Kąsnelis Visatos CCCXCI: Išsilaipinimo Mėnulyje penkiasdešimtmetis

Šeštadienį minėjome pirmųjų žmonių išsilaipinimo Mėnulyje penkiasdešimtmetį. Žinoma, minėjimai neapsiribojo viena diena – visus šiuos metus įvairios pasaulio, o ypač JAV, kosmoso tyrimų ir mokslo populiarinimo institucijos rengia įvairiausius renginius šiai sukakčiai pažymėti. Ir ne veltui – tai tikrai vienas reikšmingiausių žmonijos mokslinių pasiekimų. Mėnulio tyrimų ateitis taip pat atrodo neblogai – pagreitį įgauna ir žmonių grįžimo į palydovą, ir infrastruktūros tarp Žemės ir Mėnulio statybų projektai. Kitose praėjusios savaitės naujienose – atradimai nuo Marso drebėjimų ir Titano gyvybingumo iki Visatos plėtimosi ir greitųjų radijo žybsnių. Gero skaitymo!

***

Apollo 11 penkiasdešimtmetis. Šeštadienį, liepos 20 dieną, suėjo lygiai penkiasdešimt metų nuo tada, kai Neilas Armstrongas pastatė koją Mėnulio paviršiuje ir ištarė garsiąją frazę apie mažą žingsnį žmogui ir didelį šuolį žmonijai (tiesa, Lietuvos laiku tai įvyko jau kiek po vidurnakčio, liepos 21-ąją). Šis pasiekimas vainikavo dar 1961 metais pradėtą Apollo programą ir, žinoma, suteikė daug prestižo JAV, kuri iki tol atsilikinėjo kosmoso lenktynėse nuo Sovietų sąjungos. Bet kartu tai buvo ir didžiulis techninis bei mokslinis pasiekimas visai žmonijai, parodęs, kad žmonės pajėgūs nukeliauti į kitą dangaus kūną. Nors tuo metu sklandžiusios optimistinės prognozės apie jau tuojau prasidėsiantį kosmoso kolonizavimą neišsipildė – iki 1972 metų Mėnulyje apsilankė 12 astronautų ir tai yra kol kas tolimiausia vieta, kur lankėsi žmonės – visgi kosmoso tyrimai nesustoja. Daugiau ar mažiau autonominiai zondai pusšimtį metų tyrinėja Saulės sistemą ir net išskrido už jos ribų. Be to, pastaruoju metu kosmoso tyrimai išgyvena tam tikrą atgimimą, bent dalinai paskatintą ir šio jubiliejaus.

***

Mėnulio ateitis. Šiuo metu NASA planuoja sugrąžinti žmones į Mėnulį 2024 metais – toks yra prieš porą mėnesių suformuluotos Artemis misijos tikslas. Šįkart kelionės į Mėnulį turėtų tapti reguliariu įvykiu, panašiai kaip dabartinės astronautų kelionės į Tarptautinę kosminę stotį. Ir panašiai kaip TKS, Mėnulyje Artemis astronautai galės ištirti daugybę dalykų, kuriems neužtenka nuotolinių Mėnulio stebėjimų ar Apollo astronautų pargabentų mėginių. Svarbiausi klausimai yra susiję su vandeniu: kiek vandens yra Mėnulyje ir kur, bei kaip sunku jį išgauti ir panaudoti žmonių reikmėms. Susijęs klausimas yra apie užteršimą, kurį sukelia besileidžiantis erdvėlaivis: laboratoriniai eksperimentai ir skaitmeniniai modeliai rodo, kad net ir autonominis zondas, toks kaip Kinijos Chang’e-3, kelių kilometrų spinduliu paskleidžia apie 300 kilogramų vandens (vanduo naudojamas kaip reakcinė masė manevrams nusileidimo metu). Žmones skraidinantis erdvėlaivis gali užteršti dešimtis kilometrų aplink save, taip pat paskleisti dujas, kurios kuriam laikui pakeičia Mėnulio egzosferos (nenuolatinės atmosferos) savybes. Suprasti šiuos procesus būtina, norint tyrinėti Mėnulį ir jo tikrąsias paviršiaus savybes.

