Kąsnelis Visatos CCCXXXIV: Egzotika

Debesų keteros, tokios galingos, kad stabdo planetos sukimąsi - taip yra Veneroje. Visą planetą dengianti dulkių audra - Marse. Tūkstančius kartų už Saulę masyvesnė supermasyvi žvaigždė - pirmykščiame kamuoliniame spiečiuje. Dvi susiduriančios kirmgraužos - galbūt kažkur Visatoje, o jų padariniai netolimoje ateityje bus aptinkami gravitacinių bangų detektoriais. Visatoje yra daugybė egzotiškų reiškinių, kurių Žemėje ne tik nesutinkame, bet apie juos dažnai net nepagalvojame. O Visatos kąsnelyje apie juos galima paskaityti. Kaip visada, dešimt naujienų rasite po kirpsniuku.
***
Didžiulių teleskopų yra ne vienas ir ne du - kai kurie Žemėje, kai kurie kosmose. Ateityje jų bus tik daugiau - gerėjant technologijoms, galima sukurti vis didesnius ir jautresnius prietaisus, kurie geriau padeda suprasti Visatos paslaptis. Apie tokių teleskopų planus - savaitės filmuke:

***
Veneros sukimosi paaiškinimas. Venera sukasi labai lėtai - viena para ten trunka 243 žemiškąsias. Maža to, jos sukimosi sparta nuolatos truputį kinta: paros ilgio matavimai, atlikti per pastaruosius 40 metų (apie 60 Veneros parų) davė rezultatus, besiskiriančius iki 7 minučių. Nors toks skirtumas yra nedidelis, palyginus su paros trukme, jo priežastį išsiaiškinti svarbu, norint suprasti, kaip veikia ši mūsų kaimyninė planeta. Dabar pasiūlytas bent dalinis atsakymas, paremtas Veneroje stebimų didžiulių atmosferos bangų poveikiu. Šios bangos, kurių ilgis siekia 10 tūkstančių kilometrų, aptiktos prieš pustrečių metų. Panašios bangos susiformuoja ir Žemėje prie kalnų grandinių, bet tankesnėje Veneros atmosferoje jos išlieka žymiai ilgiau. Veneros atmosfera sukasi gerokai greičiau už pačią planetą - vieną ratą apsuka per keturias Žemės paras. Tokiu milžinišku greičiu judančios tankios oro masės, atsimušusios į kalnų grandines, gali pakeisti ir planetos judėjimą. Skaitmeniniu modeliu parodyta, kad per 60 Veneros parų vien dėl šio efekto paros ilgis gali pakisti dviem minutėmis. Nors tai mažiau, nei išmatuota septynių minučių variacija, visgi bent dalinis paaiškinimas yra. Be to, bangų gali būti ir daugiau, nematomų iš orbitos, todėl efektas gali būti ir stipresnis. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Geoscience.
***
Smalsiuko asmenukė per audrą. Šaltinis: NASA/JPL-Caltech
Smalsiuko asmenukė per audrą. Šaltinis: NASA/JPL-Caltech
Marse siaučiant audrai, pavojus kyla jau ne tik Opportunity, bet ir Curiosity marsaeigiui. Nors vėjas tikrai nėra toks stiprus, kad kurį nors roverį apverstų, jo sukeltos dulkės uždengia Saulės elementus, pritemdo šviesą ir gali pakenkti prietaisams. Smalsiukas visgi dar laikosi - čia matome birželio 15 dieną darytą asmenukę, kurioje dar matyti ir neseniai išgręžta skylė akmenyje Duluth (truputį kairiau roverio). Nuspręsti, ar čia Smalsiukas giriasi savo darbu, ar gėdijasi pagadinęs Marso uolieną, palieku jums.
