Ketvirtąjį mokslo populiarinimo konkurso darbą atsiuntė Vilniaus universiteto studentas Rokas Markauskas. Jis rašo apie socialinį mokslą – istoriją, ir jo panašumus bei skirtumus, lyginant su tiksliaisiais bei gamtos mokslais. Skaitykite tekstą po kirpsniuku, o perskaitę pagalvokite, gal norite sudalyvauti patys? Laiko dar yra visa ši savaitė!

Istorikai (ne)kuria

Rokas Markauskas

Vargu ar šis rašinys laimės konkursą. Vien dėl to, kad bus „balta varna“. Toks bus, nes čia tikriausiai dominuos biotechnologijos, medicina ir fizika. Iš kitos pusės, tai puikiai atspindi humanitarinių mokslų situaciją Lietuvoje. Galiu drąsiai teigti, kad šiuo metu istorijos, kaip mokslo disciplinos reikšmė šalyje mažėja. Nors galbūt savo artimų žmonių rate visi turime draugą, kuris galėtų ilgai ir įdomiai pasakoti apie Antrąjį pasaulinį karą, ar dėdę, su kuriuo susitinkame tik per šventes, tačiau jo pasakojimai apie Egipto piramides įstringa visiems metams. Kaip bebūtų, draugo pasakojimų šaltinis yra ne istoriografija, o žurnalas, o dėdės – ne kasinėjimų medžiaga, o dokumentiniai filmai per LTV.

Tačiau aš kalbu apie žmogų, kuris eina į Lietuvos centrinį valstybinį archyvą. Kalbu apie žmogų, kuris pasiėmęs šaltinį tiria jo autentiškumą. Kalbu apie žmogų, kuris kelia sau tikslą, pasakyti, kaip buvo iš tiesų. Omenyje turiu profesionalų istoriką. O kad tokiu taptum, turi įgyti specialų išsilavinimą. Visgi, tikrovė rodo, kad Lietuvos visuomenėje tokio išsilavinimo siekti nėra jaunimo svajonė. Gal net vyksta „visuomenės deistorizacijos“ procesas. Šią mano baimę sustiprina ir LAMA BPO statistika: 2016 m. populiariausia specialybė be konkurencijos buvo medicina. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas sulaukė 679 asmenų prašymo leisti jiems studijuoti šią studijų programą. Dar 378 asmenys norėjo studijuoti programavimą Kauno technologijų universitete. Toliau rikiuojasi odontologija, teisė ir kt.ⁱ Panaši situacija buvo ir 2015 m. – dominavo medicina, o statistikos lentelėje žemiau buvo teisė, odontologija, ekonomika.ⁱⁱ Štai dar truputėlis statistikos. MOSTA teigimu, visų studijų pakopų universitetų studentų skaičius studijuojančių humanitarinius mokslus 2014 – 2015 m. buvo 6829, tuo tarpu, toks pats rodiklis biomedicinoje buvo beveik 16 tūkst. studentų.ⁱⁱⁱ Kitaip sakant, turėsim daug medikų, bet filosofų ir istorikų užteks tik prieaugliui palaikyti. Bet kodėl niekas nesirenka humanitarinių studijų programų? Ar jos išties bevertės, o jas pabaigę asmenys nieko nekuria? Dabar pabandysiu įrodyti, kad istorikai, kuria išradimus, o minėtą specialybę studijuojantys studentai nėra „mirtininkai“.

Formulės istorijoje?

Pagrindiniai mitai yra, kad humanitarai nekuria išradimų (priešingai negu programuotojai), ar kad istorija yra tik datų kalimas, neva reikia įsiminti kiekvieną įvykį, kurio žinojimas nepraverčia praktikoje, o matematikoje egzistuoja formulės, kurias išstudijavus galime apskaičiuoti daug skirtingų precedentų. Galime prisiminti šio sezono „Mokslo sriubos“ dviejų dalių laidą, kurioje buvo nagrinėjami „dangoraižiai iš arti“. Atskleidžiant temą buvo kalbinami inžinieriai, architektai, o kelios iš problemų buvo seisminis aktyvumas ir kuo tvirtesni pamatai. Mokslininkai teigė, kad prieš statydami, jie viską apskaičiuoja. Kitaip sakant, užsiima matematiniais skaičiavimais. Dangoraižio statyboje nedalyvauja istorikai, filosofai ar teologai. O jei pasakyčiau, kad istorikai irgi turi formules, tik ne dangoraižius pagal jas stato, o ieško teisingos įvykio interpretacijos. Ir net labai panašias formules kaip matematikoje. Būtent vieną jų šiandien ir pristatysiu.

Prieš kalbant būtina paminėti, kad pats mokslininkas savo koncepto nepristatinėja taip, kaip aš jį pristatysiu šiandien, bet istorikai būtent tą ir daro – ieško naujų interpretacijų. Rašysiu apie Lawrence’o Stone’o teoriją „greitikliai ir kibirkštys” (ang. „precipitants and triggers“). Šis profesionalus istorikas savo koncepciją, kurią galima pavadinti analitine schema, suformavo veikale „Anglijos revoliucijos priežastys 1529- 1649“ (ang. „The Causes of the English Revolution 1529–1642”). Kai pirmą kartą susipažinau su minėta teorija, man mintyse iškilo elementari matematinė formulė: A + B + C = X. A – prielaidos, t. y. ilgalaikiai procesai, tam tikras to laikmečio ar amžiaus žmonių mentalitetas. Prielaidos egzistuoja apie šimtmetį. B yra tai, ką L. Stone’as vadina „greitikliais“ – tai dažniausiai konkretūs įvykiai ar trumpi procesai, kurie daugiausiai trunka apie 10 metų. C šiame matematiniame veiksme būtų tai, kas, anot minėto mokslininko, yra „kibirkštys“– tai dar konkretesni įvykiai, dažnai atsitiktiniai, jie trunka metus ar net mažiau. Prielaidos įvykį padaro įmanomu, bet išvengiamu, o „greitikliai“ paverčia į tikėtinu. Dėl „kibirkščių“ tikėtinas įvykis tampa tikrove, t. y. gauname savo nežinomąjį – X.

Šią savo teoriją L. Stone‘as pritaikė Anglijos revoliucijai, prasidėjusiai 1642 m. ir trukusiai iki 6 deš. paaiškinti. Jos metu buvo apribota karaliaus valdžia, pradėjo formuotis angliškas parlamentarizmas. Pabandykime pritaikyti mūsų formulę: A + B+ C = X. Prielaidos arba A: Ūkio klestėjimas – žemvaldžiai vertėsi kapitalistine fermininkyste, o karalius nepaisė jų interesų. Tai sąlygojo nuolatinį buržuazijos ir žemvaldžių nepasitenkinimą absoliutine karaliaus valdžia, jis neprivalėjo šaukti parlamento. Kitaip sakant, susiformavo opozicija. Kita prielaida yra puritonizmą išpažįstančių asmenų skaičiaus didėjimas, kurie taip pat reikalavo platesnių teisių. Visi šie procesai buvo ilgalaikiai.

„Greitikliai“ arba B – Karolio I polinkis į absoliutizmą ir puritonų persekiojimai. Tai truko visą šio karaliaus valdymo laikotarpį – dešimtmečius.

„Kibirkštys“ arba C parlamento sušaukimas, kurį Karolis I buvo priverstas sušaukti dėl nesėkmingo karo su Škotija, kurioje siekė įvesti anglikonybę. Susirinkęs parlamentas buvo pasiryžęs apriboti karaliaus galias, o Karolis I neketino daryti nuolaidų. Ir BOOM! Turime savo X, t. y. Anglijos revoliuciją. Šiam įvykiui kilti buvo didelė tikimybė, nes egzistavo tam prielaidos, bet tikrove jį padarė dvi „kibirkštys“: 1. Anglijos ir Škotijos karas 2. Parlamento sušaukimas.

Su šia teorija susipažinau studijuodamas istoriko ir filosofo doc. dr. Kęstučio K. Girniaus straipsnius. Viename iš jų, minėtas mokslininkas, pritaiko šią teoriją Holokaustui Lietuvoje, kuris būtų X minėtame uždavinyje. Prielaidos: po baudžiavos panaikinimo lietuvių kėlimasis į miestus ir kova su žydais dėl verslavimo juose, siekis sukurti tautinę valstybę ir žydų nenoras asimiliuotis.^iv

Greitikliai: Būtų galima įvardyti pasaulio ūkio krizę, kuri pakenkė Lietuvos ūkiui ir smukdė gyvenimo lygį, didėjančią konkurenciją tarp žydų ir lietuvių verslininkų, Vokietijos galios augimą bei jos skleidžiamą rasizmą, kuris skatino žydus orientuotis į SSRS, augantį nepasitenkinimą Smetonos valdžia ir opozicijos radikalėjimą, nerimą dėl Lietuvos ateities po Lenkijos ultimatumo ir Klaipėdos netekties. Tai padarė įvykį tik tikėtinu, jo vis dar buvo galima išvengti.

Kibirkštys: 1941 m. birželio 14-18 d. trėmimai, nacistinės Vokietijos okupacija, kuri suformavo diametraliai skirtingus lietuvių ir žydų geopolitinius interesus, dalies žydų dalyvavimas sovietų valdžioje, lietuvių polinkis žydus sutapatinti su komunizmu ir su kolaborantais. Tai privedė prie vienos žiauriausių tragedijų Lietuvos istorijoje.

Kas yra įdomiausia, kad nors esu dar tik siekiantis tapti profesionaliu istoriku, šią teoriją jau pritaikiau savo praktikoje. Rašydamas apžvalginį straipsnį apie dabartinę Kolumbijos situaciją, t. y. Kolumbijos Vyriausybės derybas dėl taikos su FARC, supratau, kad minėta teorija yra viena galimų interpretacijų konfliktui paaiškinti. ^v

Prisiminkime veiksmą A + B+ C = X. Prielaidos arba A: po nepriklausomybės iškovojimo, Kolumbijoje visą laiką vyravo žemas pragyvenimo lygis. Kita prielaida – nestabilus politinis gyvenimas, t. y. viena diktatūra keičia kitą – visa tai padaro komunizmą gajų, o komunistinę revoliuciją – įmanoma. „Greitikliai“ arba B – Šaltasis karas ir SSRS siekis eksportuoti komunizmą taip pat šalia įvykęs Fidelio Castro organizuotas perversmas sustiprino prielaidas. „Kibirkštis“ arba C, kuri įvykį pavertė tikrove, buvo buvo 1964 m. armijos numalšintas valstiečių sukilimas, kuris konsolidavo komunistines jėgas Kolumbijoje. Ir štai turime X, t.y. iki šiol besitesiantį FARC ir Kolumbijos Vyriausybės konfliktą.

Apibendrinimas

Apskritai, teorija, apie kurią kalbėjau, kontraversiška – ne visi istorikai jai pritaria, daug ko ji nepaaiškina ir daug ką supaprastina, bet šiuo tekstu ne tik teoriją norėjau pristatyti, bet ir priminti apie istoriko specialybės egzistavimą.

Gal šis rašinys ir nelaimės konkurso, bet, jei nors vienas jaunuolis susimąstys apie istorijos studijas, būsiu pasiekęs daugiau negu tikėjausi, o slapta vilsiuosi, kad per kitą rugsėjo 1-ąją Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete pamatysiu vienu būsimu istoriku daugiau. Pabaigęs istorijos studijas negali konstruoti dangoraižių, kuriuos mums rodė „mokslo sriubos“ komanda, bet gali rekonstruoti praeitį ir parodyti, koks buvo gyvenimas be jų. Tai ne datų ir pavardžių kalimas, o teisingos įvykių interpretacijos ieškojimas. Šiandienos istoriką puikiai apibūdino doc. dr. Aurimas Švedas. Anot jo, istorikai „panašūs į ugniagesius, kurie yra nuolat priversti gesinti kokius nors gaisrus, įsižiebiančius viešojoje erdvėje ir tautos istorinės sąmonės plotuose”.^vi

Istorikas, kad ir kiek studijuos šaltinius bei istoriografiją apie 1940 m. okupaciją ar 1944 m. reokupaciją ir jas lydėjusias represijas lietuvių tautos atžvilgiu, nepasakys garantuoto recepto, ką reikia daryti, kad tai nepasikartotų, nors atsižvelgti į jo įžvalgas derėtų. Tas įžvalgas istorikas daro pasitelkęs metodus. Ieško priežastingumo, kaip tai darė L. Stone‘as, arba jį atmeta. Taip pat tyrinėja šaltinius, kurie yra sunkiai prieinami visuomenei, todėl jo įžvalgos bus ilgalaikės. Tos įžvalgos net taps savotiškais „gesintuvais“, kurie galės gesinti gaisrus, apie kuriuos kalbėjo A. Švedas. O ir kiti humanitariniai mokslai reikalingi. Pavyzdžiui, retorika. Nors Ignas Kančys prieš kalbėdamas savo laidoje apie dangoraižius turėjo studijuoti inžineriją, o sumontuoti laidą reikėjo pasitelkti programavimo žinias, tačiau, kai Ignas kalbėjo, jis naudojo retorikos meną, o tai – humanitarinis mokslas, tad siūlau persvarstyti minėtų mokslų vietą mūsų gyvenime – humanitarai (ne)kuria.

Šaltiniai: