Kąsnelis Visatos CCXL: aktyvumas

Praeitą savaitę buvo daug pasakojimų apie aktyvumą: tai Cerera aktyvi, nes iš jos veržiasi ledikalniai, tai Galaktika aktyvi, tai Saulė aktyvi… Bet ir be aktyvumo yra keletas įdomių naujienų, kurias, kaip visada, kviečiu skaityti po kirpsniuku.

***

Saulės užtemimo eiga Rejunjono saloje Indijos vandenyne. ©Slooh, Weathernews Japan

Praeitą savaitę dalyje Afrikos buvo matomas Saulės užtemimas. Jis nebuvo pilnas, mat Mėnulis buvo toliau nuo Žemės, nei vidutiniškai, todėl net ir būdamas tiesiai priešais Saulę viso jos disko neuždengė. Susidarė vadinamasis žiedinis užtemimas (angliškai dar vadinamas „Ugnies žiedu“, t. y. „Ring of Fire“). Daugiau jo nuotraukų ir filmuotos medžiagos rasite čia.

***

Parduodamas kosmorobotas. Gal norite nusipirkti kosminį robotą? Na, jis ne visai kosminis, t. y. pats kosmose nebuvo, tačiau labai glaudžiai susijęs su kosmoso programa. Nuo 1963 m. gegužės iki 1965 m. liepos buvo kuriamas robotas, leisiantis išbandyti astronautų skafandrus. Buvo pagaminti du prototipai, tačiau nepavykus išspręsti techninių problemų, pagrindinė iš kurių buvo tepalų varvėjimas, jų paslaugų atsisakyta. Dabar vienas robotas priklauso Smithsonian muziejui, o kitą rugsėjo mėnesį bus galima įsigyti aukcione. Abu robotai galėjo atkartoti 35 žmogiškus judesius, ties jų sąnariais pritvirtinti davikliai turėjo duoti parodymus, kiek smarkiai skafandras varžo judesius. Aišku, tą ištirti galėjo ir žmonės, bet robotais tikėtasi pasiekti tikslesnių rezultatų. Kartu su robotu aukcione bus parduodami ir kiti kosminiai artefaktai: Mercury 1 kapsulės dalis bei JAV prezidento Niksono svečių knyga su Mėnulyje vaikščiojusių astronautų parašais.

***

Saulės kraštas. Saulę gaubia jos vainikas – karštų ir retų dujų sfera. Maždaug 20 milijonų kilometrų atstumu nuo žvaigždės vainikas pavirsta Saulės vėju – tolyn pučiančiu elektringų dalelių srautu. Dabar pirmą kartą užfiksuotas šis pokyčio regionas. Nufilmavus Saulės vėjo judėjimą pastebėta sritis, kurioje plazmos (labai karštų elektrinų dalelių) srautas iš tiesaus ir tolygaus pavirsta turbulentišku. Modeliai rodo, kad tai yra vienas iš akivaizdžiausių Saulės vainiko ir vėjo ribos požymių. Srautas tampa turbulentiškas todėl, kad Saulės magnetinis laukas nustoja dominuoti nulemiant dujų judėjimo kryptį ir greitį.

***

Merkurijaus paviršius. Merkurijaus paviršiuje yra labai jaunų ir labai senų regionų. Kaip jie galėjo susiformuoti? Nauji tyrimai duoda atsakymą: pasirodo, cheminė Merkurijaus sudėtis leidžia egzistuoti įvairiems mineralams, kurie galėjo sustingti skirtingose paviršiaus vietose. Paprastai planetos susiformuoja beveik ar visai išsilydžiusios ir paskui vėsta, o vėsdamos kristalizuojasi. Priklausomai nuo cheminės sudėties, kristalai gali sustingti įvairiuose sluoksniuose – taip yra Mėnulyje. Žemėje sluoksnių nematyti, greičiausiai todėl, kad juos sumaišė tektoninių plokščių judėjimas. Ar Merkurijus yra panašiai sluoksniuotas, neaišku, bet laboratoriniai eksperimentai, kurių metu buvo išlydyti ir stingdomi mineralai enstatitiniai chondritai, parodė, kad į planetos paviršių galėjo iškilti labai įvairūs medžiagų mišiniai, net jei jos vidus nėra sluoksniuotas. Tiesiog esant skirtingoms paviršiaus temperatūroms ir slėgiams, susiformuoja skirtingos struktūros, kurios kyla į paviršių. Ir kyla jos nevienodais greičiais bei sudaro nevienodo storio plutą – tai paaiškina ir regionų amžiaus skirtumus. Daugiau informacijos – NASA pranešime spaudai.

