Aštuonioliktasis mokslo populiarinimo konkurso darbas. Jo autorė – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos vienuoliktokė Gabrielė Kalantaitė. Ji rašo apie laiko sampratą. Tekstą skaitykite žemiau.
Kas yra laikas?
Gabrielė Kalantaitė
„Tą naktį ore kvepėjo Laiku. Jis šyptelėjo ir susimąstė. O kuo iš tikrųjų kvepia Laikas? Dulkėmis, laikrodžiais, žmonėmis. O jeigu laikas girdimas, tai kaipgi jis skamba? Jis – vanduo, čiurlenantis tamsioje uoloje, šaukiantys balsai, žemė, byranti ant tuščios dėžės dangčio, lietus. Eikime dar toliau ir paklauskime, kaip Laikas atrodo? Jis – sniegas, tyliai krentantis į juodą šulinį, senovinis begarsis filmas, kuriame šimtas milijardų veidų lyg naujametiniai balionai krenta žemyn, krenta į nebūtį. Tai va kaip Laikas kvepia, atrodo ir skamba“,- teigia amerikiečių rašytojas Rėjus Brėdberis. Fantastui laikas atrodo būtent toks, tačiau juk kiekvieno žmogaus atsakymas į klausimą „kas yra laikas“ bus vis kitoks. Kodėl taip yra ir kodėl niekas nežino tiksliai atsakymo į šį klausimą? Galbūt taip yra todėl, kad niekas tiksliai ir nežino, kas tas laikas yra.
Albertas Einšteinas, vienas iš žymiausių pasaulio fizikų, teigia: „Pasaulyje, kur laikas yra pojūtis, kaip rega ar skonis, epizodų seka gali būti greita arba lėta, blausi ar ryški, sūri ar saldi, priežastinė ar atsitiktinė, priklausanti nuo stebėtojo ankstesnės istorijos. Amthausgasės kavinėje sėdi filosofai ir ginčijasi, ar anapus žmogaus suvokimo ribų laikas tikrai egzistuoja. Kas gali pasakyti, ar įvykis nutinka greitai, ar lėtai, priežastingai ar be priežasties, praeityje ar ateityje? Kas gali pasakyti, ar įvykiai apskritai vyksta? Filosofai sėdi primerktomis akimis ir lygina savąją laiko estetiką su kitų.“ Taigi, kai kuriems žmonėms laikas – pojūtis. Jeigu tau įdomu klausyti kito ar diskutuoti įdomia ar nepaprasta tema – laikas teka taip greitai, kad net sunku patikėti, jog klauseisi kito žmogaus kelias valandas! Gondola plaukia lėčiau besigrožint Venecijos kanalais ir tilteliais virš galvos, skambant „Santa Lucia“, įdomią knygą, kuri tiesiog užbūrė tave nepaprastais įvykiais, norisi skaityti kiaurą naktį, kol įminsi visas jos paslaptis, suprasi jos esmę, išsiaiškinsi, kodėl veikėjai elgėsi būtent taip, o ne kitaip, išvažiavus į gražią šalį niekada nesinori iš jos išvykti, juk visuomet sakote, kad liksite ten gyventi arba kada nors dar sugrįšite. Pažadate sau. Ir taip visada, kai patiriate ką naujo ar nepaprasto.
