ExoMars misijos etapas – Schiaparelli nesėkmė ir TGO atvykimas

Praėjusią savaitę svarbūs dalykai dėjosi Marso orbitoje ir atmosferoje: ten atvyko pirmasis bendros ESA-Roskosmos misijos ExoMars etapas – orbitinis zondas (orbiteris? Sugalvokim gražų „orbiter“ vertimą) Trace Gas Orbiter arba TGO ir antžeminis zondas (vėlgi, sugalvokim gražų „lander“ vertimą) Schiaparelli. Visokias naujienas pranešinėjo žiniasklaida (lietuviškataip pat), man irgi teko pakomentuoti viską radijo eteryje. Daugelis pranešimų labiau koncentravosi į besileidžiantį Schiaparelli, nors TGO misija – netgi svarbesnė. Trumpai apie jas abi ir apie visą ExoMars projektą – žemiau.

ExoMars misija, tiesa dar ne tokiu pavadinimu, prasidėjo maždaug 2007-aisiais metais – tada Europos kosmoso agentūra (ESA) ėmė rimtai šnekėti apie Marse nusileisiantį zondą. Projektas ambicingas – kol kas Marse sėkmingai nusileisti ir dirbti pajėgė tik NASA misijos (galima pradėti galvoti sąmokslo teorijas apie marsiečius, kurie dirba iliuminačiams, kurie valdo NASA). 2009-aisiais pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su ta pačia NASA, bet 2013-aisiais NASA iš projekto pasitraukė dėl biudžeto apkarpymo. Po keleto mėnesių ESA rado naujus partnerius – Roskosmos. Pagal partnerystės sutartį, Roskosmos iškels ExoMars projekto erdvėlaivius į orbitą, orbitiniame zonde Trace Gas Orbiter ir marsaeigyje ExoMars bus Rusijos sukurtų prietaisų, taip pat Roskosmos sukurs ir gamins antrojo misijos etapo nusileidimo platformą. Taip pat Roskosmos gaus teisę iškart naudotis visais surinktais duomenimis.

Misiją sudaro dvi dalys ir keturi prietaisai. Pirmoji misijos dalis išskrido šių metų kovo 14-ą dieną, o Marsą pasiekė prieš savaitę. Ją sudarė orbitinis zondas TGO ir nusileidimo modulis Schiaparelli. Jie abu prie Marso atvyko kartu ir atsiskyrė praėjusį savaitgalį, o tolesnę kelionės eigą sekė įvairios kosminės žiniasklaidos priemonės, pvz. Universe Today ir Space.com. Trečiadienį, spalio 19 dieną, apie 3 valandą popiet Lietuvos laiku TGO įjungė variklius ir pakoregavo trajektoriją, pereidamas į elipsinę orbitą aplink Marsą. Apie pusę septynių Lietuvos laiku buvo gautas patvirtinimas, kad manevras pavyko sėkmingai ir stabili orbita pasiekta. Puiku! Nuo 2017-ųjų sausio mėnesio prasidės orbitos koregavimas, kol 2018-ųjų kovo mėnesį bus pasiekta galutinė 400 km aukščio apskritiminė orbita aplink Marsą. Tada prasidės dvejų metų trukmės mokslinė misija. Ši orbita – labai žema, palyginus su kitais Marsą tyrinėjančiais zondais. Tik Mars Express nusileidžia žemiau, bet jo orbita yra labai ištęsta, taigi žemai jis praleidžia tik nedidelę orbitos dalį. Indijos MOM kartais nusileidžia beveik tiek pat žemai, kiek nusileis TGO, bet irgi paskui pakyla aukštai. Mars Odyssey ir Mars Reconnaisance Orbiter skrajoja gerokai toliau nuo Raudonosios planetos paviršiaus. Bet TGO tokia orbita yra reikalinga, nes jo misija – Marso atmosferos tyrimai. TGO turėtų aptikti visas molekules, kokių tik yra Marso atmosferoje, nustatyti atmosferos pokyčius per dvejus metus, bei sudaryti trimatį atmosferos žemėlapį, taigi aptikti erdvinius netolygumus.

Schiaparelli ir TGO atsiskyrimas. Dailininko iliustracija. ©ESA/ATG medialab

Schiaparelli irgi turėjo misiją, susijusią su Marso stebėjimais – nustatyti atmosferos sąlygas nusileidimo vietoje: slėgį, vėjo greitį, temperatūrą, drėgmę, elektrinį laidumą. Bet tai nebuvo pagrindinė modulio užduotis; visgi atmosferos matavimų stotis turėjo dirbti tik 2-8 Marso dienas (Marso diena, arba solas, trunka pusvalandžiu ilgiau nei žemiškoji). Svarbiausias Schiaparelli darbas buvo išbandyti naują nusileidimo sistemą, susidedančią iš parašiuto, raketinių variklių ir smūgį absorbuojančio skydo, ant kurio modulis turėjo nukristi iš 2 metrų aukščio. Ši misijos dalis pavyko tik iš dalies. Parašiutas išsiskleidė, zondas leidosi maždaug penkias minutes, buvo įsijungę ir raketiniai varikliai, bet paskui jie staiga išsijungė, ryšys su zondu nutrūko ir tik vėliau paaiškėjo, kad jis nukrito iš 2-4 km aukščio bei trenkėsi į paviršių 300 km/h greičiu. Tokio smūgio absorbuojantis skydas tikrai neatlaikė. Neatmetama galimybė, kad Schiaparelli susprogo, nes jo bakuose buvo likę nemažai degaus kuro. Ketvirtadienį planuotą nusileidimo vietą nufotografavo Marso apžvalgos zondas (MRO) – joje matyti parašiutas ir krateris.

Planuota Schiaparelli nusileidimo eiga. Deja, kažkas atsitiko po priekinio karščio skydo atkabinimo, prieš paleidžiant parašiutą. ©ESA/ATG medialab

Ką tai reiškia? ESA oficialiame pranešime minima, kad ši misijos dalis pavyko 96-ais procentais. Kodėl taip? Nes TGO sudarė 80 procentų misijos svarbos, o Schiaparelli svarba buvo nusileidimas, kurio duomenis pavyko gauti 5 minutes iš 6, taigi dar apie 80% šios misijos dalies irgi buvo sėkminga. Sudėjus viską gauname 96 procentus. Visai neblogai, ar ne? Be to, reikia nepamiršti, kad tai yra tik pirma misijos dalis. Antroji, išskrisianti 2020-aisiais, susidės iš nusileidimo platformos ir marsaeigio, kurie jau užsiims moksliniais tyrimais Marso paviršiuje – tiksliai matuos planetos sukimąsi, atmosferos drėgmę ir kitimą, slėgį, UV spinduliuotės intensyvumą bei – svarbiausia – ieškos biomolekulių ir kitokių biopėdsakų, kurie leistų spręsti apie dabar arba kažkada Marse egzistavusią gyvybę. Žinoma, vis dar išlieka klausimas, ar jiems pavyks nusileisti sėkmingai. Kol kas „prakeiksmas“ išlieka, ir ne-NASA zondai ant Marso paviršiaus sėkmingai nutūpti nesugebėjo. Ar po ketverių metų situacija pasikeis? Galbūt. O galbūt NASA vėl prisijungs prie ExoMars projekto ir pasidalins patirtimi, kuri leis tuos zondus nutūpdyti sėkmingai.

ExoMars marsaeigio prototipas, demonstruojamas Anglijoje. Paimta iš Wikipedijos.

Kaip bebūtų, Marso tyrimai nesustos. Kol kas dar automatiniai, bet po 10-20 metų – jau ir su žmonėmis.

Laiqualasse

4 komentarai

  1. Jo, kažkaip buvo liūdesys dėl to sudužimo apėmęs, bet kad visgi nebuvo jis toks kritiškai svarbus. Gaila, aišku, kad Marso prakeiksmas ištiko ir šitą zondą, bet bent jau su TGO viskas gerai.

    Aš kažkaip galvoju, kad nepaisant visų svaigimų apie Marso tyrimus ir kolonizaciją pirmasis ir labai naudingas etapas būtų visgi žmonių įsitaisymas orbitoje aplink Marsą ir visokių robotukų valdymas realiuoju laiku. Ir pigiau iš dalies, ir tuo pačiu būtų galima labai smarkiai pasistūmėti į priekį. Nu ir Marso akmenukų parsivežti :-)

    1. Taip, man šita idėja irgi patinka. Tik gali būti brangiau pastatyti stotį Marso orbitoje, negu nuleisti žmones Marse.

      O gal išvis nutiks taip, kad pirmiau žmonės nuskris į Veneros debesis, nei į Marsą :)

    1. Variantas. Bet toks truputį juokingas. O kaip tada „orbiter“ – „skristuvas“? :)

Komentuoti: Darau, Blė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.