***

Marso kolonizavimas. Norėdami kolonizuoti Marsą, ten turėtume siųsti ne keletą astronautų, o šimto ar daugiau kolonistų grupę. Kaip tai padaryti efektyviai, turint omeny, kad kelionė trunka 6-9 mėnesius? Vienas iš būdų – sukelti astronautams „žiemos miegą“. Atšaldžius jų kūna temperatūrą penkiais laipsniais, astronautai užmigtų, o jų metabolizmas sulėtėtų 2-3 kartus. Taip kelionei reikėtų gerokai mažiau maisto ir vandens, be to, nereikėtų statyti gyvenimui pritaikytos įgulos kapsulės. Visa tai gerokai sumažintų erdvėlaivio masę ir kelionę padarytų įmanomą.

Kaip atrodytų gyvenimas Marse? Potyriais dalinasi neseniai pasibaigusios Marso modeliavimo misijos nariai. Pragyvenę metus uždaryti nedideliame gyvenimo modulyje, astronautai misiją baigė prieš kiek daugiau nei savaitę.

Marso palydovas Fobas turi daug juostų paviršiuje, kurios interpretuojamos kaip Marso gravitacijos tampymo ir gniuždymo sukelti reiškiniai. Tačiau statmenai šioms juostoms egzistuoja kraterių linijos, kurių Marso gravitacija paaiškinti neįmanoma. Dabar pasiūlytas modelis, paaiškinantis jų atsiradimą: tai gali būti meteorito smūgio ir pakartotinių smūgių sukurtos linijos . Meteoritas, atsitrenkęs į Fobą, išmuša kraterį ir išmeta šiek tiek paviršiaus medžiagos į dangų. Fobe ta medžiaga gali nukristi vos ne bet kur palydovo paviršiuje, o vienu metu krentantys dideli paviršinės medžiagos kiekiai gali išmušti kraterius, išsidėsčiusius viena linija. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.

***

Cereros ledikalniai. Per pusantrų metų, kuriuos Dawn zondas praleido tyrinėdamas Cererą, apie šią nykštukinę planetą sužinojome daugybę naujų ir stebinančių dalykų. Net šeši nauji straipsniai žurnale Science apžvelgia šiuos atradimus. Cereroje veržiasi ledikalniai (čia kaip ugnikalniai, tik iš jų teka pusiau skystas ledas). Jos pluta sudaryta iš labai keisto ledo ir uolienų mišinio. Jos branduolys, laikui bėgant, kinta, panašiai kaip ir Žemės. Ją supa plonytė „egzosfera“ – epizodiškas atmosferos analogas – kuri sąveikauja su Saulės vėju. Ir taip toliau. Turint omeny, kad Dawn misija tęsis dar bent dvejus metus, atradimų turėtų būti ir daugiau. Nuorodas į Science straipsnius rasite naujausio žurnalo numerio turinyje.

***

Jupiterio pašvaistės. Dar praeitame Kąsnelyje rašiau, kad Junona praskrido arčiausiai Jupiterio. Praskrisdama ji nufotografavo ir patį planetos vaizdą, ir pašvaistes pietų ašigalyje. Planetos vaizdas, žiūrint iš ašigalio, labai neįprastas – nėra aiškių juostų, jas pakeičia daugybė santykinai mažų sūkurių. Nematyti nieko panašaus į Saturne siaučiančią šešiakampę audrą. Pašvaistė prie pietų ašigalio nufotografuota infraraudonųjų spindulių diapazone, tai apskritai pirmoji šio regiono nuotrauka. Taip pat skrydžio metu Junona užfiksavo iš pašvaistės sklindančias radijo bangas. Jų dažnius sumažinus maždaug 10-100 kartų, galima jų ir pasiklausyti.

***

Kvaoaro nuotrauka. New Horizons, praskridęs pro Plutoną, skrenda kito taikinio – 2014 MU69 – link. Pakeliui jis nufotografavo už 2,1 milijardo kilometrų esančią nykštukinę planetą Kvaoarą – 1100 km skersmens kūną, kuris, kai buvo atrastas 2002-aisiais, buvo didžiausias žinomas Saulės sistemos kūnas, atrastas po Plutono. Įdomu tai, kad iš Žemės Kvaoaras matomas visada pilnatyje, mat atstumas nuo jo iki Saulės yra toks didelis, palyginus su mūsų atstumu, kad mes į jį žiūrime praktiškai iš ten pat, iš kur sklinda ir Saulės šviesa. O štai New Horizons jį pamatė dalinai užtemusį. Nors paviršiaus darinių iš tokio atstumo išskirti neįmanoma, skirtingas apšvietimas leis nustatyti, kaip šviesa atsispindi nuo Kvaoaro paviršiaus.

***

Devintoji planeta. Šių metų pradžioje buvo daug kalbų apie galimą devintą planetą Saulės sistemoje, kuri skrieja kažkur toli už Neptūno ir yra gerokai masyvesnė už Žemę. Planetos paieškos po truputį vyksta, bet patikrinti visą dangų, ieškant tokio blausaus objekto, koks turėtų būti ta planeta – labai sunkus ir ilgas darbas. Tad galima bandyti jos padėti nustatyti netiesiogiai, tyrinėjant galimą planetos įtaką mažesnių kūnų orbitoms. Naujausi stebėjimų duomenys atskleidė dar kelis neįprastas orbitas turinčius objektus. Tarp jų – kūnas, nuo Saulės nutolstantis per daugiau nei 3000 astronominių vienetų, bei du kūnai, kurių orbitos yra panašios į anksčiau aptiktų objektų neįprastas orbitas, leidusias spręsti, kad juos veikia nežinoma masyvi planeta. Taigi netiesioginių įrodymų, kad devintoji planeta egzistuoja, vis daugėja; vienas iš idėją pasiūliusių mokslininkų teigia esąs bent 80% tikras, kad tokia planeta egzistuoja. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Glaudi dvinarė. Yra tokia dvinarė žvaigždė HD 133131AB, kurios abi žvaigždės yra G2 klasės, taigi šiek tiek už Saulę masyvesnės, ir sukasi 350 astronominių vienetų atstumu viena nuo kitos. Toks atstumas tarp žvaigždžių nėra kažkas ypatingo – žinoma ir gerokai artimesnių, ir gerokai tolimesnių dvinarių. Tačiau HD 133131AB yra glaudžiausia dvinarė pora, kurios abi narės turi savų planetų. Visai neseniai šioje sistemoje aptiktos trys planetos – aplink HD 133131A sukasi 1,4 ir 0,6 Jupiterio masių planetos, nutolusios per 1,4 ir 4,8 astronominio vieneto, o aplink HD 133131B – 2,5 Jupiterio masių planeta už 6,4 astronominių vienetų. Be to, ši dvinarė yra seniausia (apie 9,5 milijardo metų amžiaus) ir mažiausiai metalinga (už helį sunkesnių elementų kiekis dvigubai mažesnis nei Saulėje) žinoma dvinarė sistema su planetomis. Toks atradimas tik dar kartą patvirtina, kad egzoplanetų ir jų sistemų įvairovė yra didžiulė, o Saulės sistema – toli gražu ne tipinė tarp jų. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Galaktikos aktyvumas. Kur pradingo mūsų Galaktikos medžiaga? Atsakymas, pasirodo, susijęs su Galaktikos centro aktyvumu. Trūkstama medžiaga yra viena iš kosmologinių problemų: stebėdami tolimas galaktikas, jose randame maždaug dvigubai daugiau normalios (iš protonų, neutronų ir elektronų sudarytos) medžiagos, nei aplinkinėje Visatoje. Ilgą laiką buvo manoma, kad ta trūkstama medžiaga yra tiesiog sunkiai pastebima, nes yra labai reta irba labai karšta; pastaraisiais metais keletą kartų buvo padaryti atradimai, lyg ir patvirtinantys šį spėjimą. Dabar panašiai aptikta didelė dalis trūkstamos Paukščių Tako medžiagos. Pasirodo, mūsų Galaktikoje yra didelė masė maždaug milijono laipsnių temperatūros dujų, kurios driekiasi iki 200 kiloparsekų nuotolio nuo centro. Be to, centrinėje Galaktikos dalyje, iki 6 kiloparsekų nuotolio nuo centro, tų karštų dujų yra labai mažai. Jų tankis auga nuo centro iki 6 kiloparsekų nuotolio, o tada ima mažėti. Toks neįprastas tankio profilis reiškia, kad palyginus neseniai karštos dujos iš Galaktikos centro buvo išstumtos. Tas „neseniai“ greičiausiai yra 6 milijonų metų praeitis – kaip tik tas laikas, kai mūsų Galaktikos centre buvo aktyvus branduolys, išpūtęs Fermi burbulus. Tyrimo rezultatai arXiv .

***

Ar juodosios skylės yra šaltos? Ar apskritai galima užduoti klausimą apie temperatūrą objekto, iš kurio niekas negali ištrūkti? Galima. Plačiau – savaitės filmuke:

***

Štai tiek žinių apie praėjusią savaitę. Kaip visada, laukiu jūsų klausimų ir komentarų.

Laiqualasse

2 komentarai

  1. „Ugnies žiedu“ dar vadinamas toks reiškinys, kai vieną dieną gausiai aštriai pavalgai, o kitą nueini į tualetą… :-D

    Galvojau aptikti kokią pastraipėlę apie Falcon 9 feilą. Mano galva Space X gali sau feilinti su visokiais nutupdymais, kurie yra naujas reikalas. Bet per nepilnus pusantrų metų supleškinti antrą naudingą krovinį man kažkaip atrodo žiauroka.

    1. Nemėgstu rašyti apie liūdnas naujienas :) O ir šiaip apie raketą labai daug kas ir be manęs rašė.

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.