***
Sprogstantys Marso ugnikalniai. Marse, ties pusiauju, yra didžiulis regionas, vadinamas Medūzos žemuma (Medusae Fossa). Jį sudaro nuosėdinės uolienos, bet jų kilmė kol kas nėra aiški - iki šiol buvo pasiūlyti ir nuosėdinės, ir vulkaninės, ir eolinės (vėjo sukurtos) kilmės modeliai. Dabar pristatyti nauji Marso gravitacinio lauko matavimai, kurie leido gana tiksliai įvertinti Medūzos žemumos paviršiaus struktūrų tankį. Jis yra tik apie 1700 kilogramų į kubinį metrą, 70% didesnis, nei vandens. Tai reiškia, kad struktūra yra labai porėta, nes tokio mažo tankio uolienų nebūna. Taip pat tai reiškia, kad porose negali būti daug ledo, kaip buvo teigiama kai kuriuose ankstesniuose modeliuose. Kas galėjo sukurti tokį porėtą nuosėdinių uolienų darinį? Tyrėjų teigimu, galimas paaiškinimas būtų piroklastiniai išsiveržimai - ugnikalnių sprogimai, išmetantys į atmosferą daugybę pelenų bei uolienų. Sprogimai vyko prieš maždaug tris milijardus metų; uolienos iškrito dideliame plote aplink ugnikalnius ir, laikui bėgant, susislėgė į dabar stebimas struktūras. Medūzos žemumoje piroklastinės kilmės uolienų yra daugiau nei šimtą kartų daugiau, nei didžiausiame panašiame telkinyje Žemėje, ir daugiau nei bet kokiame žinomame telkinyje Saulės sistemoje. Taigi šio regiono kilmės supratimas reikšmingai praplės akiratį ir apie Marso, ir apie kitų planetų evoliuciją. Be to, piroklastinių išsiveržimų - ypač tokių galingų - metu išmestos dujos, pavyzdžiui anglies dvideginis ir vandens garai, turėjo reikšmingą poveikį Marso atmosferai, galėjo netgi pakeisti tuometinio Marso tinkamumą gyvybei. Tyrimo rezultatai publikuojami Journal of Geophysical Research Planets.
Kita truputį marsietiška naujiena skamba kaip mokslinės fantastikos siužetas - Marso pavertimas į Žemę panašia planeta, kitaip tariant, teraformavimas. Kaip ir daugelis fantastinių idėjų, ši irgi kada nors ateityje gali tapti realybe, bet tam reikėtų išspręsti daugybę technologinių (jau nekalbant apie ekonominius ir etinius) klausimų. Vienas iš jų - kaip suteikti Marsui ozono sluoksnį ir apskritai kaip suteikti atmosferai reikšmingą deguonies kiekį. Tam reikėtų Marse įkurdinti žemiškus fotosintetinančius organizmus, o vieni iš jų galėtų būti cianobakterijos. Būtent jos atsakingos už deguonies padidėjimą Žemės atmosferoje prieš 1-3 milijardus metų. Dabar naujame tyrime nustatyta, kad dauguma cianobakterijų yra dar efektyvesnės fotosintetintojos, nei manyta iki šiol. Anksčiau buvo manoma, kad jokia fotosintezė negali vykti, jei nėra šviesos, kurios bangos ilgis būtų 700 nanometrų arba trumpesnis; 700 nanometrų atitinka gana sodrią raudoną spalvą. Tačiau dabar parodyta, kad cianobakterijos turi chlorofilų, kurie gali sugerti net 750 nanometrų bangos ilgio, žmogaus akiai praktiškai nematomą, spinduliuotę. Tai reiškia, kad cianobakterijos Marse fotosintezę galėtų vykdyti net ir dulkių audrų metu ar tiesiog užklotos dulkių sluoksniu, vadinasi joms reikėtų palyginus nedaug ypatingos priežiūros. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.
***
Molekulinės planetų paieškos. Dauguma egzoplanetų aptinkamos netiesiogiai - per poveikį, kurį jos daro savo žvaigždėms. Tiesiogiai nufotografuoti kol kas pavyksta tik labai toli nuo žvaigždės esančias planetas, kurios lieka matomos, pridengus žvaigždės šviesą skydu (koronografu). Dabar pasiūlytas naujas metodas, kaip galima tiesiogiai užfiksuoti planetos skleidžiamą spinduliuotę. Tam reikia labai detalalios sistemos nuotraukos, kurioje būtų ir erdvinė, ir spektrinė informacija. Spektras leidžia nustatyti, kokių cheminių elementų ir junginių yra kiekviename sistemos taške. Kai kurie junginiai, pavyzdžiui įvairios molekulės, gali egzistuoti planetų atmosferose, bet ne žvaigždėje, todėl atskyrus tų junginių spektrus, planeta turėtų išryškėti. Metodas patikrintas nagrinėjant žvaigždės Tapytojo Betos, kuri tikrai turi bent vieną planetą milžinę, spektrą. Taip labai aiškiai nustatyta, kad planetos atmosferoje yra vandens garų ir anglies monoksido. Tuo tarpu metano ir amoniako pėdsakų planetoje nerasta. Nei vienos iš šių molekulių žvaigždėje nėra, nes žvaigždės temperatūra per aukšta tokiems junginiams išlikti nesuirus. Šis tyrimas yra tik metodo pristatymas ir išbandymas - ateityje juo naudojantis turėtų būti įmanoma ir aptikti egzoplanetas, ir charakterizuoti jų atmosferų savybes. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Vidutinė juodoji skylė. Juodosios skylės astronomijoje įprastai skirstomos į dvi grupes - žvaigždines ir supermasyvias. Tarpinės masės juodųjų skylių, kurių masė būtų daugiau nei šimtą, bet mažiau nei šimtą tūkstančių, kartų didesnė už Saulės, kol kas nėra vienareikšmiškai aptikta, nors bandymų ir ne visai aiškių aptikimų būta ne vieno. Dabar pristatytas dar vienas tokios tarpinės juodosios skylės kandidatės atradimas, tik šis, panašu, yra gerokai patikimesnis už ankstesnius. Atrastasis objektas egzistuoja kamuoliniame žvaigždžių spiečiuje galaktikos, esančios už 230 megaparsekų nuo mūsų, pakraštyje. Kamuoliniai spiečiai laikomi bene labiausiai tikėtina tarpinės masės juodųjų skylių egzistavimo vieta. Jei spiečiuje yra juodųjų skylių, pro jas kartais gali pralėkti ir suirti žvaigždės. Suardytos žvaigždės medžiaga, krisdama į juodąją skylę, ima švytėti, o šviesio kitimas laikui bėgant yra labai savitas, besiskiriantis nuo kitokių panašių procesų sukeliamo švytėjimo. Tikėtinos tarpinės masės juodosios skylės žybsnis stebėtas 10 metų, per kuriuos jo šviesis ir spektras kito tiksliai taip, kaip prognozuoja žvaigždžių suardymo modeliai. Apskaičiuota, kad juodosios skylės masė turėtų būti kelias dešimtis tūkstančių kartų didesnė, nei Saulės. Tyrimo autoriai tikisi, jog ateityje ieškant žvaigždžių suardymo žybsnių pavyks aptikti ir daugiau tarpinės masės juodųjų skylių. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Supermasyvios žvaigždės spiečiuose. Paukščių Take yra žinoma daugiau nei pusantro šimto kamuolinių spiečių - šimtų tūkstančių ir net milijonų senų žvaigždžių telkinių. Kitose galaktikose jų taip pat yra daugybė. Ir visuose juose žvaigždės yra šiek tiek kitokios, nei panašaus amžiaus žvaigždės likusioje Galaktikos dalyje. Spiečių žvaigždės turi truputį daugiau helio, anglies, azoto, deguonies, neono, magnio ir aliuminio - elementų, atsirandančių termobranduolinių reakcijų metu. Dabar pasiūlytas naujas modelis, paaiškinantis cheminės sudėties skirtumus. Jame teigiama, kad formuojantis kamuoliniams spiečiams, ypač Visatos jaunystėje, dujos į juos krito taip sparčiai - daugiau nei dešimtadalio Saulės masės per metus sparta, - jog spiečiaus centre esančios žvaigždės augo ir susijungdavo į vieną supermasyvią žvaigždę, kurios masė galėjo siekti kelis tūkstančius Saulės masių. Tokia žvaigždė yra labai nestabili, nuo jos pučia ypatingai stiprus vėjas, kuris žvaigždę suardytų per kelis tūkstančius metų; tačiau į spiečių krentanti medžiaga kurį laiką maitina žvaigždę, ir bendra supermasyvioje žvaigždėje pabuvojusių dujų masė gali net dešimt kartų viršyti maksimalią momentinę žvaigždės masę. Supermasyvios žvaigždės vėją sudaro dujos, šiek tiek praturtintos termobranduolinių reakcijų metu - būtent turinčios daugiau helio, anglies, ir kitų elementų, kurių šiandien stebimose spiečių žvaigždėse yra daugiau, nei kituose panašaus amžiaus egzemplioriuose. Supermasyvios žvaigždės praturtintos dujos tampa įprastų spiečiuje besiformuojančių žvaigždžių dalimi. Be to, kuo masyvesnis spiečius, tuo efektyviau jame formuojasi supermasyvios žvaigždės ir tuo daugiau praturtinamos jo dujos - šis modelio rezultatas irgi puikiai atitinka stebėjimus. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Aktyvių galaktikų kintamumas. Aktyvi galaktika OJ 287 reguliariai stebima dar nuo XIX amžiaus pabaigos, kai niekas net neįsivaizdavo, jog ją nuo mūsų skiria daugiau nei milijardas parsekų. Nuo pat tada stebimi reguliarūs galaktikos šviesio pokyčiai; vėliau panašūs pokyčiai aptikti ir radijo bei rentgeno spindulių ruože. Taip pat aptikta, kad galaktika turi čiurkšlę, nukreiptą beveik į mus (tokios galaktikos vadinamos blazarais), kurios išvaizda laikui bėgant irgi kinta. Visi šie procesai greičiausiai yra fiziškai susiję, tačiau iki šiol nebuvo vieningo juos paaiškinti galinčio modelio. Dabar, remiantis 22 metų trukmės stebėjimais, toks paaiškinimas atrastas. Ilgų stebėjimų reikėjo tam, kad būtų galima apskaičiuoti pokyčių periodiškumą - pasirodo, čiurkšlės savybės ir galaktikos šviesis kinta maždaug 22 metų periodu. Tokios trukmės pokyčiai negali būti susiję su procesais, vykstančiais prie pat juodosios skylės įvykių horizonto - jie būtų gerokai greitesni. Didesnis ir lėtesnis periodiškas procesas yra aplink juodąją skylę esančio dujų disko precesija. Čiurkšlė yra išmetama statmenai disko plokštumai, taigi kartais yra nukreipta tiesiai į mus, o kartais - truputį pro šoną, todėl ir jos šviesis matomas nevienodas. Tyrimo autorių teigimu, būtent šis procesas ir paaiškina visus stebimus pokyčius - galaktikos branduolio bei čiurkšlės šviesį ir tos pačios čiurkšlės formą; tiesa, galaktikos branduolio šviesio pokyčiai vyksta ir maždaug vienerių metų periodu, ir kol kas neaišku, ar šiuos pokyčius tikrai įmanoma paaiškinti. Diskas precesuoti gali dėl dviejų priežasčių - arba OJ 287 turi dvinarę supermasyvią juodąją skylę, kurios orbitos plokštuma nesutampa su disko, arba ten esanti viena centrinė juodoji skylė labai sparčiai sukasi aplink savo ašį, nesutampančią su disko sukimosi ašimi. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.
Kita irgi ilgai stebima aktyvi galaktika yra 3C 273 (tokie jų "pavadinimai" yra tiesiog numeriai - ši yra 273 objektas, įrašytas trečiajame Kembridžo Radijo šaltinių kataloge, sudarytame 1959 metais). Skirtinguose elektromagnetinių bangų spektro ruožuose jos spinduliuotė kinta skirtingais periodais ir amplitudėmis. Dabar pristatyti detalūs stebėjimai, kuriais šis kintamumas sugrupuotas į tris greičiausiai fiziškai skirtingus procesus. Nustatyta, kad infraraudonųjų, regimųjų ir ultravioletinių spindulių ruože kintamumas vyksta vienodu periodu, taigi visa ši spinduliuotė sklinda iš to paties regiono. Ultravioletiniai spinduliai kinta panašiai, kaip ir radijo spinduliuotė - tai greičiausiai reiškia, kad ultravioletinę spinduliuotę skleidžia magnetiniame lauke judantys karšti elektronai, kurie skleidžia ir radijo bangas. Galiausiai, daugiausiai klausimų kėlę gama spinduliuotės žybsniai kinta labai skirtingai nuo kitų procesų ir koreliuoja tik su radijo spinduliuotės pokyčiais, ir tai ne visada. Taigi gama spinduliuotę skleidžiantys procesai greičiausiai kinta laikui bėgant; gali būti, kad kinta netgi regionas, iš kurio sklinda gama spinduliuotė. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Atrasti dingę barionai. Didžiąją Visatos masės-energijos dalį sudaro tamsioji energija ir tamsioji materija. Įprasta - barioninė - medžiaga sudaro vos apie penkis procentus. Bet ir tų pačių penkių procentų dalies labai ilgą laiką nepavyko rasti. Prieš dešimtmetį tokių "dingusių" barionų buvo maždaug pusė; vėliau - trečdalis. O dabar pristatyti stebėjimai, greičiausiai parodantys, kur slepiasi ir likusieji. Barionų trūkumas išryškėja palyginus barionų formavimosi ankstyvojoje Visatoje prognozes su dabar matomų barionų tankiu. "Trūkstami" barionai greičiausiai yra pasiskirstę taip, kad juos aptikti labai sudėtinga - pavyzdžiui, yra ypatingai retuose ir karštuose didžiuliuose debesyse. Naujajame tyrime būtent tokie barionai ir atrasti - stebint tolimos aktyvios galaktikos spinduliuotę išmatuota, kiek jos sugeria į tarpą tarp galaktikos ir mūsų pasitaikantys karštų dujų debesys. Paaiškėjo, kad tarpgalaktinėje erdvėje yra daug labai karštų, maždaug milijono laipsnių temperatūros, deguonies dujų; įvertinus, kiek aplink jas turėtų būti vandenilio (nes deguonis pats savaime egzistuoti neturėtų, tiesiog karštą deguonį aptikti įmanoma, o tokios temperatūros vandenilio - ne), apskaičiuota, kad tokių debesų bendra masė gali užpildyti trūkstamą barionų biudžetą. Aptiktų debesų padėtis taip pat gerai sutampa su skaitmeninių modelių prognozuojama - jie atrasti regionuose, kur galaktikų koncentracija didesnė už vidutinę, o būtent ten į tarpgalaktinę erdvę turėtų išlėkti daugiausiai deguonimi praturtintų dujų. Dabar stebėjimus planuojama pakartoti su kitomis aktyviomis galaktikomis, kad būtų tiksliau nustatyta, ar karštų dujų debesys yra dažni Visatoje, ar dabartiniai stebėjimai yra kokia nors anomalija. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
***
Galaktikų-fosilijų halai. Dauguma galaktikų pirmuosius tris milijardus metų po Didžiojo sprogimo augo labai sparčiai, o vėliau sulėtėjo. Ypač sparčiai augo jų centrinės supermasyvios juodosios skylės; maždaug 3 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo jų masių santykis su galaktikų masėmis pasiekė maksimumą. Kai kurios galaktikos pastaruosius dešimt milijardų metų buvo praktiškai visiškai izoliuotos, nepatyrė susiliejimų su kitomis, todėl ir žvaigždžių beveik neformavo ir liko beveik tokios pat, kokios buvo senovėje. Šios galaktikos, vadinamos "raudonaisiais gabaliukais" (angl. red nuggets) yra tarsi senovinių galaktikų fosilijos. Dabar pristatyti dviejų tokių galaktikų stebėjimai, parodantys, jog dėl praktiškai nevykstančios žvaigždėdaros yra atsakingi aktyvūs galaktikų branduoliai. Abiejose galaktikose aptikti plačiai pasklidę karštų dujų halai. Jei dujų neveiktų jokios pašalinės jėgos, jos atvėstų ir sukristų į galaktikas per maždaug 50 milijonų metų. Bet abiejų galaktikų žvaigždės yra apie 13 milijardų metų amžiaus; tai reiškia, kad halo vėsimas pastaruosius 10 milijardų metų ar ilgiau yra sustabdytas. Galaktikose taip pat aptikti radijo bangų šaltiniai pačiame centre - aktyvūs branduoliai. Nors jie nėra ypatingai šviesūs, jų išmetamos energingų dalelių čiurkšlės yra pakankamai stiprios, kad palaikytų dujų halus karštus. Pagrindinis įdomumas čia yra tai, kad halų temperatūra aiškiai buvo palaikoma daugybę milijardų metų, nors įprastai juodųjų skylių evoliucijos modeliai prognozuoja, kad jos yra aktyvios tik kelis procentus viso gyvenimo laiko. Gali būti, kad tokiose fosilizuotose galaktikose aktyvūs branduoliai ne tik stabdo žvaigždžių formavimąsi, bet ir sugeba reguliuoti dujų vėsimą taip, kad į galaktikos centrą nuolatos krenta pakankamai dujų, kurios gali maitinti centrinę juodąją skylę. Kol kas neaišku, kas nulemia, kad šios galaktikos yra tokios skirtingos nuo kitų, normaliai evoliucionuojančių, bet šie ir panašūs stebėjimai bei skaitmeniniai modeliai po truputį padės išsiaiškinti. Tyrimo rezultatai arXiv.
***
Reliatyvumo patikrinimas. Bendroji reliatyvumo teorija, publikuota prieš daugiau nei šimtą metų, puikiai paaiškina daugybę stebėjimų ir puikiai atlaikė daugybę testų. Dauguma testų buvo daromi laboratorijose ir Saulės sistemoje, tačiau kartais įmanoma jos prognozes patikrinti ir didesniais atstumais. Praeitą savaitę paskelbti vieno tokio bandymo rezultatai. Šiuo bandymu patikrinta prognozė apie erdvės iškreipimą aplink masyvų kūną. Bet koks masyvus objektas, ar tai būtų atomas, ar galaktikų spiečius, iškreipia aplinkinę erdvę. Iki šiol iškreipimas išmatuotas Žemės ir Saulės atveju bei nustatyta, kad prognozė tiksliai atitinka stebėjimų duomenis. Naujame tyrime išmatuota, kiek erdvę iškreipia galaktika, esanti maždaug 200 megaparsekų atstumu nuo mūsų. Tą buvo galima padaryti, nes tiesiai už šios galaktikos yra kita, tolimesnė, kurios atvaizdą matome iškreiptą - šio iškreipto vaizdo savybės priklauso nuo erdvės iškreipimo. Iškreipimas yra proporcingas galaktikos masei, o šią apskaičiuoti galima išmatavus žvaigždžių judėjimo greičius. Šitaip apskaičiuota galaktikos masė tiksliai atitinka tą, kuri nustatyta iš erdvės iškreipimo. Taigi reliatyvumo teorijos prognozė galioja ir galaktikų masteliais. Žinodami, kad gravitacija galaktikų mastu veikia taip pat, kaip ir Saulės sistemos mastu, galime pagrįstai teigti, jog galaktikose yra daug nematomos masės - tamsiosios materijos. Alternatyviems paaiškinimams, kuriuose tamsiosios materijos nelieka, reikalingi gravitacijos pakeitimai dideliais masteliais, kurie pakeistų ir erdvės iškreipimo detales. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.
***
Susiduriančių kirmgraužų pėdsakai. Juodosios skylės, kad ir kokios egzotiškos atrodytų, matematiškai yra labai paprasti objektai, aprašomi vos dviem parametrais - mase ir sukimosi sparta (teoriškai jos dar gali turėti elektros krūvį, bet realiose juodosiose skylėse jis nebūna reikšmingas). Sukimosi sparta turi ir maksimalią įmanomą vertę, kurią viršijus juodoji skylė turėtų tapti "nuogu singuliarumu", nebedengiamu įvykių horizonto. Teoriškai tokie nuogi singuliarumai galėtų veikti kaip kirmgraužos - tuneliai, jungiantys labai tolimas Visatos dalis ar net skirtingas Visatas. Ir nors jų egzistavimas yra labiau fantastikos, nei astrofizikos tyrimų sritis, tai neatšaldo mokslininkų entuziazmo ieškoti būdų jas aptikti. Neseniai pasiūlytas vienas toks būdas, paremtas gravitacinių bangų signalais. Pasirodo, dviejų susiduriančių kirmgraužų paskleidžiamos gravitacinės bangos yra šiek tiek kitokios, nei atsirandančios juodųjų skylių susiliejimo metu. Pagrindinis skirtumas - gravitacinės bangos gali patekti į kirmgraužą, atsispindėti nuo jos kraštų ir sukelti aidą, gana panašų į garso aidą kalnuose. Iš principo pakankamai gerais detektoriais šį aidą būtų galima aptikti ir nustatyti kirmgraužų egzistavimą. Dabartinio LIGO ir VIRGO detektorių jautrumo tam nepakanka, bet ateityje galimybė bus. Tyrimo rezultatai publikuojami Physical Review D.
***
Štai ir visos naujienos iš praėjusios savaitės. Kaip įprastai, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.
Laiqualasse

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *