Visiškas kosmosas: Jupiterio branduolys ir beorė egzoplaneta

Aštuntasis Visiškas kosmosas – apie Jupiterio branduolį, kuris yra keistai pasklidęs, galbūt dėl susidūrimo su kita planeta jaunystėje; bei apie egzoplanetos paviršiaus analizę, kuri rodo, kad ši planeta neturi atmosferos, nors yra didesnė už Žemę. Truputį pasikeitė įrašo formatas – nebėra visokių asociatyvių vaizdų, tad dar mažiau reikalo žiūrėti į mūsų kalbančias galvas, galima tiesiog klausytis pasakojimų apie kosmosą. Gero klausymo!

5 komentarai

  1. Kas tai čia neįtikėtina su tuo smūgio kaktomuša į ankstyvąjį Jupiterį modeliavimu – jei protoplanetinis dujų-dulkių diskas sukasi į vieną pusę, tai iš kur ten galėjo atsirasti Žemės dydžio objektas, skriejęs priešingai? Nebent jei kitos žvaigždės sistema prasilenkė šonais. Tik tuomet ir Jupiterio orbita išsitemptų į kur kas labiau eliptišką. Be to kaktomuša, susumavus greičius, išsiskirtų ženkliai daugiau kinetinės energijos, nuo kurios kaip tik objektui daugiau šansų išgaruoti nei nuo smūgio pavymui – būtų Čeliabinsko meteoritas skriejęs lėčiau, gal ir nesuirtų atmosferoje, o „taikiai“ nutūptų :D :D ant žemės. Planetos dydžio objektui kitos planetos atmosfera didelės įtakos neturi – vien nuo jos tikrai neatšoktų. Pavymui nugrimztų kaip inkaras į dugną, ir vienos planetos branduolys kaip praskydusi gniūžtė priliptų prie kitos branduolio – matyt (spėju), dėl to ir tas gravitacinis netolygumas. O kad susidūrus branduoliams, jų susimaišymo reikia laukti 5 mlrd. metų . . . – tai kaip Žemės branduoliui pavyko susimaišyti (išsisluoksniuoti) po Mėnulio atskilimo, dar gi esant kur kas silpnesnei nei Jupiterio gravitacijai?!?

    1. Labai geri klausimai, bandau į juos atsakyti (bet negarantuoju, kad būsiu teisus):

      1. „iš kur ten galėjo atsirasti Žemės dydžio objektas, skriejęs priešingai?“ – Jauno Jupiterio gravitacijos poveikis. Jupiteris destabilizuoja aplink diske esančių objektų orbitas, kai kurios iš šių orbitų tampa tokios, kad objektas Jupiterio atžvilgiu ima lėkti į jį. Objektas net nebūtinai turi skrieti priešinga kryptimi visam diskui, jam užtenka skrieti lėčiau už Jupiterį ir būti jo pritrauktam.

      2. „Be to kaktomuša, susumavus greičius, išsiskirtų ženkliai daugiau kinetinės energijos, nuo kurios kaip tik objektui daugiau šansų išgaruoti nei nuo smūgio pavymui“ – vėlgi, priklauso nuo to, ką iš tikro vadiname „kaktomuša“. Aš tą suprantu kaip „non-grazing impact“, t.y. smūgis ne prasilenkiant ir brūkštelint šonais, o tiesiai pataikant vienam į kitą. Apie greičius kaip ir nesakoma.

      3. „Planetos dydžio objektui kitos planetos atmosfera didelės įtakos neturi – vien nuo jos tikrai neatšoktų.“ – apie atšokimą nekalbama, kalbama apie išgaravimą iki pasiekiant branduolį. Jupiterio atmosfera labai tanki ir jos labai daug, tai santykinai nedidelis kūnas gali neišgyventi tokios kelionės.

      4. „Pavymui nugrimztų kaip inkaras į dugną, ir vienos planetos branduolys kaip praskydusi gniūžtė priliptų prie kitos branduolio“ – būtent, priliptų, o ne susidaužtų taip, kad ištaškytų branduolį į gabalus. Stebėjimų duomenys rodo, kad branduolys ištaškytas į gabalus, o ne turi kažkokią prielipą.

      5. „kaip Žemės branduoliui pavyko susimaišyti (išsisluoksniuoti) po Mėnulio atskilimo, dar gi esant kur kas silpnesnei nei Jupiterio gravitacijai?“ – Žemė neturi tankios dešimčių tūkstančių kilometrų spindulio atmosferos, kuri gali sulaikyti uolienas, kaip muses barščiuose. Dėl to Mėnulis atskilo, o kas liko nukrito į Žemę. Jupiteryje tam trukdė atmosfera, todėl ir naujų palydovų iš šio smūgio neatsirado.

  2. Rašau per naują, nes diskutuojant „laipteliais“ tekstai susiaurėja ligi pavienių žodžių/skiemenų :) :
    2. Čia aišku – turit omeny frontalinį smūgį.
    3., 5. Vėl gi, ką laikyti dujinės milžinės atmosfera . . Manding, tai dujinis planetos apvalkalas. Pvz. Žemės vandenį, esantį ore debesų ir rūko pavidalu, garantuotai laikome atmosfera. Bet vandens telkiniuose, ledynuose esantį, jau hidrosfera – jau nebe atmosfera, bet dar ne pluta.
    Tad Jupiteryje atmosfera apie 1000 km., kurios apačioje suslėgta taip smarkiai kad jau tampa hidrosfera. Dar giliau esantis metalingojo vandenilio sluoksnis gal jau bus savotiška mantija? Po juo turėtų būti mums įprastesnių uolienų sluoksnis – „mantija-2“ ar „tarpinė pluta“(?). O giliausiai jau visų sunkesnių metalų branduolys.
    Jei milžiniška vieno branduolio masė atsitrenks į kitą tokiu greičiu, kad sugebėjo pranerti pro visas sferas, išsitaškius tik abiejų kūnų išviršinių sferų imtinai su mantijomis medžiagomis, tai net jei branduoliuose ir buvo kietų dangų/šerdžių (o ten ir iki smūgio buvo t’=“oho-ho!“), tos turėtų išsilydyti. Juo labiau, kad kinetinei susidūrimo energijai virtus šilumine, visos išorinės planetos sferos veiks kaip kaldra, neleidžianti išsisklaidyti kaitrai – kuo aukštesnė temperatūra, tuo spartesnė konvekcija – tai sujauktas naujasis branduolys turėtų tapti (naujai susisluoksniuoti) vienalytiškesnis.

    1. Aha, gerai, kad taip rašai, bus patogiau.
      Dėl atmosferos – kaip aš suprantu (ir kaip pats naudojau čia šnekėdamas), dujines milžines skirstome į kietą branduolį ir atmosferą, kuri yra visa kita. Metalingo vandenilio sluoksniai, besielgiantys kaip skystis, o ne dujos, vis tiek yra atmosfera. Aha, Žemei tas netinka.

      Dėl to, kad smūgis išlydo visą branduolį – galbūt, o gal ir ne. Vėlgi, tiksliai nežinau :( Bet metalinis vandenilis yra labai keista medžiaga, tai ir šiluminių savybių gali keistų turėti. O branduolio medžiaga, net jei buvo visai išsilydžiusi, laikui bėgant gali kondensuotis ir kristi atgal, panašiai kaip lietaus lašeliai, kurie nebūna visą laiką sumišę su atmosfera.

  3. Čia keliuose šaltiniuose aptikau, kad nesama ryškios ribos tarp dujinio ir skysto vandenilio sluoksnių – lyg skystasis sluoksnis yra virimo būsenoje, nes jo temperatūra priklausomai nuo gylio kinta 5000 – 15000’K. O dėl metalingojo vandenilio, tai manoma, kad jis kietojoj būsenoj apie 40000 km gylio. Taip pat manoma, kad esama ir metalingojo helio sluoksnio.

Komentuoti: Sgr^ Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.