Prieš porą mėnesių akiratin papuolė knyga pavadinimu „Other Worlds than these“. Dabar jau tiksliai neatsimenu, kaip – greičiausiai žvalgydamasis Amazonėje pamačiau tarp pasiūlymų, parinktų pagal mano perkamus dalykus. Arba užkliuvo akis kokioje nors fantastų feisbuko grupėje. Arba BookBub (beje, įdomi paslauga, rekomenduoju) pasiūlymas atėjo. O gal ir visi trys vienu metu, tik gretimuose pasauliuose. Kaip ten bebūtų, knygą įsigijau ir įnikau skaityti. Apimtis neišgąsdino, nors tikrai nemenka (Amazonė rašo, kad popierinė versija 400 puslapių ilgio). Padėjo ir tai, kad knygą sudaro 30 apsakymų – juos aš mėgstu skaityti, nes apsakymuose galima rasti idėjų, neapkrautų bereikalingu siužetišku pamušalu (neturiu omeny, kad bet koks siužetas yra nereikšmingas, tačiau dažnai fantastiniuose kūriniuose svarbiau yra idėjos, kurias atskleisti pakanka ir apsakymo, o ne visas romanas siužeto).

Trisdešimt apsakymų – trisdešimt kelionių į skirtingus pasaulius. Ir kelionių labai tiesiogine prasme – kiekviename apsakyme veikėjai kažkokiu būdu nuvyksta į gretimus pasaulius. Kartais tie pasauliai yra paraleliniai, kurie nuo mūsiškio skiriasi, tačiau tik savo istorija, o kartais – vos menkute jos dalimi. Kiti pasauliai yra visiškai svetimi – su kitokiais gamtos dėsniais, kitokia gyvybe. Dar kiti pasauliai – fantastiniai, pasiekiami magijos ar magiškų būtybių dėka, tarsi kokia Narnija (viename iš apsakymų Narnija ir paminima, kaip priežastis, kodėl mergaitei pavyko atrasti magišką pasaulį už kambario sienos).

Čia rasime ir pasaulių, į kuriuos galima patekti, kai tau leidžia juose gyvenančios būtybės – bendrąja prasme turbūt jas reikėtų vadinti fėjomis, kad ir kaip jos skirtųsi nuo stereotipinio tarp gėlyčių lakstančių padarėlių įvaizdžio. Šuolių tarp pasaulių, kurie yra mokslinių eksperimentų pašalinis poveikis. Pasaulių, kurie slepiasi už pasirinkimo važiuoti tarp dviejų miestų ne įprastu maršrutu. Pasaulių, atsiskiriančių vienas nuo kito dėl kiekvieno veiksmo. Pasaulių televizijos serialuose (nors nežinia, ar pasaulis, kuriame žiūri tą serialą, nėra serialo dalis). Pasaulių, kurių skirtumas nuo mūsiškio susideda iš daugybės smulkmenų, bendrai paverčiančių tą vietą visiškai svetima, ir pasaulių, kurie nuo mūsiškio nesiskiria visiškai. Sunku sugalvoti paralelinio pasaulio egzistavimo idėją, kuri nebūtų paliesta šiame rinkinyje.

Idėjų svarba taip pat nevienoda. Kai kur jos yra centrinė kūrinio tema: pavyzdžiui, žmogus vieną po kitos atranda knygas apie „tikrąjį“ pasaulį ir jas skaitydamas palaipsniui pamato tą pasaulį, slypintį po mūsiškiu, kuris yra tik iliuzija. Kitais atvejais bandoma detaliai aiškinti, kaip tos kelionės į paralelinius pasaulius veikia, bet tai retai kada pavyksta – aiškinimai nusirita į technovapėjimą (čia taip išverčiau technobabble). Šie paaiškinimai, ar tiksliau jų naivumas, padeda nepamiršti, kad kelionės į paralelinius pasaulius visgi yra labiau magija, negu mokslas, tad ir kūrinius labiau derėtų vadinti fentezi, o ne moksline fantastika. Nesvarbu, ar jie apvilkti istorijomis apie kosmines keliones, ar magiškomis sodo tvoromis.

Trisdešimt pasaulių – tai ir trisdešimt istorijų. Perskaitęs kiek daugiau nei pusę rinkinio, supratau, kad dauguma jų yra įvairiai liūdnos. Tačiau vėliau, kuo daugiau galvojau, tuo labiau šis liūdnumas man atrodė suprantamas. Vos viename apsakyme veikėjo motyvacija keliauti po kitus pasaulius yra pažinimo ir nuotykių troškimas. Kitais atvejais kelionės vyksta dėl bandymo kažką susigrąžinti arba nuo kažko pabėgti. Arba jos tiesiog vyksta, be kažkokios priežasties, o į keliones įtraukti žmonės netenka artimųjų, namų ar net savo pasaulių. Kartais siužetas plėtoja paralelinių pasaulių egzistavimo idėją – kaip žmonės reaguoja į tokių pasaulių buvimą, kaip keičiasi pasaulis, atsiradus ryšiui su kitais, kaip šios žinios saugomos ir ginamos ar bandomos išnaudoti. Kartais bandoma parodyti, kaip vienodi siužetai gali vykti labai skirtinguose pasauliuose. Štai viena istorija yra apie rugsėjo 11-osios atakas, kurios viename pasaulyje yra biologinis ginklas, kituose paremtos nanotechnologijomis, vienuose pasauliuose teroro aktus vykdo radikalai krikščionys, kituose kokia nors apokalipsės laukianti sekta, bet visur – tą pačią dieną ir tame pačiame Niujorke. Kartais paraleliniai pasauliai yra tik priemonė siužetui vystytis, kurią būtų galima pakeisti kitokiu technologiniu išradimu ir istorija nuo to nenukentėtų. Rinkinio sudarytojas John Joseph Adams tikrai pasistengė pateikti kuo įvairesnių kūrinių, taigi monotoniška skaityti tikrai nebus.

Trisdešimt apsakymų, trisdešimt istorijų, trisdešimt kelionių į pasaulius, esančius mūsų pašonėje. Neabejoju, kad daugelis ras bent vieną kitą kūrinį savo skoniui, net jei visi ir nepatiks. Man patiko kokie 21 iš trisdešimties, ir čia netgi gana kritiškai vertinant. Gal tik pora buvo tokių, kuriuos skaitydamas nuolat žiūrėjau, kiek čia dar liko ištempti. Tad subjektyviai knygą vertinu 8 iš 10 ir rekomenduoju.

Laiqualasse