Dar vienas svarbus klausimas, į kurį atsakymo ieškos Artemis astronautai – kaip dirbti su regolitu ir kaip jį panaudoti. Regolito dalelės panašios į smulkų smėlį, tačiau Žemėje tarp smilčių įsiterpia oro molekulės, todėl smėlis yra birus. Regolito dalelės susispaudusios daug tankiau, todėl jis tampa panašesnis į miltus. Regolito tyrimai leis sukurti geresnius mėnuleigius bei skafandrus, apsaugoti astronautus nuo jų žalingo poveikio. Be to, regolitas netgi gali tapti puikia medžiaga pastatams – naujas Europos kosmoso agentūros tyrimas parodė, kad jį galima panaudoti šiluminei izoliacijai ir energijos generavimui. Sukūrę regolito analogus iš žemiškų uolienų, tyrėjai pagamino iš šios medžiagos plytas ir ištyrė, kaip jos reaguoja į Mėnulio sąlygas. Šios sąlygos – tai temperatūros svyravimai nuo -173 iki +127 laipsnių ir labai žemas slėgis. Paaiškėjo, kad plytos puikiai sukaupia šiluminę energiją ir gali ją išlaikyti net visas 16 parų, kiek trunka Mėnulio naktis. Prijungus plytą prie šiluminio generatoriaus, iš jos galima išgauti ir elektros energiją. Galimybė panaudoti regolitą būtų labai naudinga, nes atsigabenti visas statybines medžiagas iš Žemės būtų pernelyg brangu.

Iki žmonėms nusileidžiant Mėnulyje, reikia atlikti daug parengiamųjų darbų. Vienas iš jų – orbitinės stoties sukūrimas. Tokia stotis, pavadinta Mėnulio vartais (Lunar Gateway), yra bendras NASA ir ESA projektas; ji bus pradėta statyti kito dešimtmečio pradžioje. Praeitą savaitę nuspręsta, jos stotis aplink Mėnulį suksis vadinama beveik statmena halo orbita (angl. Near-rectilinear halo orbit, NRHO). Tai yra ištempta orbita, besisukanti kartu su Mėnuliu, taigi žiūrint iš Žemės stotis niekada nepasislėps už palydovo. Kas septynias dienas stotis priartės 3000 km atstumu nuo Mėnulio paviršiaus – tai bus tinkamiausias laikas Mėnulio zondų paleidimui ar priėmimui. Po pusketvirtos dienos stotis pasieks tolimiausią Mėnuliui tašką – 7000 km atstumą: čia bus patogiausia priimti ir išsiųsti erdvėlaivius į Žemę. Tokia orbita turėtų būti labai stabili, palaikoma Žemės ir Mėnulio tarpusavio gravitacinės sąveikos. Viena iš stoties paskirčių būtų komunikacijų tarp Mėnulio ir Žemės palaikymas. Apskritai tokioms komunikacijoms gali reikėti viso palydovų tinklo, ypač jei erdvėje tarp Žemės ir Mėnulio bus vystomi komerciniai projektai. ESA šiuo metu svarsto įvairias galimybes bendradarbiauti su komerciniais partneriais kuriant tokį komunikacijų tinklą, bet kol kas geriausias sprendimas dar nerastas.

NASA ir ESA ne vienintelės turi ambicingų Mėnulio tyrimų planų. Šiuo metu labai sparčiai progresuojanti Kinijos Mėnulio tyrimų programa per artimiausius dešimtmečius turėtų dar labiau išsiplėsti. Šiemet pirmą kartą nusileidę tolimojoje Mėnulio pusėje, kinai kitąmet išsiųs dar vieną misiją į Mėnulį, kuri pirmą kartą nuo 1976 metų pargabens į Žemę Mėnulio paviršinių uolienų pavyzdžių. Per dešimt metų Kinija planuoja pastatyti palydove tyrimų stotį. Plačiau apie Kinijos pasiekimus ir planus Mėnulyje rašoma straipsnyje Science.

***

Paskutinė žmonių misija į Mėnulį 1972 metais ten nugabeno ir pirmąjį teleskopą. Dabar, dėliojant naujus planus apie keliones į palydovą, verta prisiminti ir Mėnulio teleskopų idėjas. Apie tai – savaitės filmuke iš Science Magazine:

***

Pirmas asteroido vidaus mėginys. Japonijos zondas Hayabusa2 praeitą savaitę tapo pirmuoju žmonių sukurtu aparatu, prasiskverbusiu į asteroido vidų ir paėmusiu iš ten mėginį. Ši misijos dalis prasidėjo dar balandį, kai Hayabusa2 išmetė sprogmenį ir aktyvavo jį, prieš tai pasitraukęs į kitą asteroido pusę. Sprogmuo iššovė į asteroidą pustrečio kilogramo masės kulką, kuri suformavo maždaug dešimties metrų skersmens kraterį ir atskleidė aplinkos nepaveiktą popaviršinę medžiagą. Iki dabar zondas ruošėsi paimti šios medžiagos mėginį: pirmiausia reikėjo sulaukti, kol smūgio metu išsviesta medžiaga išsisklaidys ar nusės atgal ant paviršiaus, paskui – nuleisti ant paviršiaus veidrodišką taikinį, kuris padėtų zondui saugiai nutūpti. Galiausiai, liepos 11 dieną, prie asteroido priartėjo ir pats zondas ir paėmė mėginį. Dabar mėginys patalpintas į sandarią kapsulę zondo viduje. Hayabusa2 skraidys aplink asteroidą Ryugu iki šių metų pabaigos, o tada pasuks atgal į Žemę; kelionė truks apie metus. Asteroido popaviršinės medžiagos mėginiai padės daug geriau suprasti, kaip formavosi Saulės sistema, nes tai yra mažiausiai nuo sistemos gimimo pakitusi medžiaga. Paviršiniai asteroido sluoksniai nuolat veikiami Saulės spinduliuotės, juose vyksta cheminės reakcijos ir garavimas, taigi jie neduoda tokios aiškios informacijos apie sąlygas ankstyvojoje Saulės sistemoje.

***

Marso teraformavimo silicio aerogeliu. Ar įmanoma Marsą paversti žemiškai gyvybei tinkama planeta? Viena iš svarbiausių tokio projekto užduočių būtų sušildyti planetą keliasdešimčia laipsnių. Ilgą laiką buvo tikimasi, kad tą būtų galima padaryti ištirpdant Marso ledo kepures, kuriose yra daug anglies dvideginio, bet pernai apskaičiuota, kad tokio kiekio šiltnamio dujų nepakanka norimam temperatūros pakėlimui. Dabar pasiūlytas naujas metodas, kuris leistų jei ne visą, tai bent dalis Marso sušildyti pakankamai. Jis remiasi silicio aerogeliu – labai lengva medžiaga, kuri gaunama iš silicio gelio pašalinus visas vandens molekules. Tokia medžiaga yra lengvesnė už Žemės atmosferą, bet labai gerai sugeria infraraudonąją spinduliuotę, taigi galėtų būti panaudota kaip šildantis užtiesalas. Be to, ji praleidžia pakankamai regimųjų spindulių, kad net ir Marse po jos sluoksnius galėtų augti augalai; o štai ultravioletinę spinduliuotę aerogelis gana efektyviai sugeria. Šia medžiaga būtų galima apkloti gyvenamuosius kupolus, pagamintus iš nelabai storų plastikinių, stiklinių ar metalinių panelių – pastarieji suteiktų struktūrai tvirtumo, o aerogelis sukurtų šiluminę izoliaciją. Norimiems efektams pasiekti užtenka vos dviejų centimetrų storio aerogelio sluoksnio; be to, aerogelis yra visiškai pasyvus, nereikalauja energijos ar nuolatinės priežiūros. Ar būtų galima juo padengti didžiulius Marso plotus? Galbūt ne iškart, bet tokia perspektyva nėra visiškai neįmanoma, turint omeny, kad aerogelis yra labai lengvas, taigi jį galbūt būtų galima išskleisti aukštai virš planetos paviršiaus kaip tvirtą šildantį sluoksnį. Beje, silicio aerogelis jau naudojamas NASA marsaeigiuose kaip jautrių elektroninių prietaisų šiluminė izoliacija, taigi žinome, kad Marso sąlygomis jis irgi veikia. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

***

Laboratoriniai Marso drebėjimų tyrimai. Pernai darbą pradėjęs NASA zondas InSight jau aptiko keletą Marso drebėjimų. Šie virpesiai yra labai silpni, o zondo surinkti duomenys sunkiai leidžia įsivaizduoti, kaip pats drebėjimas vyksta ir ištirti jo detales. Taigi grupė mokslininkų pasinaudojo laboratoriniu drebėjimų modeliavimo įrankiu ir atkūrė šiuos drebėjimus Žemėje. Jie buvo daugybę kartų sustiprinti; tai leido palyginti juos su panašaus stiprumo Mėnulio ir Žemės drebėjimais, ieškant panašumų ir skirtumų. Paaiškėjo, kad drebėjimai ganėtinai skiriasi vienas nuo kito: labai nepanašus jų dažnis. Abu drebėjimai truko gerokai ilgiau, nei panašūs drebėjimai Žemėje, bet trumpiau, nei Mėnulyje: apie 10-20 minučių. Mėnulio drebėjimai yra tokie ilgi, nes virpesiai atsispindi nuo daugybės plutos lūžių, susidariusių per milijardus metų meteoroidų smūgių. Žemės pluta yra daug tolygesnė, todėl bangos sklinda daugmaž tiesiai, nelūždamos, o drebėjimai trunka trumpiau. Marse, panašu, plutos lūžių yra, bet ne tiek daug, kiek Mėnulyje. Tiesa, kol kas dar turime per mažai duomenų, kad galėtume aiškiai suprasti, kaip vyksta ir plinta Marso drebėjimai. Šiems tyrimams labai padėtų seismometrų tinklo Marse sudarymas, bet kol kas apie tai galime tik pasvajoti ir tenka pasitenkinti vieninteliu InSight.

***

Titano paežerių kalvos. Saturno palydovo Titano paviršiuje egzistuoja ežerai ir upės, kuriuose teka skystas metanas ir etanas – angliavandeniliais vadinami junginiai, Žemėje sudarantys gamtines dujas. Aplink kai kuriuos, ypač mažus, ežerus arti Titano šiaurės ašigalio matomi pylimai – plačios, kartais net dešimčių kilometrų pločio, aukštos juostos, dažnai supančios visą ežerą. Dabar nauja Cassini duomenų analizė atskleidė kai kurias pylimų savybes, kurios galbūt padės išsiaiškinti ir jų kilmę. Radaro ir spektroskopinių stebėjimų analizė parodė, kad pylimai sudaryti iš tokių pačių medžiagų, kaip ir išdžiūvusių Titano ežerų dugnai ar labirintiniai paviršiai – zonos, kuriose daugybę griovelių išgraužė kadaise tekėjusios angliavandenilių srovės, panašiai kaip Žemėje lietaus tėkmės sudaro griovelius pakelės smėlyje ir žvyre. Remdamiesi šiais duomenimis, tyrėjai iškėlė hipotezę, kad pylimai gali būti kadaise buvusio ežero dugno liekana: ežero dugnui tapus porėtam, skystis ėmė sunktis į gruntą, centrinė ežero dalis susmuko gilyn, o pakraščiai liko aukšti. Bet kol kas tai – tik spekuliacija, kuriai patikrinti reikėtų detalesnių stebėjimų ir skaitmeninio modeliavimo. Tyrimo rezultatai publikuojami Icarus.

Titanas taip pat labai įdomus dėl potencialaus tinkamumo gyvybei. Įprastai kalbama apie galimai visiškai kitokią gyvybę, nei žemiškoji, paremtą angliavandeniliais, o ne vandeniu, ir tarpstančią labai žemoje Titano temperatūroje. Bet yra ir kita hipotezė: įvairiais organiniais junginiais turtingas Titano paviršius gali būti puikus energijos ir medžiagų šaltinis popaviršiniam vandenynui, kuriame galėtų egzistuoti gyvybė, panaši į žemišką. Ištirti tokios hipotezės tikėtinimui neseniai pradėtas didžiulis NASA projektas. Jo metu, naudojantis laboratoriniais tyrimais, skaitmeniniais modeliais ir stebėjimų duomenimis, bus bandoma išsiaiškinti, ar Titano paviršiaus medžiaga gali pasiekti giliai po ledo sluoksniu esantį vandenyną, ar ta medžiaga gali sukurti gyvybei tinkamas sąlygas vandenyne, ir ar tomis sąlygomis gali susiformuoti bei vystytis gyvybė. Taip pat bus bandoma nustatyti, kokius pėdsakus gyvybiniai procesai gali sukurti Titano paviršiuje, kuriuos galėtume aptikti teleskopais iš Žemės ar ateities artimesnių misijų metu.

***

Aptiktas egzoplanetą supantis diskas. Planetos formuojasi protoplanetiniuose dujų ir dulkių diskuose, kurie susidaro aplink jaunas žvaigždes. Planeta, kurios masė viršija maždaug dešimt Žemės masių, išstumdo disko medžiagą ir atveria jame tarpą. Medžiaga, patekusi į šį tarpą, gali pradėti suktis nebe aplink žvaigždę, bet aplink planetą, suformuodama aplinkplanetinį diską, kuriame turėtų formuotis mėnuliai. Manoma, kad didžiųjų Saulės sistemos planetų palydovai susiformavo būtent tokiu būdu, tačiau kol kas neturėjome įrodymų, kad šie diskai tikrai egzistuoja. Dabar paskelbta apie aptiktą pirmąjį tokį diską. Diskas rastas besisukantis aplink planetą PDS 70c, kuri pati sukasi aplink labai jauną žvaigždę PDS 70, esančią už maždaug šimto parsekų. Sistemoje žinomos dvi planetos; PDS 70c, nuo žvaigždės nutolusi tiek, kiek Neptūnas nuo Saulės, yra 1-10 kartų masyvesnė už Jupiterį, o disko masė greičiausiai sudaro apie 20-40% Žemės masės. Tokios masės disko nepakaktų suformuoti masyviems palydovams – pavyzdžiui, skaičiuojama, kad Jupiterio palydovai turėjo formuotis iš disko, kurio masė siekė apie 2% planetos masės arba šešias Žemės mases. Bet gali būti, kad šis diskas dar auga, arba kaip tik jau nyksta. Tame pačiame tyrime prie kitos planetos, PDS 70b, irgi aptiktas dulkių skleidžiamos spinduliuotės signalas, tačiau jis išsidėstęs ne aplink planetą, o už jos, tarsi kometos uodega. Pernai PDS 70b, nuo žvaigždės nutolusi maždaug tiek, kiek Uranas nuo Saulės, susilaukė dėmesio, kai prie jos buvo užfiksuotas į planetą krentančių dujų signalas, taigi planeta vis dar auga. Kol kas nežinia, kaip paaiškinti naująjį signalą, bet detalesni stebėjimai ir modeliavimas turėtų padėti atsakyti į šį klausimą. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Gaia atskleidžia Galaktikos skersę. Gaia teleskopas, dirbantis nuo 2013 metų pabaigos, labai tiksliai matuoja daugybės žvaigždžių savybes – padėtis, atstumus, spalvas, ryškius ir taip toliau. Dabar naujame tyrime pristatyti dar tikslesni žvaigždžių parametrai, gauti apjungus Gaia duomenis, surinktus regimųjų spindulių diapazone, ir infraraudonuosius stebėjimus. Tai leido labai tiksliai išmatuoti ekstinkciją – žvaigždžių šviesumo sumažėjimą ir paraudonavimą dėl tarpžvaigždinių dulkių sukeliamos sugerties. Apskaičiuoti net 265 milijonų žvaigždžių parametrai; tarp jų net 137 milijonų žvaigždžių atstumai nustatyti su mažesne nei 5% paklaida. Toks tikslumas yra beprecedentis, kalbant apie pavienių žvaigždžių atstumų matavimus tokiais dideliais kiekiais. 7000 žvaigždžių, esančių šiame kataloge, sutampa su žvaigždėmis, kurias stebėjo teleskopas Kepleris – apskaičiuotieji jų parametrai labai gerai atitinka Keplerio duomenis. Toks atitikimas tarp skaičių, gautų skirtingais metodais, leidžia pagrįstai manyti, kad rezultatai yra teisingi. Sudėliojus katalogo žvaigždes į Galaktikos erdvėlapį galima aiškiai atskirti skersę – pailgą struktūrą centrinėje Galaktikos dalyje. Anksčiau žinojome, kad ji egzistuoja, bet naujojo tyrimo rezultatai yra geriausias ir aiškiausias vaizdas, kurį galima palyginti su tiesioginiu skersės stebėjimu iš Galaktikos „viršaus“, t. y. ne iš disko plokštumos. Tokie duomenys leis labai tiksliai nustatyti skersės masę, jos žvaigždžių orbitas ir suprasti, kaip ši struktūra prisideda prie Galaktikos evoliucijos. Tyrimo rezultatai arXiv.

***


Galaktika NGC 1156. Šaltinis: NASA/ESA/Hubble

Savaitės paveiksliukas – tiesiog graži galaktika, pilna žvaigždėdaros regionų. Jaunų žvaigždžių šviesa įkaitina dujas ir jos ima švytėti rožine spalva. Kai kurie žvaigždėdaros regionai galaktikoje juda priešinga kryptimi, nei dauguma žvaigždžių – tai gali reikšti, kad galaktika neseniai patyrė susiliejimą, kuris ir sukėlė tokius žvaigždžių formavimosi fejerverkus.

***

Gausėjančios radijo žybsnių paieškos. Greitieji radijo žybsniai (angl. Fast radio bursts, FRBs) atrasti tik 2007 metais, bet jau tapo viena įdomiausių astrofizikos temų. Nuo tada atrasta daugiau nei šimtas žybsnių, kurie trunka maždaug tūkstantąją sekundės dalį, bet išspinduliuoja tiek energijos, kiek Saulė paskleidžia per 20 metų. Dabartiniai duomenys dar neleidžia pasakyti, kas iš tiesų sukelia žybsnius, bet manoma, kad jų yra bent du tipai. Kurį laiką buvo manoma, kad juos sukelia neutroninių žvaigždžių ar neutroninės žvaigždės ir juodosios skylės susiliejimai, bet ši hipotezė negali paaiškinti kai kurių žybsnių, kurie kartojasi. Pirmasis toks žybsnis buvo FRB121102, vėliau jų atrasta ir daugiau. Dabar manoma, kad šie žybsniai kyla, kai labai stiprų magnetinį lauką turinti neutroninė žvaigždė, vadinama magnetaru, patiria drebėjimą, kurio metu sutrūkinėja jos paviršius. Drebėjimas gali įgreitinti daugybę dalelių, kurios, sąveikaudamos su magnetiniu lauku, ima skleisti stiprią radijo spinduliuotę. Tiesa, yra ir kitokių hipotezių, o joms patikrinti šiuo metu pradedamas naujas stebėjimų projektas MeerTRAP. Jo metu Pietų Afrikoje esantis MeerKAT radijo teleskopų masyvas bus panaudotas FRB paieškai – tikimasi aptikti 2-5 FRB per savaitę. Reikšmingai padidinus žinomų FRB skaičių, tikimasi išsiaiškinti, ar jų yra tik du tipai, ar daugiau, kaip dažnai vyksta kiekvieno tipo žybsniai ir galbūt suprasti, kas juos sukelia.

***

Visatos plėtimosi spartos matavimai. Mūsų Visatos erdvė plečiasi į visas puses, todėl tolimi objektai nuo mūsų tolsta, ir kuo toliau objektas yra, tuo greičiau tolsta. Plėtimosi sparta aprašoma Hablo parametru – santykiu tarp tolimo greičio ir atstumo. Hablo parametrą galima apskaičiuoti keliais būdais: pavyzdžiui, matuojant atstumus iki įvairių galaktikų ir jų judėjimo greičius, arba matuojant netolygumų dydžius kosminėje foninėje spinduliuotėje. Šie du metodai duoda nevienodus rezultatus – pagal pirmąjį, Hablo parametras yra beveik 10% didesnis, nei pagal antrąjį, o abiejų matavimų paklaidos per pastaruosius keletą metų sumažėjo iki daug mažesnių dydžių. Šis neatitikimas gali būti kokių nors matavimo ar skaičiavimo netikslumų pasekmė, bet to tikimybė labai menka; taip pat gali būti, kad Visatos evoliucijai aprašyti netinka tas modelis, kurį įprastai naudojame, ir jį reikia kažkaip papildyti. Norėdami išsiaiškinti, kuris matavimas yra teisingesnis, grupė mokslininkų pabandė Hablo parametro vertę nustatyti dar vienu metodu. Jie taip pat matavo atstumus iki galaktikų, bet rėmėsi ne įprastai tam pasitelkiamomis kintančiomis žvaigždėmis Cefėjidėmis, o raudonosiomis milžinėmis, kurios vienu evoliucijos tarpsniu visos šviečia beveik vienodai. Jų gautas rezultatas yra beveik tiksliai per vidurį tarp dviejų kitų. Kol kas šis rezultatas nėra pakankamai statistiškai reikšmingas, kad būtų galima tvirtai atskirti jį nuo kitų dviejų, bet ateityje, sumažinus paklaidas, tą bus galima padaryti. Labai įdomu tai, kad rezultatas gerokai skiriasi nuo Cefėjidžių atstumais paremto rezultato, nes abu metodai iš principo matuoja tą patį – atstumus iki galaktikų. Tai gali reikšti, kad vienas iš šių metodų yra klaidingas, bet kol kas negalime pasakyti, kuris. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Štai tokios žinios iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.