O gal iš tikrųjų laikas teka ratu? Vieni įvykiai keičia kitus, vieneri metai pasibaigia ir prasideda kiti, žiema, pavasaris, vasara, ruduo, žiema, pavasaris, vasara, ruduo, žiema…Kas vyksta pasaulyje, jeigu jis kartojasi tiksliai, be galo? Jeigu žinotumėte, kad ryt pateksite į avariją, būsite sunkiai sužalotas ir komos būsenoje turėsite praleisti penkerius gyvenimo metus, ar sėstumėte į tą automobilį ir skubėdamas į darbą žiemą, kai keliai būna labai slidūs, važiuotumėte? O jeigu ne? Tada eisite pėsčiomis iki autobuso stotelės ir gal jus partrenks kita mašina? Tas pats yra ir šiuo atveju. Jeigu žinotumėte, kad dar gimsite penkis sykius, kad sudarysite tokį pavojingą sandorį, kuris jums neatneš pelno, o tik sužlugdys jūsų kompaniją, kad savo pirmagimį jūs išleisite studijuoti pačiame geriausiame pasaulio universitete, nors tas vaikas net nesidžiaugs tokia galimybe, nes jis tiesiog norėjo tapti automechaniku. Jeigu žinotumėte, kas įvyks ir kokia tvarka, ar stengtumėtės ką nors pakeisti? Turbūt dabar sakote, kad taip, viską pakeisiu, nebedarysiu tų pačių kvailų klaidų. O jeigu to nežinotumėte? Padarę klaidą nusišypsosite ir pasakysite: „Na, ką gi, iš klaidų mokomės“, „Kas nenužudo, padaro stipresniais“.
O gal jūsų pasąmonė yra teisi ir tas keistas jausmas, vadinamas „déjà vu“, yra ne mitas? Tai įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą. Pavyzdžiui, lankantis naujose vietovėse gali susidaryti įspūdis, kad viskas čia jau matyta, klausantis naujos istorijos gali atsirasti įspūdis, kad ji jau girdėta. Juk su tokiais pasąmonės pokštais susiduriame kasdien. Manau, kad jie gali reikšti būtent tai, kad laikas kartojasi, kad savo ankstesniame gyvenime jau buvome toje vietoje, kurią sapnavome, aplankėme. Viskas kartojasi ir taip yra be galo.
Dažnai vyresnio amžiaus žmonės sako, kad laikas teka labai lėtai, tačiau jeigu jūs esate mokinys, dabar skaitantis mano pamąstymus apie laiką, jam paprieštarausite – jums laikas teka taip greitai, kad dvi savaites trukusios atostogos jau baigėsi, o brandos egzaminai ar PUPP jau ant nosies. Dvyliktokai net nepajus, kaip baigė mokyklą, įstojo į svajonių universitetą, susirado darbą, jame susipažino su savo sielos draugu, vestuvės, vaikai… Jums atrodys, kad viskas įvyko taip greitai, kad net nespėjote pajusti gyvenimo malonumo. Mokykloje atlikome tyrimą, norėdami išsiaiškinti, ar tikrai suaugusiesiems ir vaikams laikas teka skirtingai. Jo metu reikėjo tiesiog skaičiuoti sekundes, nežiūrint į laikrodį, ir kai jau atrodydavo, kad pasiekėte minutę, sakyti „stop“. Pradinukai „stop“ sušukdavo po 37-45 sekundžių, vyresniųjų klasių mokiniai – dešimtokai, vienuoliktokai bei dvyliktokai – sustabdydavo laikrodį beveik laiku, 55-59 sekundės, jauni suaugusieji taip pat laiką jausdavo gerai – jų minutės vidurkis yra lygiai minutė, tačiau vyresnio amžiaus žmonės tik praėjus pusantros, o kartais net ir dviems minutėms pasakydavo, kad, jų manymu, jau praėjusi minutė. Ar toks tyrimas neįrodo, kad vaikams atrodo, jog laikas bėga lėčiau, o vyresniems žmonėms – lėčiau?
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame nėra laiko. Dabar galvojate, kad gyvensite amžinai ir būsite pasaulio viešpačiai. Jūs negyvenate amžinai. Nes laikas neegzistuoja. Pasaulis tuomet yra tarsi sustingęs, paskendęs viename epizode. Laikas neegzistuoja, bet žmonės vis tiek gyvena savo gyvenimus, bendrauja vieni su kitais, niekas nemiršta, niekas neskuba, niekas nesipyksta – juk nėra dėl ko pyktis, visi gyvensime tiek pat, patirsime tiek pat, pamatysime visi vienodai. Tačiau, ar jums nenusibostų nuolat gyventi sustojusioje akimirkoje? Vaikai norėtų užaugti, pasenti, patys turėti vaikų, jais rūpintis, tapti dėdėmis, tetomis, seneliais, proseneliais. Suaugusieji norėtų pamatyti savo vaikus baigiančius universitetą, gaunančius Nobelio premiją už Higgso bozono atradimą. Tačiau tai niekad nenutiktų pasaulyje, kuriame nėra laiko, kur laikas yra tik sąvoka.
O dabar paprašysiu pagalvoti apie pasaulį, kuriame laikas teka atbulai? Pirmiausiai jūs mirštate, tada atsibundante ligoninėje, tuomet sergate, onkologinių ligų centre jums atlieka chemoterapiją, vėžiu susirgote po to, kai mirė jūsų vyras, tačiau dabar jis gyvas, kasdien jums padaro pietus, neseniai jūsų dukra susilaukė sūnaus, ji susituokė, savo vyrą surado kelionės į Suomiją metu, jūsų dukra įsidarbino Europos komisijoje, ji baigė politologijos studijas Oksfordo universitete, štai dabar jūsų dukra jaudinasi dėl egzaminų, eina į pirmą klasę, darželį, jai kalasi dantukai, jūsų dukra kasdien mažėja, kol ji atsiduria jūsų pilve. Žmonės, palaidoję savo artimuosius, šiame pasaulyje neverkia, o tik ilgesingai laukia tos dienos, kai vėl pamatys savo artimuosius. Gera būtų gyventi tokiame pasaulyje, ir jeigu dabar jums atrodo, kad išprotėtumėte, taip nenutiktų, nes greitai priprastumėte minutes skaičiuoti atbuline seka. Ir šiame pasaulyje galbūt atsakytume į vieną svarbų klausimą – kaipgi susikūrė visata ir kas vyko po Didžiojo sprogimo. Mokslininkai apie visatos pradžią svajoja išsiaiškinti jau ilgai, manau, kad tai ir reiškia, kad jie bando atsukti pasaulio laiką atgal.
Viso pasaulio žmonės jau nuo pačių pirmųjų civilizacijų bando išsiaiškinti, kas tai yra laikas ir kodėl visuomet jo pritrūksta. Tai daro ir šių dienų mokslininkai. Jie bando sudaryti formules, apskaičiuoti, kiek žmogus laiko gyvens, jeigu nerūko, negeria, turi darbą, yra patenkintas savo gyvenimu. Visi žinote Einšteino reliatyvumo teoriją, kurios pagrindinis teiginys – kad kiekvienam stebėtojui šviesos greitis vakuume yra vienodas visomis kryptimis ir nepriklauso nei nuo šaltinio, nei nuo stebėtojo judėjimo greičio. Iš to daroma išvada, kad kuo greičiau objektas juda, tuo lėčiau jam eina laikas, tuo objektas darosi sunkesnis ir jo tiesiniai matmenys, nejudančio stebėtojo atžvilgiu, darosi mažesni. Einšteinas netgi savo sapnuose bandė suprasti, kada laikas teka lėčiau, kada greičiau, kaip laikas atsirado, kokie galėtų būti galimi šio pasaulio laiko tėkmės scenarijai. Mano manymu, laiko niekaip negalima apibrėžti, jį galima tik pajusti. Juk ne veltui sakoma – laiko nesustabdysi. O iš padarytų klaidų reikia mokytis ir nieko nesigailėti šiame pasaulyje. Viskas yra laikina. Net ir laikas.
Naudoti informacijos šaltiniai
-
Alan Lightman „Einšteino sapnai“
Klausimas Nr. 1: Kai pateikiate straipsnio pradžioje citatą, jūs cituojate kažkokį iš Einšteino raštų, intervju ar grožinį romaną „Einšteino sapnai“, literatūrinį personažą, kuris buvo įkveptas istorinio Einšteino? Šaltinių sąraše matau tik romaną.
Toliau suformuluojama įdomi prielaida: „Taigi, kai kuriems žmonėms laikas – pojūtis.“ Drįsčiau pasiginčyti. Nereikia suplakti objektyvaus laiko su laiko pojūčiu, kurį turi praktiškai kiekvienas žmogus. Čia kaip patys nejusdami savo svorio lengvai pašokame, apsidžiaugę ar išsigandę, ir koks sunkus tas nuosavas kūnas atrodo, kai esame pavargę – bet juk objektyvus kūno svoris ir sunkio jėga nesikeičia, skiriasi tik mūsų svorio pojūtis. Taip ir su tuo laiku ir laiko pojūčiu.
(Objektyvus laikas, tiesa, irgi yra sąvoka, kuriai nelengva duoti apibrežimą ir ištirti prigimtį, bet keletą teorijų fiziniai mokslai vis dėlto turi).
Bet čia dar viskas gerai. Laiko pojūtis būtų įdomi tema psichologijos mokslo studijoms, ir man tikrai patiko aprašytas eksperimentas su sekundžių skaičiavimu. Taip, galėtume teigti, jog pirmokai skuba skaičiuoti, neperpratę dar sekundės ilgio, o vyresnio amžiaus žmonės jį jau pamiršo – bet kodėl jke klysta į skirtingas puses?
Bet ties pastraipa su aprašytu eksperimentu mokslinė straipsnio dalis, deja, prasideda ir baigiasi. Visa kita yra laisva lyrika, miniesė, taip suprantu, romano „Einšteino sapnai“ motyvais. Esė irgi yra gerai. Tik savo laiku ir savo vietoje.
Pirmiausia, Albertas Einšteinas nieko neteigia apie „pasaulį, kur laikas yra pojūtis“. Cituojama ištrauka yra iš Alano Lightmano romano „Einšteino sapnai“. Taip pat ir frazė „Einšteinas netgi savo sapnuose bandė suprasti…“ yra nekorektiška. Nereikia painioti istorinių asmenybių su romanų veikėjais (ir tų romanų autoriais).
Pastraipa apie skirtingą laiko tėkmės greitį visiškai neaiški. Pradėkime nuo pradžių. „Dažnai vyresnio amžiaus žmonės sako, kad laikas teka labai lėtai, tačiau jeigu jūs esate mokinys, jam paprieštarausite – jums laikas teka taip greitai, kad…“ Kam JAM paprieštarausiu? Nesvarbu. Klausimas, kodėl aš turiu prieštarauti, čia nėra jokio prieštaros. Jei neva vyresniems žmonėms laikas teka labai lėtai, tai jauniems jis teka greitai. Ar mokiniai čia nelaikomi jaunais žmonėmis?
Įdomu tai, kad visuotinai teigiama, jog vyresniems žmonėms laikas teka greičiau nei jaunesniems, tačiau jūs savo rašinyje teigiate priešingai. O gal tiesiog suklydote, turėjote omenyje „Dažnai vyresnio amžiaus žmonės sako, kad laikas teka labai GREITAI“? Deja, iš paskutinio pastraipos sakinio irgi nepaaiškėja, kuriems gi tas laikas teka greičiau, nes parašyta, jog tiek vaikams, tiek vyresniems žmonėms atrodo, kad laikas bėga lėčiau.
O jūsų minėtas eksperimentas įrodo štai ką. Jei paklaustume pradinuko, kada, jo manymu, praėjo minutė, o po to jam pasakytume, kiek laiko iš tiesų praėjo, jis pagalvotų: „Maniau, kad aš jau minutę čia sėdžiu, o pasirodo, dar tik 40 sekundžių praėjo. Kaip vis dėlto lėtai tas laikas bėga“. Tad pradinukams laikas teka LĖTAI. Lygiai taip pat, jei vyresnio amžiaus žmonės tik praėjus pusantros minutės pasakydavo, kad, jų manymu, jau praėjusi minutė, tai reiškia, kad jiems laikas teka GREITAI.
Beje, kokia antrosios iliustracijos prasmė, jei apie Einšteino formulę nieko nekalbama?
„…pasaulyje, kuriame nėra laiko, kur laikas yra tik sąvoka“. Kaip tada šiame pasaulyje išvis atsirado laiko sąvoka?
Šis rašinėlis tikriausiai parašytas užėjus įkvėpimui ir minčių antplūdžiui. Tai nėra blogai, bet prieš „publikuojant“ reiktų bent du kartus perskaityti.