurių šviesa priverčia dalį dujų šviesti mėlynai.

***

Orbitos precesija Galaktikos centre. Paukščių Tako centre aplink supermasyvią juodąją skylę sukasi tūkstančiai žvaigždžių. Kai kurios iš jų yra tokios ryškios, kad įmanoma gana tiksliai sekti jų padėtis ir apskaičiuoti orbitos parametrus. Klasikinė, Niutono suformuluota, gravitacijos teorija teigia, kad du kūnai, veikiami tarpusavio gravitacijos, skrieja nekintančiomis elipsėmis aplink bendrą masės centrą. Bendroji reliatyvumo teorija nurodo, kad elipsės laikui bėgant kinta – sukasi. Šis efektas, vadinamas reliatyvistine precesija, puikiai paaiškino Merkurijaus judėjimo netolygumus ir buvo vienas pirmųjų įrodymų, kad reliatyvumo teorija yra geresnis gravitacijos aprašymas, nei klasikinė. Dabar pirmą kartą orbitos precesija aptikta vienai iš Galaktikos centro žvaigždžių. Žvaigždė S2 reguliariai stebima nuo 1993 metų. Jos orbitos periodas tėra 16 metų, taigi per stebėjimų laiką žvaigždė apskriejo daugiau nei pusantros orbitos. Šių duomenų pagaliau užteko, kad būtų galima statistiškai reikšmingai nustatyti nuokrypį nuo klasikinės orbitos prognozės – ankstesnių duomenų paklaidos dar buvo per didelės. Be to, didžiausi nuokrypiai nuo klasikinės prognozės vyko 2018 metų pavasarį, kai S2 pasiekė pericentrą, t. y. buvo priartėjusi arčiausiai juodosios skylės. Gauti duomenys puikiai atitinka bendrąja reliatyvumo teorija paremtą orbitos sprendinį. Taip pat jie leido nustatyti, kad objektas, aplink kurį sukasi S2, tikrai yra mažesnis, nei S2 orbitos pericentras: pasklidusi masė negali būti didesnė nei viena tūkstantoji kompaktiškos masės dalis. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Energingiausias kvazaro vėjas. Aktyvios galaktikos, kuriose į centrinę juodąją skylę medžiaga krenta labai sparčiai, vadinamos kvazarais. Jų branduoliai gali švytėti dešimtis ar šimtus kartų ryškiau, nei visos galaktikos žvaigždės kartu. Nuo kvazarų dažnai pučia stiprūs vėjai – labai greitai judančių dujų srautai. Kartais jie gali sugerti nemažą dalį paties kvazaro spinduliuotės. Sugeriama yra daugelio panašių bangos ilgių spinduliuotė, taigi spektre matomos plačios juostos, ties kuriomis spinduliuotė gerokai silpnesnė, o objektas vadinamas plačių sugerties linijų kvazaru (broad absorption line quasar, BAL QSO). Praeitą savaitę paskelbta apie energingiausią vęją turinčio BAL QSO atradimą. Objektas SDSS J1352+4239 ir pats šviečia labai ryškiai – per sekundę išspinduliuoja maždaug tiek energijos, kiek Saulė – per dešimt milijonų metų. O jo vėjas yra dar maždaug 10% energingesnis. Jis juda 38 tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu – daugiau nei 10% šviesos greičio. Įprastai panašūs vėjai, net jei juda tokiu greičiu, turi maždaug 20 kartų mažiau energijos, nei juos apšviečiantys kvazarai, o tankūs BAL vėjai juda daug lėčiau. Kodėl šis vėjas toks energingas – neaišku. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Gravitacija patikrinta mikrometrų masteliu. Gravitacinė sąveika tarp dviejų kūnų tuo stipresnė, kuo mažesnis atstumas tarp jų, o priklausomybė yra kvadratinė: dvigubai toliau esantis kūnas traukia mus keturis kartus silpniau, trigubai toliau esantis – devynis kartus silpniau, ir taip toliau. Šiandieninis supratimas apie gravitacijos poveikį remiasi bendrąja reliatyvumo teorija, kuri puikiai paaiškina Visatos elgesį dideliais masteliais ir nurodo, kad atstumo priklausomybė nėra visiškai kvadratinė stipriame gravitaciniame lauke. Iš kitos pusės, mažais masteliais sistemų vystymąsi puikiai paaiškina kvantinė fizika, kurios prognozės kai kuriais atvejais skiriasi nuo reliatyvistinių. Taigi dauguma mokslininkų neabejoja, jog šias teorijas reikia apjungti į kažkokią vientisą, geresnę, kuri išspręstų kylančius neatitikimus. Tik kyla problema, kad kol kas visi eksperimentai puikiai atitinka vienos arba kitos teorijos prognozes, o tiesiogiai nagrinėti sistemų, kurioms teorijos duoda skirtingas prognozes, kol kas negalime. Bet galime bandyti patikrinti abiejų teorijų veikimo ribas: daryti kvantinės fizikos eksperimentus su vis didesniais kūnais, o gravitaciją tyrinėti su vis mažesniais. Dabar pristatytas tyrimas, kuriame gravitacinė sąveika analizuota 50 mikrometrų masteliu. Tai maždaug atitinka žmogaus plauko storį. Tyrimui panaudotas prietaisas, veikiantis panašiu principu, kaip ir seniausi gravitacinės sąveikos stiprumo tyrimų įrankiai – sukamosios svyruoklės. Įrenginys buvo toks jautrus, kad galėjo išmatuoti gravitacinės traukos kitimą, kai šalia jo sukosi objektas, turintis 18 arba 120 pusių simetriją. Taip nustatyta, kad bent jau 50 mikrometų ir didesniais atstumais gravitacinė sąveika idealiai atitinka klasikinę prognozę, t. y. mažėjimą kvadratiškai. Šis įvertinimas yra bent keletą kartų geresnis už anksčiau darytus. Jis svarbus tuo, kad padeda apriboti galimų alternatyvių gravitacijos teorijų parametrų vertes: bet kokia alternatyvi teorija turi duoti rezultatus, atitinkančius eksperimentų duomenis, taigi gravitacinė sąveika turi silpnėti kvadratiškai, atstumui tarp objektų kintant bent nuo 50 mikrometrų iki milijonų kilometrų nuotolio. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tiek naujienų iš povelykinės savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

5 komentarai

  1. Kai rašoma „periodai yra 2,17, 3,4, 5,2, 7,9 ir 12 parų, bei viena galima planeta, ratą apsukanti per 17,4 paros“ ir kitos vietose kur kalbama apie egzoplanetas – apie kieno paras čia kalbame? Žemės paras? Saulės? Ar tos nutolusios žvaigždės? (neįsivaizduoju ar įmanoma pasakyti nutolusios žvaigždės apsisukimo periodą, bet toks klausimas iškyla :) )

    P.S. Bėgančio viščiuko tai niekaip neįžiūriu :(

    1. Visuomet būna Žemės paromis nurodyta, o egzoplanetos parą nustatyti labai sudėtinga.
      Žvaigždžių apsisukimo periodus galima nustatyti daug lengviau nei egzoplanetos.
      Iš spektro linijų doplerinio išplitimo tiesiogiai pamatuojamas sukimosi greitis. Tada belieka dar nustatyti žvaigždės spindulį ir gali suskaičiuoti sukimosi periodą.

      1. Pridėsiu, kad berods dar nėra nei vienos egzoplanetos sukimosi aplink ašį periodas („paros trukmė“) išmatuotas. Yra tik vertinimų, kurios gali būti potvyniškai prirakintos prie savo žvaigždžių, t.y. jų orbitos periodai ir sukimosi aplink ašį periodai turėtų sutapti. Tai taip, egzoplanetų periodai išreiškiami Žemės paromis.

  2. Reikia rašyti ne Jaunųjų Driadų periodas, o Jaunesnysis Driasas (lietuviškai dažnai rašoma kaip Vėlyvasis Driasas arba Driasas III), baigęsis apie 9600 m pr. Kr.
    Tai vėlyvojo ledynmečio pabaigos chronostratigrafiniai perodai, atspindintys augmenijos raidą šiltėjant-šaltėjant klimatui. Visi Driasai yra klimato pašaltėjimo laikotarpiai, o vėlyvasis Driasas greičiausiai prasidėjo po meteorito smūgio į apledėjusią Grenlandiją ar Kanadą. Žemiau pateikiu visus vėlyvojo ledynmečio periodus:

    Oldest Dryas >13,0 C14 kyr BP (before present);
    Seniausiasis driasas >14,7 cal kyr BP;

    Bölling 13,0-12,3 C14 kyr BP;
    Biolingas 14,7-14,1 cal kyr BP;

    Older Dryas 12,3-11,9 C14 kyr BP;
    Senesnysis driasas 14,1-13,9 cal kyr BP;

    Alleröd 11,9-10,9 C14 kyr BP;
    Aleriodas 13,9-12,9 cal kyr BP;

    Younger Dryas 10,9-10,0 C14 kyr BP;
    Jaunesnysis driasas 12,9-11,6 cal kyr BP.

    1. Įdomu, nežinojau. Bandžiau rasti termino lietuvišką vertimą, bet nepavyko, todėl išverčiau pagal kilmę, t.y. gėlės pavadinimą.

      Tuoj pasitaisysiu, ačiū!

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *