Jie atkeliavo iš pasąmonės [Mokslo populiarinimo konkursas]

Penktasis mokslo populiarinimo konkurso darbas. VU Filosofijos doktorantas Alfredas Buiko aiškina, kodėl kai kurie žmonės mano, kad juos pagrobė ateiviai. Jūsų konkursinių darbų laukiame iki šio mėnesio pabaigos!

Jie atkeliavo iš pasąmonės

Alfredas Buiko

Tikriausiai dauguma skaitančiųjų prisimena gūdžius tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtuosius metus, kai dangus knibždėjo skraidančių lėkščių ir kitokių rakandų, prilipę prie televizoriaus žiūrovai sekė agentų Mulderio ir Scully nuotykius, o karts nuo karto anapus Atlanto vienas ar kitas žmogus pareikšdavo, esą ateiviai didelėmis akimis ir dar didesnėmis galvomis pavėžino jį iki Krabo Ūko ir atgal ir pakeliui atskleidė Visatos paslaptis. Ir nors, turbūt išsigandę išmaniųjų telefonų su įmontuotomis kameromis neatpažinti skraidantys objektai Žemės dangų raižo ir pakeleivius vėžina rečiau, vis tiek įdomu pasiaiškinti, kokios priežastys lėmė, jog patys normaliausi, niekuo pernelyg neišsiskiriantys žmonės imdavo teigti, jog maži pilki žmogeliukai nusitempė juos į kosminius laivus?

Tipinis ateivis. Šalt wikimedia commons
Tipinis ateivis. Šalt wikimedia commons

Yra keletas skirtingų teorijų – viena jų, gana populiari, yra miego paralyžiaus teorija. Miego paralyžius – tai užmigimo ar atsibudimo metu patiriama būsena, kurios metu žmogus yra sąmoningas, tačiau negali judėti. Maža to, kadangi ką tik miegojęs žmogelis dar nėra visiškai pabudęs, jis gali matyti, girdėti, jausti ar net užuosti dalykus, kurių iš tikrųjų nėra. Maža to, dažni miego paralyžiaus simptomai – baimė ir panika, pojūtis, jog kambaryje yra dar kažkas, springimo ar dusulio potyriai. Kuo šis miego paralyžius susijęs su ateiviais? Nuo žilos senovės įvairios žmonijos kultūros tikėjo, jog egzistuoja piktos ir pavojingos būtybės, naktimis lankančios žmones. Viduramžių Europoje piktosios dvasios sukubai ir inkubai dažnai būdavo kaltinamos teisiųjų miego drumstimu. Tikėjimas piktosiomis dvasiomis, kurios naktimis sėdi ant nekaltųjų krūtinių ir taip trukdo kvėpuoti, gana populiarus pasaulyje. Kambodžos gyventojai mano, jog šitaip elgiasi mirusiųjų šmėklos, japonai miego paralyžių vadina kanashibari ir tiki, jog jį sukelia piktosios dvasios. Italų folklore pandafechte – baisus padaras, panašus į šlykščią kaulėtą senę ar bjaurią katę, kankina miegančius žmones, atsisėsdama jiems ant krūtinės ir trukdydama kvėpuoti, o senovės lietuviai tikėjo, kad naktimis į namus įsibrauna ir žmones dusina Slogutis. Miego paralyžiaus patirtis galėjo įkvėpti ir kitus pasakojimus apie vaiduoklius, vampyrus ir visokius kitokius nakties siaubus, todėl nieko keista, kad kai kurie mokslininkai, kaip, pvz., daktarė Susan Blackmore, pastebi, jog asmenis, tikinčius, esą juos buvo pagrobę ateiviai, miego paralyžius kankina dažniau nei įprasta. Tą patį teigia Harvardo Universiteto tyrinėtojai Richardas D. McNallys ir Susan A. Clancy, bei miego paralyžiaus reiškinį nagrinėjančio serialo „Košmaras“ autorius Rodney Ascher.

Henry Fussel, Košmaras, šalt. Wikimedia commons
Henry Fussel, Košmaras, šalt. Wikimedia commons

Tačiau kodėl būtent ateiviai? Pasirodo, miego paralyžiaus metu patiriami pojūčiai yra tampriai susiję su miegaliaus kultūriniu kontekstu: labai religingas krikščionis miego paralyžiaus metu gali imti galvoti, jog jį puola Liuciferio pasiųsti velniai, o musulmonas – justi, kaip jį kankina piktasis džinas. Kultūroje, persunktoje ateivius iš kitų pasaulių vaizduojančių filmų, serialų ir knygų užaugusius amerikiečius lanko ateiviai iš Tinklelio žvaigždyno.

Už ateivių „pagrobimų“ populiarumą atsakingi dažnai būdavo ne kas kiti, kaip „pagrobtuosius“ kamantinėjantys hipnotizuotojai. NSO pamatę ar apie juos prisiskaitę asmenys, nusprendę aplankyti hipnotizuotoją ir išsiaiškinti, ar jų po Visatą neskraidino maži žali žmogeliukai dažniausiai kreipiasi į NSO tikintį hipnotizuotoją (o ne, pvz., į skeptiką). Šie naudodavo hipnozę, kad atkurtų užlėptus savo klientų prisiminimus. Tačiau toks hipnozės naudojimas yra labai nepatikimas – taip lengviau atsiminimus ne atkurti, bet sukurti. Keletas netinkamų klausimų gali pastūmėti užhipnotizuotąjį „sukurti“ vienokį arba kitokį prisiminimą – taip galima priversti žmogų „atsiminti“ skraidančios lėkštės interjerą arba praeito gyvenimo detales. Jei hipnotizuotojas nėra skeptiškas ir sąmoningai ar nesąmoningai tikisi atkapstyti paciento smegeninėje pasislėpusius vienokius ar kitokius atsiminimus, jis juos atkapstys, arba, tiksliau pasakius, pagamins. Šitaip neatsargūs tyrinėtojai dešimtims žmonių įteigė, jog sulysę padarai didelėmis galvomis naktį juos grobė iš lovų, vykdė įvairius (gana nemalonius ir žeminančius) eksperimentus, o tada, ištrynę atmintį, gražindavo atgal.

Bet tai nėra vienintelis galimas paaiškinimas. Trečia įmanoma dažnų ateivių „vizitų“ priežastis – vadinama „į fantazijas linkusi asmenybė“(angl. „fantasy prone personality“). Jau buvo minėta, jog ateivių „pagrobtieji“ dažniausiai atrodo esantys visiškai normalūs, nuo tipinio piliečio pernelyg nesiskiriantys individai. Bet tai – tik viena monetos pusė. Dažnai jie taip pat yra žmonės pasižymintis turtingu vidiniu pasauliu, ir, nors jų fantazijos turi polinkį išsilieti iš krantų ir užgožti tikrovę, tai paprastai netrukdo jiems gyventi normalų ir visavertį gyvenimą. Amerikiečių psichologai Sheryl J. Wilson ir Theodore X. Barber teigia, kad šios „į fantazijos linkusios asmenybės“ pasižymi septyniais būdo bruožais:

1. Juos lengva užhipnotizuoti;
2. Jie turi polinkį į para-asmenybę – t. y., jie dažnai yra linkę prisiminti praeitus gyvenimus, turėti susidvejinusią asmenybę, įsivaizduojamus draugus ar dvasinius sargus, ir pan.
3. Jie linkę teigti turėję parapsichinių potyrių (regėję ateitį, klausėsi minčių, ir pan..);
4. Jie linkę turėti „plūduriavimo“ ir „išėjimo anapus kūno“ pojūčių;
5. Jie dažnai tiki, jog buvo susitikę su keistais padarais (vaiduokliais, dvasiomis, ir taip, ateiviais);
6. Juo kamuoja haliucinacijos, vizijos ar ryškūs sapnai;
7. Jie dažnai yra įsitikinę, jog „aukštesnės esybės“ turi jiems tikslą ar jais naudojasi, kad kažką padarytų (pvz., parašytų knygą ar sukurtų dainą).

Skeptikas Joe Nickellis pastebėjo, jog dauguma „pagrobtųjų“ pasižymi visomis, ar bent jau didele dalimi išvardytų savybių. Be to, „pagrobtieji“ dažnai matydavo ne tik ateivius, bet ir kitus keistus reginius – pvz., Betty Anderson „pagrobimo“ metu regėjo milžinišką feniksą ir lankėsi iš kristalų padarytame pasaulyje, vienas iš Harvardo profesoriaus Johno E. Macko tyrinėtų pagrobtųjų sakė, jog pagrobimo metu regėjo mitinius dievus ir sparnuotus arklius. Kitas tiriamasis NSO viduje regėjo žemės dvasias, kurios atrodė kaip mažyčiai linksmi gnomai.

Taigi šiuo atveju susitikimai su ateiviais ir kelionės pasižiūrėti Saturno žiedų ar pajodinėti kometomis tebūtų tik gana nepavojingos fantazijos ir nieko daugiau. Gal kur nors tarp žvaigždžių ir yra protinga gyvybė, bet tikriausiai ne tokia, kuria tiki ufologai ir kuri atkeliauja iš giliųjų pasąmonės kertelių…

Literatūra:

1. Blackmore, S., 1998, Abduction by Aliens or Sleep Paralysis? Sceptical Inquirer, vol. 22.3, June, in https://www.csicop.org/si/show/abduction_by_aliens_or_sleep_paralysis

2. Blackmore S., Cox M., 2000, Alien Abductions, Sleep Paralysis and the Temporal Lobe, European Journal of UFO and Abduction Studies, 1, 113-118, in https://www.susanblackmore.co.uk/articles/alien-abductions-sleep-paralysis-and-the-temporal-lobe/

3. Cristoff D., 1999, Alien Abduction? Science Calls It Sleep Paralysis, New York Times, http://www.nytimes.com/1999/07/06/science/alien-abduction-science-calls-it-sleep-paralysis.html

4. Culture and history: The sleep paralysis project, in http://www.thesleepparalysisproject.org/about-sleep-paralysis/culture-and-history/doi:10.1177/1363461513503378. ISSN 1461-7471. PMID 24084761.

5. Sleep paralysis, in https://en.wikipedia.org/wiki/Sleep_paralysis

6. Mitologijos enciklopedija, II tomas, 1997, Vaga, Vilnius.

7. Nickell J.2001, Mack. John E (B. 1929) postcript, in The Mammoth book of ectraterrestrial encounters, Robinson, London.

2 comments

  1. Mano nuomonė dėl gyvybės visatoje formuojasi iš tokios logikos: vis girdžiu kad visatoje kažkur atrandamos sudėtingesnės ar paprastesnės organinės molekulės (jei gerai pamenu buvo kažkas apie cukrų – sacharozę ar fruktozę; buvo alkoholio debesis kažkur kosmose ir daug panašių naujienų ir t.t.). Atrodo tik pora žingsnių kad jos pradėtų jungtis ir susidarytų sudėtingos molekulės, o nuo ten jau ir gyvybė „ranka pasiekiama“. Bet tai kodėl tokio dalyko kaip paprasčiausios gyvybės formos nerandama? Juk žemėje gyvybė randama visur – nuo arkties ir antarkties šalčių kur būna -70 iki geizerių, kur dėl slėgio temperatūra būna ir 140 laipsnių – ir VISUR randama prisitaikiusios gyventi gyvybės formos. Todėl kažkaip kuo toliau, tuo labiau manau kad visatoje esame vieni. Nes jei būtų gyvybė, ji būtų prisitaikiusi gyventi visur – tame tarpe ir tuose objektuose kurie mums ranka pasiekiami – Mėnulyje, Marse, Jupiterio ir Saturno palydovuose, asteroiduose, kometose. Vienokiu ar kitokiu būdu ji prisitaikytų išgyventi vienokia ar kitokia forma visose įmanomuose ir neįmanomose vietose. O dabar – ieškome visokiomis įmanomomis priemonėmis ir ką randame? Šnipštą.

  2. oh, kokie Kantiški sakiniai :) Nors gal ir ne taip blogai. Kantas sugebėdavo sakinį ištiesti per 3–4 puslapius ;)

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *