Kąsnelis Visatos CCXLVI: Saulės sistemos papildymai

Praėjusią savaitę visaip pildėsi Saulės sistema – idėjomis apie kosmines stotis, nykštukine planeta ir transneptūniniais objektais, žiniomis apie kraterių atsiradimo spartą ir taip toliau. Kaip visada, parinkau jums dešimt naujienų. Gero skaitymo!

***

Gyvenimas kosmose. Ar norėtumėte gyventi… kosmose? Ir ne šiaip gyventi, o būti kosminės šalies piliečiai? Praeitą savaitę paskelbta apie projektą Asgardia, kurio tikslas būtent toks – sukurti nepriklausomą kosminę stotį, kuri taptų pirmąja šalimi, Jungtinių tautų nare, už Žemės ribų. Kol kas ši idėja gali skambėti kaip utopija arba kaip skambus svaičiojimas, tačiau projekto rengėjai jau kitąmet žada paleisti pirmąjį misijos palydovą į orbitą aplink Žemę. Techninis planas irgi yra – iš palydovų sujungta stotis galėtų skrajoti L1 taške už pusantro milijono kilometrų nuo Žemės, elektriniai generatoriai aplink ją kurtų magnetinį lauką, kuris apsaugotų nuo Saulės spinduliuotės. Tiesa, kol kas nesakoma, kada ta stotis galėtų būti užbaigta. Joje vienu metu galėtų gyventi apie 100 tūkstančių žmonių, bet dauguma Asgardijos gyventojų gyventų Žemėje; projekto sumanytojai tikisi 150 milijonų piliečių. Jie norėtų, kad stotis-valstybė taptų platforma tolesniems kosmoso įsisavinimo ir panaudojimo projektams vystyti.

Asgardia – toli gražu ne vienintelis privačiomis lėšomis finansuojamas kosminių stočių projektas. Dvi kompanijos – Bigelow Aerospace ir Axiom Space – ketina jau 2020-aisiais metais paleisti į kosmosą ilgalaikius stočių modulius, kuriuose būtų galima gyventi. Bigelow modulis bus pripučiamas – tokį jie jau išbandė Tarptautinėje kosminėje stotyje. Axiom naudos labiau įprastą tvirtą modulį. Visgi abu jie galėtų būti privačių kosminių stočių pradžia. Abiejų kompanijų atstovai tikisi, kad stotys bus naudingos įvairiems tikslams – kosmoso turizmui, moksliniams tyrimams, erdvėlaivių aptarnavimui ir panašiai. Pradžioje didelė dalis stočių pajamų turėtų ateiti iš NASA kontraktų, mat 2024-aisiais metais turėtų baigti darbą Tarptautinė kosminė stotis, tad NASA turės ieškoti kitų galimybių vykdyti eksperimentams mikrogravitacijos ir kosmoso sąlygomis. Bendradarbiavimas leistų NASAi koncentruotis į kitus darbus, nei stoties išlaikymas, ir sutaupytų jai pinigų. Vėliau stotys galėtų augti ir tapti paslaugų bei netgi pramonės centrais; Axiom teigia, kad iki ketvirtojo dešimtmečio vidurio jų stotis galėtų tapti nuolat maždaug 100 žmonių gyvenamu objektu. Taigi kosmosas darosi vis artimesnis.

***

Savaitės filmukas – atsakymas į dažnai išgirstamą klausimą: ar nereikėtų pirma išspręsti problemas Žemėje, o tik tada tyrinėti kosmosą. Klausimas yra neteisingas ir nelabai prasmingas, o detalesnį paaiškinimą žiūrėkite filmuke:

***

Meteoritų smūgiai. Visi puikiai žinome, kad prieš 65 milijonus metų į Žemę trenkėsi didelis meteoritas, kurio sukelta katastrofa užbaigė dinozaurų erą. Bet dešimčia milijonų metų vėliau į Žemę nukrito kitas didelis (nors gal ne toks didelis) meteoritas, sukėlęs dar vieną masinį išmirimą – Paleoceno-Eoceno ribą (arba šiluminį maksimumą). Šis išmirimas ir temperatūros pakilimas žinomi jau seniai, bet dabar rasta įrodymų, kad tuo metu į Žemę tikrai trenkėsi didelė dangaus uola. Beieškant šio periodo fosilijų netyčia aptikti keli meteorito gabalai. Jų nepakanka, norint nustatyti meteorito dydį, tačiau tai, kad gabaliukai atrasti išbarstyti bent tūkstančio kilometrų spindulio zonoje, JAV rytinėje pakrantėje ir vandenyne prie jos, reiškia, kad smūgis buvo tikrai reikšmingas. Gali būti, kad vienas iš jo padarinių buvo temperatūros pakilimas, trukęs milijonus metų. Tyrimo rezultatai publikuojami Science.

***

Mėnulio krateriai. Mėnulio paviršiuje yra daugybė kraterių. Juos skaičiuodami mokslininkai jau seniai nustatė, kaip dažnai Mėnulis buvo daužomas praeityje, tačiau šiandieninė kraterių formavimosi sparta buvo nežinoma. Dabar, išnagrinėjus daugiau nei 14 tūkstančių nuotraukų porų, rodančių Mėnulio paviršiaus lopinėlių vaizdą dviem laiko momentais, atrasti 222 nauji krateriai. Šie krateriai susiformavo per 176-1241 dieną, kurios skyrė nuotraukų poras; tai yra daugiau nei trečdaliu didesnis kraterių skaičius, nei prognozuoja dabartiniai modeliai. Taip pat tai reiškia, kad viršutinis Mėnulio paviršius (dulkių sluoksnis) yra visiškai atnaujinamas per 81 tūkstantį metų – kosminiais mastais mažytį laiko tarpą. Šios žinios tik padidina ateities Mėnulio misijų apsaugos svarbą – visos bazės ir žmonių naudosimi mėnuleigiai turės būti labai gerai saugomi nuo mikrometeoritų smūgių.

***

ExoMars atskrenda. Europos kosmoso agentūros (ESA) ir Rusijos kolegų bendras zondas ExoMars, susidedantis iš dviejų dalių, priartėjo prie Marso. Orbitoje pasiliksiantis zondas, Trace Gas orbiter (TGO), pradeda sukti ratus aplink Raudonąją planetą, o jame kartu skridęs paviršinis zondas Schiaparelli sekmadienį atsiskyrė ir ėmė leistis. Nusileidimas užtruks – paviršių pasiekti planuojama trečiadienį. Abu prietaisai pradės ieškoti įrodymų, kad kažkada Marse galėjo egzistuoti gyvybė. TGO ieškos ledo sluoksnių Marso paviršiuje ir negiliai po juo bei metano pėdsakų atmosferoje. Schiaparelli skirtas nusileidimo sistemos patikrinimui. Šią sistemą planuojama naudoti ir antroje ExoMars misijos dalyje – paviršinės mokslo stoties ir marsaeigio nusileidimui, kuris įvyks 2020-aisiais.

Pastaruoju metu vis daugiau šnekama apie žmonių keliones į Marsą. Šiuo metu vykdomi net trys su tuo susiję projektai: NASA ilgalaikė vizija, SpaceX Marso kolonijos planas ir Mars One vizija. Pastaroji, nors paskelbta seniausiai iš trijų, atrodo mažiausiai tikėtina, bet NASA ir SpaceX projektai – rimti. Manau, galime tikėtis žmonių Marse iki 2030-ųjų metų.

***

Nauja planeta. Saulės sistemoje aptikta nauja nykštukinė planeta. 2014 UZ224 yra 350-1200 km skersmens kūnas, nutolęs nuo Saulės per maždaug 110 astronominių vienetų. Palyginimui, Plutono skersmuo yra 1180 km, o atstumas nuo Saulės – apie 40 astronominių vienetų. Planetą aptikti pavyko automatizavus kintančių objektų paiešką Dark Energy Survey projekto teleskopu keletą metų darytose dangaus nuotraukose. Taip atrastos kelios dešimtys transneptūninių objektų (TNO) – objektų, kurių orbitos yra toliau nuo Saulės, nei Neptūno orbita. Vienas iš jų pasirodę esąs pakankamai didelis, kad būtų priskirtas nykštukinėms planetoms. Tolesni šio objekto judėjimo stebėjimai turėtų padėti nustatyti ir devintosios planetos Saulės sistemoje egzistavimo galimybę.

***

Proksimos panašumai. Apie žvaigždę Kentauro Proksimą pastaruoju metu nemažai kalbama, nes prie jos prieš porą mėnesių aptikta galbūt į Žemę panaši planeta. Visgi artimu planetų panašumu buvo abejojama, nes manyta, kad tokios žvaigždės, kaip Kentauro Proksima, yra toli gražu nepanašios į Saulę. Visgi naujausi stebėjimai rodo, kad panašumas egzistuoja. Saulė turi 11 metų trukmės aktyvumo ciklą, kylantį dėl magnetinio lauko stiprumo svyravimų. Pasirodo, panašų ciklą, tik trunkantį septynerius metus, turi ir Kentauro Proksima. Ciklas aptiktas išanalizavus daugybe teleskopų darytus stebėjimus įvairiuose spektro ruožuose. Aktyvumo ciklai tokioje mažoje žvaigždėje yra netikėtas atradimas, nes seniau manyta, kad visoje žvaigždėje medžiaga maišosi taip netvarkingai, kad didelio masto magnetinis laukas ten nepajėgia susiformuoti. Taigi reikės pergalvoti žvaigždžių magnetizmo modelius. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Trigubas diskas. Planetos formuojasi protoplanetiniuose diskuose aplink žvaigždes. Paprastai jaunos žvaigždės turi po vieną tokį diską, bet dabar atrasta dvinarė žvaigždė, kurioje tokie diskai yra net trys. Po vieną diską sukasi aplink kiekvieną Saulės masės žvaigždę, o dar vienas gaubia abi žvaigždes ir jų diskus. Pirmųjų dviejų diskų gabaritai panašūs į Saulės sistemos, o trečiasis – gerokai didesnis. Sistema yra labai jauna, vos 100-200 tūkstančių metų amžiaus, taigi diskai dar tik pradeda formuoti žvaigždes. Visi trys diskai turi skirtingas sukimosi plokštumas; tai greičiausiai reiškia, kad sistema kūrėsi iš labai skirtingo turbulentiškumo dujų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Akies rainelės ūkas. ©Ron Brecher

Savaitės paveiksliukas – Akies rainelės ūkas (Iris Nebula). Centre esanti žvaigždė apšviečia aplinkines dujas ir sukuria melsvą švytėjimą.

***

Senos žvaigždės. Yra toks žvaigždžių tipas – Lyros RR kintančiosios. Tai yra senos žvaigždės, įprastai aptinkamos tik ten, kur vidutinis žvaigždžių amžius siekia bent 10 milijardų metų. O dabar dvylika šių žvaigždžių rasta Paukščių Tako centrinėje dalyje. Tai reiškia, kad ten esanti žvaigždžių populiacija atsirado labai seniai, greičiausiai susijungiant įvairiems kamuoliniams spiečiams (angl. globular clusters). Priešinga hipotezė teigia, kad centrinis telkinys užaugo po truputį rydamas dujas, bet šie stebėjimai tokį modelį praktiškai visiškai sunaikina. Tyrimo rezultatai paskelbti Astrophysical Journal.

***

Pasimetusi juodoji skylė. Supermasyvios juodosios skylės paprastai aptinkamos savo galaktikų centruose, tačiau kartais būna ir kitaip. Štai viena tokia juodoji skylė, katalogo pavadinimu XJ1417+52, aptikta savo galaktikos pakraštyje, daugiau nei penkių kiloparsekų atstumu nuo centro.. Šios juodosios skylės masė nėra didelė, palyginus su kitų – vos kiek daugiau nei šimtas tūkstančių Saulės masių. Tai gali padėti nustatyti ir jos kilmę; gali būti, kad juodoji skylė kadaise buvo nykštukinės galaktikos dalis, tačiau kai pastaroji susiliejo su didesniąja galaktika, juodoji skylė liko ir toliau dirba savo darbą. Juodoji skylė kartu su savimi tempiasi ir žvaigždes, kadaise buvusias nykštukinės galaktikos centre. Pamatyti pavienes žvaigždes neįmanoma, bet bendras jų šviesis sukuria regimųjų spindulių vaizdinį, sutampantį su rentgeno spinduliuose matoma juodąja skyle. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Dešimteriopai daugiau galaktikų. Galaktikų skaičius Visatoje, net ir toje jos dalyje, kurią iš principo galime pamatyti pro teleskopus, yra nežinomas. Be to, šis skaičius priklauso nuo to, kokios masės kūnus jau galima vadinti galaktikomis, o kokių dar ne. Dabar naujame tyrime pabandyta įvertinti, kiek galėtų Visatoje būti galaktikų, masyvesnių nei milijonas Saulės masių. Gautas rezultatas – apie du trilijonus galaktikų, arba dešimt kartų daugiau, nei manyta iki šiol. Dauguma šių galaktikų yra pernelyg blyškios, kad jas būtų galima aptikti šiuolaikiniais teleskopais. Ir visgi atradimas – labai įdomus, tik parodantis, kad kol kas apie Visatą žinome labai nedaug.

***

Štai ir visos žinios, kurias norėjau paskelbti apie praėjusią savaitę. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

3 komentarai

  1. Aš tai kosmose visai pagyvenčiau. Jei tik internetas būtų. Nes kol kas jis ir TKS dar ne super tobulas. O su 1,5 mln. km tai pingas vien 5 sek. būtų idealiu atveju, jei viskas veiktų. O kadangi viskas neveiktų, tai būtų blogiau, nei su modemais prieš 25 metus. Šiaip įdomu, kokie būtų sprendimai aprūpinant ryšiu ir duomenais visokius marsiečius. Gal pvz. permetinėtų jiems archive.org kopijas, gal dar kažkaip? Nes, nu, labai prastas reikalas būtų be rimtesnio apsikeitimo duomenimis gyvent.

    1. Kitokio varianto, kaip reguliarių „pašto karietų“ (t.y. zondų su dideliais serveriais, kuriuose sudedamas ~visas internetas, o nuskridus prie tikslo download’inamas) skrydžiai, neįsivaizduoju.

      1. Nu kodėl gi. Geros high-gain antenos, antžeminės ir antmarsinės, palydovų žvaigždynai. Aišku, greičiai ne stebuklas, bet vieną kitą šimtą gigabitų būtų galima sukonstruot. Aišku, tolimesnėj perspektyvoj, ne dabartinėj.

        Kai seniau daug keliaudavau, tai prilaikydavau offline Wikipediją telefone, kad turėčiau ką lėktuve paskaityt :-D

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *