Kąsnelis Visatos CDXXIV: Karantininis

Šios savaitės kąsnelio pavadinimas neturi nieko bendra su jo turiniu – apie jokius karantinus kosmose nerašau. Bet manau, kad po daugelio metų gali būti įdomu per šitą pavadinimą prisiminti, kad štai tada sėdėjome karantine dėl koronaviruso pandemijos, arba trumpiau tiesiog koron-tine :) O naujienose – detalės apie Mėnulio kilmę, keistai pulsuojančią žvaigždę, naujus objektus Saulės sistemos pakraščiuose ir dar šis tas. Gero skaitymo!

***

Naujos Mėnulio misijos. Žmonių grįžimas į Mėnulį 2024 metais yra sudėtinga užduotis, susidedanti iš daugybės parengiamųjų darbų. Praeitą savaitę NASA paskelbė apie du autonominius zondus-kubiukus, kurie kaip Artemis programos dalis į Mėnulį turėtų išskristi 2021 metais. Pirmasis zondas vadinasi Lunar Flashlight (Mėnulio prožektorius); jo tikslas – pasišviečiant lazeriais ieškoti vandens ledo telkinių tamsiuose Mėnulio krateriuose ir įvertinti, kiek ledo ten gali būti apskritai. Žmonių išsilaipinimas 2024 metais numatytas netoli Mėnulio pietų ašigalio, iš kur būtų galima palyginus nesunkiai pasiekti ir tokius kraterius. Vanduo ateityje bus be galo svarbus Mėnulio tyrinėtojams – atsigabenti jį iš Žemės būtų sudėtinga, taigi vietiniai ištekliai labai palengvins misiją. Prožektorius skris kartu su pirmąja Artemis misija, kurios metu Orion erdvėlaivis be įgulos turėtų apskristi Mėnulį ir grįžti į Žemę, pakeliui išmesdamas net 13 zondų. Antrasis paskelbtas zondas vadinasi Cislunar Autonomous Positioning System Technology Operations and Navigation Experiment (Ikimėnulinės autonominės pozicionavimo sistemos technologijos operacijų ir navigacijos eksperimentas) arba trumpiau CAPSTONE (lietuviškai būtų „raktinis akmuo“). Tai yra bendras NASA ir kompanijos Rocket Lab projektas, kuris turėtų skristi pastarosios kompanijos gaminama raketa. Jo tikslas – pasiekti orbitą, kuri iš Žemės atrodytų kaip ratas aplink Mėnulį. Šioje orbitoje skriejantis aparatas niekada neprarastų ryšio su Žeme. Būtent taip turėtų skraidyti NASA planuojama Lunar Gateway kosminė stotis, taigi CAPSTONE misija bus patikrinti tokios orbitos pasiekimo ir judėjimo joje detales.

***

Deguonies izotopų santykis Mėnulyje. Pagal šiuo metu priimtą teoriją, Mėnulis susiformavo, kai į jauną Žemę atsitrenkė maždaug Marso dydžio kūnas Tėja. Skaitmeniniai modeliai rodo, kad Mėnulis turėtų susidėti daugiausiai iš Tėjos medžiagos, pirmykštės Žemės medžiaga sudaro vos apie penktadalį palydovo. Toks modelis prognozuoja, kad Mėnulio ir Žemės cheminė sudėtis turėtų pastebimai skirtis, mat kiekviena planeta turi šiek tiek kitokią sandarą, priklausančią nuo formavimosi vietos ir istorijos. Jau seniai žinoma, kad Mėnulyje yra mažiau geležies ir vandenilio, nei Žemėje; šiuo skirtumus paaiškinti nesunku, nes geležis Mėnulio formavimosi metu buvo spėjusi nusėsti Žemės branduolyje, o vandenilis išgaravo iš silpnesnę gravitaciją turinčio palydovo. Bet iki šiol atrodė, kad kitų elementų, pavyzdžiui deguonies, izotopų santykis Mėnulyje ir Žemėje yra identiškas. Izotopai – tai cheminio elemento atmainos, kurių branduoliuose yra skirtingas neutronų skaičius. Dažniausiai pasitaikantis deguonis turi aštuonis protonus ir aštuonis neutronus, bet yra atmainų su devyniais ar dešimčia neutronų. Dabar, iš naujo labai detaliai išnagrinėjus Apollo misijų pargabentus Mėnulio uolienų mėginius, nustatyta, kad deguonies izotopų santykis visgi skiriasi. Skirtumai priklauso nuo to, kurioje Mėnulio vietoje surinkti mėginiai. Mėnulio plutos uolienos savybėmis gerai atitinka Žemės uolienas, tuo tarpu iš gilesnių sluoksnių – mantijos – išmestuose akmenyse yra santykinai daugiau deguonies su devyniais neutronais, nei su dešimčia. Būtent tokių skirtumų ir galima tikėtis, jei Mėnulio mantiją sudaro daugiau Tėjos medžiaga, o pluta yra geriau sumišusi iš Žemės ir Tėjos uolienų. Įdomu, kad šis atradimas šį tą pasako ir apie pačią Tėją. Saulės sistemoje sunkiausi kiekvieno elemento izotopai telkiasi arčiau Saulės, nei lengvesni, taigi mažesnis sunkiausio deguonies kiekis Tėjoje reiškia, kad ji greičiausiai formavosi toliau nuo Saulės, nei Žemė. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Geoscience.

***

Ledo formavimasis karštame Merkurijuje. Dar 2012 metais zondo MESSENGER duomenys patvirtino, kad Merkurijaus paviršiuje yra vandens ledo. Ypatingai karštoje planetoje ledas išlieka tik arti ašgialių esančių kraterių dugne, kur niekad nešviečia Saulė. Panašių kraterių yra ir Mėnulyje, tačiau ten ledo gerokai mažiau, taigi kyla klausimas, kodėl. Dabar pasiūlytas paaiškinimas, paremtas labai karštoje Merkurijaus dieninėje pusėje vykstančiomis cheminėmis reakcijomis. Saulės vėjas į Merkurijaus paviršių atneša daugybę protonų, kurie, sąveikaudami su uolienomis, suformuoja jose hidroksilo – OH – grupes. Aukštoje temperatūroje hidroksilo grupės atsikabina nuo mineralų ir ima lakstyti Merkurijaus paviršiuje. Didelė jų dalis pabėga iš silpno planetos gravitacinio lauko, bet dalis susiduria tarpusavyje ir suformuoja vandens molekules. Vandens molekulės irgi gali pabėgti iš Merkurijaus, išskyrus tada, kai patenka į šaltą ašigalinį kraterį. Ten jos nusėda ant kraterio dugno ir niekados nebepakyla. Mokslininkai skaičiuoja, kad iš viso tokiu būdu Merkurijuje galėtų susidaryti bent 10 milijardų tonų ledo – dešimtadalis viso ten esančio ledo. Panašų mechanizmą ateityje būtų galima pritaikyti siekiant išgauti vandenį kituose Saulės sistemos kūnuose, pavyzdžiui Mėnulyje. Tyrimo rezultatai pernai pristatyti Mėnulio ir planetų mokslo konferencijoje, o juos aprašantis recenzuotas straipsnis netrukus turėtų pasirodyti Astrophysical Journal Letters.

***

Amonio druskos kometoje 67P. Kometų paviršiuje randama įvairių cheminių junginių, tačiau azoto ir anglies elementų santykis jose yra daug mažesnis, nei Saulėje. Iš to galima daryti išvadą, kad kometose lengviau išsilaiko anglies, o ne azoto turinčios molekulės. Visgi tai atrodo keista, nes kometos formuojasi Saulės sistemos pakraščiuose, kur yra pakankamai šalta, kad abiejų rūšių molekulės išliktų kietos būsenos. Dabar nauja kometos 67P/Čuriumov-Gerasimenko duomenų analizė parodė, kad joje iš tiesų yra daug azoto. Zondas Rosetta, tyrinėjęs kometą 2014-2016 metais, nustatė, kad visas kometos paviršius padengtas gana panašiomis medžiagomis, bet tada nepavyko jų visų identifikuoti. Ypač daug klausimų kėlė medžiaga, sugerianti maždaug 3,2 mikrometro bangos ilgio infraraudonuosius spindulius – juos gali sugerti vandens ledas, bet vien juo šios spektro savybės paaiškinti nepavyko. Dabar grupė mokslininkų laboratorijoje atkūrė kometos paviršiaus sąlygas ir išnagrinėjo, kokį spektrą tomis sąlygomis kuria įvairios medžiagos. Kometos paviršiuje yra labai mažas slėgis ir žema temperatūra; tokiomis sąlygomis dulkės, mineralų granulės bei ledas gali suformuoti paviršinį dangalą, nepanašų į tokių pačių medžiagų mišinį Žemėje. Paaiškėjo, kad amonio druskos, sumišusios su kitais mineralais, sukuria porėtą dulkių sluoksnį, kuris sugeria spinduliuotę tiksliai taip pat, kaip ir realus kometos 67P paviršius. Tyrėjams nepavyko tiksliai identifikuoti, kokios konkrečiai tai druskos – galimi variantai apima amonio formatą, sulfatą ir citratą; taip pat galimas ir šių druskų mišinys. Visgi aišku, kad bent jau šią kometą, o galimai ir daugelį kitų, dengia amonio druskų sluoksnis, kuriame ir slepiasi azotas. Panašų spektrą turi ir kai kurie asteroidai, taigi juose taip pat gali būti amonio druskų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Nauji Kuiperio žiedo objektai. Tamsiosios energijos apžvalga (DES) yra projektas, kurio metu labai aukštos raiškos kamera daromos tolimų galaktikų ir jose sprogstančių supernovų nuotraukos. Taip tikimasi nustatyti, kaip kito Visatos plėtimosi greitis per visą jos istoriją. Bet DES kamera taip pat pagauna ir kitus blyškius objektus, pavyzdžiui mažus kūnus Saulės sistemos pakraštyje. Dabar pristatytas daugiau nei trijų šimtų DES atrastų objektų katalogas, iš kurių beveik pusantro šimto objektų yra visiškai nauji. Šie objektai atrinkti iš milijardų judančių taškelių, kuriuos užfiksavo automatinė apžvalgos sistema; atmetus žvaigždes, galaktikas bei supernovas ir patikrinus likusius objektus, atrasti 316 transneptūninių objektų. Dalis jų buvo žinomi jau anksčiau – jų aptikimas padėjo patikrinti ir analizės įrankius. Šiuo metu iš viso žinoma tik kiek daugiau nei 3000 objektų, esančių Saulės sistemoje už Neptūno, taigi naujasis katalogas apima apie 10% visos populiacijos, o 139 visiškai nauji objektai padidina katalogą maždaug keturiais procentais. Analizei pasitelkti tik pirmų ketverių metų DES duomenys; šiuo metu apžvalga vykdoma jau šešerius metus, taigi artimiausiu metu ketinama ištirti ir likusių dvejų metų stebėjimus. Tyrėjai teigia, kad jų naudojami objektų aptikimo metodai turėtų padėti ieškoti ir paslaptingos Devintosios planetos, kuri galbūt skrieja labai toli Saulės sistemos pakraščiuose ir iškreipia kitų mažų objektų orbitas. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Masyvių pavienių mėnulių formavimasis. Planetos-milžinės, bent jau Saulės sistemoje, turi daugybę palydovų. Kai kurie palydovai yra gana masyvūs, o kiti – mažyčiai. Pavyzdžiui, Saturnas turi vieną masyvų palydovą Titaną, o visi kiti už jį gerokai mažesni. Tokia situacija yra labai netikėta, bent jau sprendžiant pagal ligšiolinius palydovų formavimosi skaitmeninius modelius. Pagal juos, palydovai formuojasi iš dujų ir dulkių disko, kuris susiformuoja aplink masyvią planetą. Augančio palydovo sąveika su disku tempia jį artyn prie planetos iki tol, kol diskas išsisklaido dėl planetos arba žvaigždės poveikio. Bet tokiu atveju planeta-milžinė turėtų turėti arba daug panašios masės didelių palydovų, arba nei vieno. Pirmasis atvejis atitiktų greitai išsisklaidantį diską, antrasis – lėtai išsisklaidantį. Situacija, kai prie planetos lieka tik vienas masyvus palydovas, reikalautų labai specifinių sąlygų: arba formavosi tik vienas palydovas, arba diskas išgaravo per labai trumpą laiko tarpą, kai visi išskyrus vieną palydovai sukrito į planetą. Dabar pristatyti nauji, detalesni palydovų formavimosi ir migracijos skaičiavimai, rodantys, kad vieno masyvaus palydovo išlikimas yra gana tikėtinas scenarijus. Palydovų migracija labai jautriai priklauso nuo temperatūros ir slėgio diske bei nuo dulkių ir ledo kristalų gausos. Ankstesniuose skaitmeniniuose modeliuose šie parametrai buvo vertinami tik apytikriai, o naujajame apskaičiuoti labai detaliai. Tada paaiškėjo, kad diske egzistuoja „saugios“ zonos, į kurias patekę palydovai nustoja migruoti artyn prie planetos. Jei prie planetos susiformuoja keli masyvūs palydovai, labai tikėtina, kad į tokią zoną pateks tik vienas, buvęs toliausiai nuo planetos, tuo tarpu kiti įkris į ją. Skaičiavimai rodo, kad Titanas galėjo susiformuoti ir išlikti būtent tokiu būdu. Tiesa, negalime būti tikri, kad Titanui taip ir nutiko, nes palydovo migracijos istorija niekaip neatsispindi jo šiandieninėse savybėse. Iš kitos pusės, ateityje atradus mėnulių prie planetų už Saulės sistemos ribų, bus galima patikrinti, ar pavieniai masyvūs palydovai yra dažnas reiškinys. Jei paaiškės, kad taip yra, reikės ir paaiškinimo, kaip jie formuojasi, o šis modelis būtų bent vienas galimas sprendimas. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Viena puse pulsuojanti žvaigždė. Daugelis žvaigždžių pulsuoja – jų šviesis reguliariai šiek tiek kinta dėl įvairių žvaigždėse vykstančių procesų. Įprastai pulsavimas pasireiškia visoje žvaigždėje: kinta jos spindulys, temperatūra ar dar kokia savybė. Bet dabar pirmą kartą aptikta žvaigždė, pulsuojanti tik vienoje pusėje. Žvaigždė HD 74423 jau seniai žinoma kaip pulsuojanti, bet nauji stebėjimai, atlikti egzoplanetų paieškos teleskopu TESS, leido patikslinti jos savybes. Nustatyta, kad tai yra dvinarė sistema, kurios orbitos periodas tėra apie pusantros paros. Pulsavimų periodas yra maždaug dvi valandos 45 minutės, bet išmatavus žvaigždės šviesumą per keletą orbitų paaiškėjo, kad ne kiekvienas pulsas yra vienodas. Kartais pulso metu žvaigždės šviesis padidėja 0,37%, o kartais praktiškai visiškai nepakinta. Šie pulsavimo netolygumai kartojasi labai aiškiu pusantros paros periodu – kitaip tariant, priklauso nuo žvaigždės judėjimo orbita aplink bendrą masės centrą su kompanione. Paprasčiausia duomenų interpretacija – pulsavimas vyksta tik vienoje žvaigždės pusėje, tad šviesio pokyčius matome tik tada, kai žvaigždė ta puse atsisukusi į mus. Iš sąryšio tarp pulsavimų amplitudės bei orbitinės fazės galima teigti, kad pulsavimų ašis sutampa su kryptimi tarp sistemos žvaigždžių centrų. Tokia sistemos konfigūracija puikiai atitinka beveik keturių dešimtmečių senumo teorines prognozes. Pagal jas, kompanionės gravitacija iškreipia žvaigždės formą, todėl pulsacijos tampa nebe sferiškos, o išsidėsto išilgai ašies, jungiančios abi sistemos žvaigždes. Visgi pasakyti, ar pulsuoja žvaigždės pusė, atsukta į kompanionę, ar nukreipta nuo jos, kol kas neįmanoma – tam reikės išmatuoti detalų žvaigždės spektrą. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Kaip kolonizuoti Galaktiką? Apie galimybes ir perspektyvas, pradedant kitų žvaigždžių sistemų tyrimais naudojant autonominius zondus, baigiant žmonių spausdinimu, pasakoja John Michael Godier:

***

Galaktikos NGC 3887 centrinė dalis. Šaltinis: ESA/Hubble & NASA, P. Erwin et al.

Spiralinės vijos – daugybės galaktikų, taip pat ir mūsų Paukščių Tako, neatsiejama dalis. Galaktika NGC 3887, pasisukusi į mus įstrižai, atskleidžia labai daug struktūros, taip pat ir dulkėtas spiralines vijas. Tokių galaktikų stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip medžiaga juda galaktikose bei kaip ten formuojasi žvaigždės.

***

Galaktikų spiralinės struktūros vertinimas. Daugelis galaktikų turi spiralines vijas. Kartais vijos yra ryškios ir aiškios, kartais – vos įžiūrimos. Taip pat skiriasi vijų susisukimas: kai kurios sukasi labai glaudžiai, kitos greitai tolsta nuo galaktikos centro. Šis skirtumas, paprastai išreiškiamas kaip kampas tarp vijų krypties arčiausiai galaktikos centro ir linijos, statmenos linijai tarp vijos bei centro, koreliuoja su įvairiomis galaktikos savybėmis, tokiomis kaip masė, žvaigždėdaros sparta ir kitos. Taigi žinodami vijų „paleidimo kampo“ (angl. pitch angle) vertę, galėtume neblogai įvertinti ir kai kurias kitas galaktikos savybes, kurias išmatuoti ar apskaičiuoti kitais būdais reikėtų daug laiko. Įvertinti vijų paleidimo kampą taip pat nėra labai paprasta, nes tam reikia atskirti pačias vijas. Žmogus tą gali padaryti nesunkiai, vos pažiūrėjęs į galaktikos nuotrauką, tuo tarpu automatizuotiems algoritmams vis dar kyla problemų. Juos gali suklaidinti ryškios žvaigždės, patekusios į nuotrauką, kitos galaktinės struktūros, netgi pačių vijų ryškumas. Dabar pasiūlytas naujas metodas, apjungiantis žmonių ir automatizuotų algoritmų privalumus. Metodo esmė – leisti entuziastams pažymėti spiralines vijas galaktikų nuotraukose, o tada algoritmui paduoti ne pačios galaktikos nuotrauką, bet tik pažymėtų vijų kontūrus. Jei nuotraukas peržiūri ir vijas pažymi daugybė žmonių, gaunamas gana patikimas ir tikslus vijų atvaizdas, kuris nebeklaidina algoritmo. Automatinė sistema tada gali išmatuoti vijos paleidimo kampą, taip pat įvertinti, ar galaktika turi kitų reikšmingų struktūrų, tokių kaip centrinis telkinys ir skersė. Spiralinių vijų matavimo projektas, Spiral Graph, testuojamas apie porą metų Zooniverse platformoje; naujajame tyrime išnagrinėtas jo efektyvumas ir nustatyta, kad toks jungtinis metodas dirbtinių galaktikų spiralinių vijų savybes atkuria daug patikimiau, nei pilnai automatizuotas. Iš kitos pusės, šis metodas reikalauja daug mažiau darbo laiko, nei pilnai rankinė galaktikų nuotraukų analizė. Be to, pažymėti spiralines vijas nereikia didelių žinių, taigi šią darbo dalį mėgėjai vykdo tikrai sėkmingai. Prisidėti prie Spiral Graph projekto galite čia. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.

***

Aktyvių galaktikų spinduliuotės poliarizacija. Aktyvūs galaktikų branduoliai – supermasyvios juodosios skylės ir į jas krentanti medžiaga – skleidžia labai įvairią spinduliuotę. Dalis spindulių atsklinda iš akrecinio disko prie pat juodosios skylės, dalis – iš šiek tiek didesnio masto čiurkšlės. Čiurkšlės spinduliuotė yra poliarizuota, kitaip tariant, jos bangos daugiau svyruoja kuria nors viena kryptimi, nei kitomis. Poliarizaciją išmatuoti galima stebint branduolį regimųjų spindulių diapazone, bet vien iš tokių stebėjimų sunku pasakyti, ar spinduliuotė sklinda iš akrecinio disko, ar iš čiurkšlės, ar iš abiejų vienodai. Radijo bangų stebėjimais galima pasiekti didesnę erdvinę raišką, bet neišeina pamatuoti poliarizacijos. Jau seniau pastebėta, kad kai kurių aktyvių branduolių padėtys regimųjų ir radijo spindulių diapazone skiriasi, o naujame tyrime parodyta, kad šį skirtumą galima išnaudoti atskiriant, iš kokių komponentų sklinda spinduliuotė. Kai kurių aktyvių branduolių padėtys, nustatomos regimųjų spindulių diapazone, yra pasislinkusios nuo radijo šaltinio pozicijos pagal čiurkšlės judėjimo kryptį; kitaip tariant, pagrindinė regimojo ruožo spinduliuotė atsklinda iš čiurkšlės. Nustatyta, kad šių branduolių regimosios spinduliuotės poliarizacija yra gana didelė. Tuo tarpu kitų branduolių regimoji padėtis pasislinkusi prieš čiurkšlės judėjimo kryptį, taigi ten regimuosius spindulius daugiausiai skleidžia akrecinis diskas. Šių branduolių regimoji spinduliuotė pasirodė esanti beveik nepoliarizuota, kaip ir buvo galima tikėtis. Taip pat nustatyta, kad čiurkšlių spinduliuotė poliarizuota išilgai pačios čiurkšlės krypties – tai leidžia spręsti, kad magnetinis laukas, paleidžiantis čiurkšlę ir palaikantis jos formą, yra susisukęs kaip spyruoklė, spirališkai aplink čiurkšlės medžiagą. Šis atradimas padės geriau suprasti, kaip susidaro čiurkšlės, kokio pobūdžio aktyviuose branduoliuose jos randamos ir kaip jos paveikia pačios juodosios skylės augimą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Visatos plėtimosi neatitikimų paaiškinimas. Visatos erdvė plečiasi – tolimos galaktikos nuo mūsų tolsta, ir kuo toliau yra, tuo greičiau didėja atstumas iki jų. Šis sąryšis, vadinamas Hablo dėsniu, aprašomas greičio ir atstumo santykiu – Hablo konstanta arba parametru. Yra įvairių būdų išmatuoti Hablo parametrą, o du pagrindiniai pastaraisiais metais duoda vis labiau tarpusavyje neatitinkančius rezultatus. Matuodami netolygumus kosminėje foninėje spinduliuotėje, galime įvertinti, kaip sparčiai Visata plėtėsi, kai jos amžius buvo vos 380 tūkstančių metų, ir apskaičiuoti, kokia plėtimosi sparta turėtų būti dabar; taip nustatoma, kad kiekvienas atstumo megaparsekas prideda 67,4 km/s prie objektų tolimo greičio. Tačiau matuodami atstumus iki aplinkinių galaktikų ir jų greičius, randame gerokai didesnę Hablo parametro vertę – maždaug 74 km/s vienam megaparsekui. Abiejų verčių paklaidos yra gerokai mažesnės, nei skirtumas tarp jų, taigi neatitikimas yra statistiškai reikšmingas. Dažnai šį neatitikimą bandoma aiškinti įvairia „egzotiška fizika“, kitaip tariant, reiškiniais ar sąveikomis, kurių kol kas neįtraukėme į kosmologinį modelį. Bet dabar pasiūlytas daug paprastesnis paaiškinimas – galbūt Paukščių Takas ir keli tūkstančiai artimiausių galaktikų yra mažesnio nei vidutinis tankio burbule. Medžiaga Visatoje pasiskirsčiusi netolygiai, nors didžiausiais masteliais turėtų būti homogeniška. Jei nagrinėtume 40 megaparsekų dydžio regionus, jų tankis tarpusavyje gali skirtis keliasdešimčia procentų, taigi nemaža tikimybė rasti ir regioną, kurio tankis dvigubai mažesnis už vidutinį medžiagos tankį Visatoje. 40 megaparsekų maždaug atitinka didžiausią atstumą, kuriuo galime sukalibruoti aplinkinių galaktikų atstumų matavimus; apskaičiuoti galime ir daug didesnius atstumus, bet šie skaičiavimai remiasi tikslesniais įvertinimais, daromais 40 megaparsekų burbule. Jei Paukščių Tako aplinkos tankis tikrai yra mažesnis, čia Visatos plėtimasis gali būti kiek spartesnis, todėl remdamiesi lokalia kalibracija gauname didesnę Hablo parametro vertę. Šią hipotezę kol kas patikrinti sudėtinga, bet laikui bėgant gerėjantys didelių atstumų matavimo metodai padės išsiaiškinti, ar tikrai gyvename netipiniame burbule. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tiek naujienų iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

7 komentarai

    1. Na taip, o jei apskritai atsisakytume astronomijos, tai dar daugiau problemų nebeliktų :)

      1. Problema NE astronomijoje, o tuose ‘gudručiuose’, kurie sugeba tik ‘žirafoms’ pritart… kada jums nepritariančius imsit ant laužų degint? :/

        1. Ar čia yra komentaras iš serijos „manęs niekas nesupranta, vadinasi, esu genijus“?

          1. Ar čia atsakymas iš serijos: „Aš UŽSIENY mokiausi, kas tu toks, nenorintis manęs aukštint?“ (negi būtina primint A.Pugačiovos dainą?). O grįžtant prie temos – problemos su Hablo konstanta teparodo kad BB hipotezė NETEISINGA. BET – drįst tai pripažint tolygu savo noru ant laužo lipt, ne kiekvienam pakanka drąsos.

            1. Ne, čia atsakymas iš serijos „jei kritikuojate dalykus, tai būkite malonus bent truputį su jais susipažinti“.

              1. TĄ ir sakau: Hablo konstanta yra IŠGALVOTA, tai iš serijos ‘Kiek velnių telpa ant adatos smaigalio?“ (nors – jei velniu laikyt virusą, tai klausimas kaip ir logiškas… ne taip kaip su Hablo ‘konstanta’)

Komentuoti: Jau Toks Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.